VDU Švietimo akademija bei naujienų portalas lrytas.lt pristato naują laidą „Iš mokytojo užrašų“. Net 10 savaičių studentai, mokytojai, švietimo įstaigų vadovai, edukatoriai bei žinomi žmonės kalbės apie pedagogo profesiją, iššūkius mokyklos kasdienybėje, lyderystę švietime ir ateities mokyklą. Visus laidų įrašus bus galima rasti lrytas.tv.
Pirmajame epizode „Mokytoju gimstama ar tampama?“ apie jauno mokytojo kasdienybę mokykloje ir kylančius iššūkius papasakojo VDU Švietimo akademijos vadybos magistrantė, pradinių klasių mokytoja bei Vilniaus jėzuitų gimnazijos direktoriaus pavaduotoja pradiniam ugdymui Margarita Sachanevičienė, taip pat VDU Mažųjų akademijos pedagogė, VDU Švietimo akademijos švietimo vadybos magistrantė Greta Kaziukonytė.
Savo kelią žinojo jau seniai
Kalbėdama apie savo profesinės kelionės pradžią G.Kaziukonytė prisiminė, kad ši buvo banguota ir labai įvairi, tačiau svajonė būti mokytoja lydėjo jau nuo vaikystės.
„Iš pradžių svajojau būti ne mokytoja, o norėjau būti, vaikiškai pasakant, dantiste. Požiūris pasikeitė, kai jau pirmose klasėse sutikau savo pirmąją mokytoją – aš ją mačiau pozityvią, mylinčią. Norėjau būti pedagoge, bet kartu – ir šokių mokytoja. Vėliau norėjau būti pradinių klasių mokytoja, o galiausiai, visiškai atsitiktinai sutikusi mažiausius vaikus savo kelyje supratau, kad mano kelias yra ikimokyklinėje įstaigoje“, – prisiminė G.Kaziukonytė.
O M.Sachanevičienė dar vaikystėje „žaidė“ mokyklą – prie lentos susidėjusi mylimiausius žaislus ji įsivaizdavo, kad ir pati jau dirba mokytojos darbą. Pašnekovė prisipažino, kad apie pedagogiką vis pagalvodavo, o galutinį sprendimą priėmė tada, kai reikėjo rinktis tolimesnį profesinį kelią.
„Kai reikėjo stoti, rinkausi tarp teisės, psichologijos ir pedagogikos studijų, bet nuojauta pakuždėjo ir paskutiniu metu padariau tą sprendimą būtent pradinio ugdymo naudai“, – kalbėjo ji.
Paprašyta prisiminti, kaip atrodė pirmieji žingsniai ugdymo įstaigoje, M.Sachanevičienė teigė, kad mokykloje pradėjo dirbti dar kaip mokytojo asistentė, tačiau ši patirtis jai atvėrė visiškai naują pasaulį.
„Tie pirmieji metai mokykloje man ir padovanojo tą galimybę stebėti mokytojo darbą iš arti, būti pagalbininke, bet ir matyti užkulisius. Dabar viską, ką išmokau pirmaisiais metais, galiu panaudoti. Jie buvo labai turtingi“, – sakė mokytoja.
G.Kaziukonytė savo pirmąją profesinę praktiką atliko ikimokyklinėje įstaigoje, dirbdama su pačiais mažiausiais vaikais.
„Buvo gana daug iššūkių, pamokų, buvo daug baimės, kaip vaikai mane priims, ar galėsiu jiems suteikti viską, ko jie norėtų, ar kiekvienas norės kas rytą atbėgti ir apsikabinti. Buvo dvejonių, bet vėliau, kai jau pradėjau dirbti po praktikos, labai džiaugiausi, nes visos pamokos per praktiką jau buvo visiškai kitokios.
Tu lieki pati viena, už visus atsakinga, o visi turi skirtingų poreikių, reikia pažinti kiekvieną. Tos pamokos iki šiol mane lydi – juk nuolat krenti, atsistoji, vėl nukrenti. Bet visuomet atrandi pozityvo ir judi pirmyn, nuolat iš to mokaisi“, – kalbėjo pedagogė.
Pasak jos, pirmuosius žingsnius žengiančiam mokytojui pagalba yra itin reikalinga.
„Ypač tie pirmi tavo nedrąsus žingsneliai – svarbu, kad tave paskatintų būtent tavo kolegės pedagogės, pateiktų savo pavyzdžius, kaip planuoti veiklas, kaip įtraukti vaikus. Pedagogų užnugaris ir apskirtai administracijos požiūris yra labai svarbus, ypač jaunam, nepatyrusiam pedagogui. Juk jis neturi tiek žinių, kiek turi tokioje įstaigoje jau seniai dirbantys žmonės“, – tvirtino G.Kaziukonytė.
M.Sachanevičienė pridūrė, kad jaunam mokytojui šiandien neužtenka tik formalios pagalbos ir mentorystės programos, kuomet naujiems mokytojams įstaigoje skiriamas labiau patyręs, vyresnis pedagogas. Jos teigimu, labai reikia ir tėvų pasitikėjimo.
„Tėvų pasitikėjimo dažnai pritrūksta, ir tas nepasitikėjimas, su kuriuo susiduri, gali išgąsdinti, nuvilti, gal kartais net priversti išeiti ir palikti mokytojo kelią“, – svarstė pedagogė.
Iš tokio mentoriaus ji teigė besitikinti ne tik stebėsenos ir mokytojo kontrolės, bet ir paprastų, žemiškų patarimų.
„Kaip pildyti dokumentus, kaip užpildyti dienyną, kaip vertinti – tų tokių paprastų dalykų, su kuriais susiduri kasdienybėje, ir atėjės į mokyklą dažnai nežinai, nes kiekviena mokykla dar turi ir savo specifinių dalykų.
Kas mums dabar atrodo suprantama, paprasta ir lengva, naujai atėjusiam žmogui visada yra iššūkis“, – dalijosi M.Sachanevičienė.
G.Kaziukonytė svarstė, kad mentorius turėtų būti atviras ir jaunam pedagogui viską pasakyti „tiesiai šviesiai“.
„Kartais norime pasirodyti daug žinantys, išmanantys, bet pedagogui atrodo, kad jis vis tiek nesuprato, reikia vėl eiti ir pagalbos prašyti kažkur kitur. Reikia tiesiai šviesiai pasakyti“, – aiškino ji.
Išskyrė svarbiausias mokytojo savybes
Tai koks gi turėtų būti šiandieninis mokytojas? Pasak G.Kaziukonytės, šiam darbui reikia ne tik begalinės kantrybės, bet ir meilės.
„Mokytojų reikia, reikia daug, nes viskas priklauso nuo jo – tai jis užaugina kartą, kuri ateis pas mus, tai, mano nuomone, mokytojas turėtų būti labai kantrus, atsakingas ir mylintis savo darbą“, – kalbėjo G.Kaziukokytė.
M.Sachanevičienė teigė, kad šiuolaikinis mokytojas turėtų nebijoti ir eksperimentuoti.
„Pradinių klasių mokytojai ateityje turėtų būti šiek tiek crazy (pamišę, – angl.), šiek tiek nejaučiantys ribų ir rėmų. Norėtųsi, kad ateities mokykla būtų ne tokia tradicinė, kur yra mokytojas, lenta ir susodinti vaikai, o norėtųsi, kad tai būtų pamokos be jokių erdvių, laukas, įvairiais būdais visur, kur tik galima, kad mokykla būtų ne tokia, kokią dabar turime, o labiau išėjimo iš savo komforto zonos vieta“, – svarstė ji.
Pedagogės jau spėjo pajusti ir su karu Ukrainoje susijusius iššūkius – pasak jų, šioje situacijoje ir patys mokykloje dirbantys specialistai išmoko daug naujo.
„Kai viskas prasidėjo, supratau, kad su vaikais reikės kalbėti net ne apie tai, kas vyksta, o apie jų jausmus. Jie atėjo labai išsigandę, pasimetę, nežinodami, ką čia galima sakyti draugams, ko negalima, ką reikia pasakyti garsiai, o ką – per pertrauką. Kiekvienas atėjo iš skirtingos šeimos, su individualiomis nuomonėmis, su tam tikrais galbūt tėvų išgirstais komentarais.
Tai pirmas dalykas, kurį padarėme – tiesiog susėdome, kiekvienas pasakė, ką girdėjo, ką žinojo, visus išklausėme ir tada pradėjome kalbėtis apie jausmus, kaip man dabar būti tame. Vėliau perėjome prie tų įvykių, ir dabar, kai jau turime klasėje ir vaikų iš Ukrainos, vėlgi pradėjome eiti lygiai tuo pačiu keliu – kaip jie jaučiasi ir ką galime padaryti, kad jie jaustųsi geriau“, – dėstė M.Sachanevičienė.
Ji taip pat prisiminė, kad iš Ukrainos į Lietuvą atvykę vaikai iš pradžių baiminosi, kad nespės „pasivyti“ lietuvių vaikų, greitai išmokti lietuvių kalbos, tačiau svarbiausia mokytojo misija, pasak specialistės, yra vaiką tiesiog nuraminti.
„Mūsų pats pirmas tikslas buvo tiesiog paaiškinti jiems, kad jie neturi to daryti, jie tiesiog turi jaustis gerai būdami klasėje ir bendraudami. Mano klasėje didžiąją dalį darbo padarė vaikai – jie labai greitai priėmė ukrainiečius. Atrodo, nėra vaikų, kurie labai gerai kalbėtų rusų, anglų ar ukrainiečių kalbomis, bet jie jau kažkokiu būdu susikalba visokiomis įmanomomis kalbomis“, – kalbėjo pedagogė.
G.Kaziukonytė mąstė, kad ir patys mokytojai karo pradžioje iki galo dar nesuvokė savo jausmų.
„Pradėjome nuo jausmų ir to supratimo, kad tai vyksta ne Lietuvoje, o kitur, kad vaikai orientuotųsi, nes jiems atrodė, kad viskas vyksta čia ir dabar. Pirma nusiraminome, pakalbėjome, ir supratome, kad vaikams tai yra labai svarbi tema. Ir darželyje matai, kad žaidžiant vaikai tam tikrą informaciją vienas kitam perduoda, ir ji ne visada yra tiksli. Tai stengiesi prieiti ir sušvelnintai paaiškinti realią situaciją, kad nesklistų neigiami gandai“, – kalbėjo ji.
Pedagogės neabejoja, kad ikimokyklinio ar pradinio ugdymo specialistai pasiekti karjeros aukštumų švietimo srityje tikrai gali, tereikia tik noro.
„Reikia turėti noro, tikslų, dėti pastangų, kūrybiškumo. Tuomet visi keliai atviri“, – tvirtino G.Kaziukonytė.
Visgi M.Sachanevičienė pridūrė, kad švietimo srityje dirbantis žmogus turėtų žinoti ir visas aktualiausias šiandieninės mokyklos problemas.
„Aš esu giliai įsitikinusi, kad ne tik gali, bet ir turi taip būti. Švietimo įstaigų vadovai, tie, kas kuria švietimo sistemą, privalo turėti realios patirties mokykloje, nes natūraliai atėjęs į aukštesnę poziciją žinai tas žemiškas problemas“, – sakė ji.
Pašnekovės vieningai įvardijo ir 5 svarbiausias mokytojų super galias.
„Žemiškumas, gebėjimas būti vaiku, kantrybė, gebėjimas improvizuoti ir supratingumas“, – vardijo M.Sachanevičienė.
Pasak G.Kaziukonytės, mokytojui itin svarbus kūrybiškumas, detektyvo uoslė, supratingumas, gebėjimas būti vaiku ir su juo žaisti, dūkti bei tyrinėti. Taip pat, anot jos, reikia būti mylinčiai, bet mylėti kiekvieną – tiek tėvelius, tiek ir visą savo bendruomenę.
