Ir iš tiesų mažai valstybei lengviau parengti galingą švietimo strategiją ir rezultatyviai ją įgyvendinti. Na, tarkime, sumąsto Estija sukurti 30 aukšto lygio gimnazijų, ir tai padaro. Juk tai lengviau nei iki aukšto lygio išplėtoti 5000 gimnazijų. Arba Suomija sumanė sukurti vientisą švietimo sistemą, kad lygis būtų panašus visose šalies mokyklose, na, ir tai padarė. Ir 5 mln. gyventojų valstybėje tai lengviau nei 300 mln. gyventojų valstybėje.
Svarbu ir tai, kad dauguma mažų šalių negali pasigirti jokiais gamtiniais ištekliais ar didele pramone, tad jos neturėjo kito pasirinkimo, kaip sąmoningai ir nuosekliai investuoti į žmonių išsilavinimą.
Iš tiesų, švietimas tapo vienu iš Danijos, Nyderlandų, Šveicarijos, Suomijos, ar Singapūro prekės ženklų. Šiose valstybėse skirtingos vyriausybės sąmoningai siekė, kad piliečiai gautų gerą išsilavinimą, taip pat stengėsi garantuoti geras darbo sąlygas ir užmokestį mokytojams bei profesoriams.
Šios šalys jau daugelį metų siekia labiausiai išsilavinusių tautų vardo, investuodamos į visas švietimo sistemos dalis – pradedant mokykla ir baigiant mokymusi visą gyvenimą. Mokytojo profesija čia ne tik laikoma prestižine, bet ir gerai apmokama.
Todėl ir nereikėtų stebėtis, kad pagal „Universitas 21“ tyrimą, valstybių, kuriose geriausios nacionalinės švietimo sistemos, penkioliktuke atsiduria Šveicarija, Danija, Suomija, Singapūras, Austrija, Norvegija ar Naujoji Zelandija.
O šiemet paskelbtas naujas tyrimas. Leidinys „US News and World Report“, taip pat „BAV Group“ ir Pensilvanijos universiteto Vartono mokykla atliko tyrimą ir pristatė šalių švietimo lygio reitingą. Jame mažos valstybės vėl aukštumoje – Šveicarija, Švedija ir Nyderlandai pirmajame dešimtuke.
Tyrėjai primena, kad geriausią išsilavinimo standartą suteikia stipriausiai išsivysčiusios šalys, vidutiniškai išsivysčiusios šalys suteikia vidutinį išsilavinimą, o besivystančių šalių išsilavinimo kokybė yra kukli.
Remdamiesi 78 šalių gyventojų sociologine apklausa (respondentai atsakė į klausimus apie savo šalies valstybinės švietimo sistemos lygį, (ne)norą studijuoti savo šalies universitetuose ir tai, ar jų šalis suteikia gyventojams aukščiausios kokybės išsilavinimą), tyrėjai sudarė pagal švietimo kokybę geriausių ir blogiausių šalių reitingą. Iš viso vertintos 78 šalys. Šio reitingo gale atsidūrė Salvadoras, Kambodža, Mianmaras, Irakas ir Gvatemala.
Na, o kur galima rasti Lietuvą? Pasirodo, kad esame antroje reitingo pusėje, tai yra, 42-i iš 78-ių šalių. Paprasčiau tariant, atrodome silpnokai. Nors mūsų valstybė taip pat lyg ir nedidelė, taigi, teoriškai mums turėtų būti lengviau, be to, turėjome 30 metų švietimo sistemą tobulinti pagal savo supratimą ir įsivaizdavimą. Bet nepasisekė. Gal per daug blaškėmės, bandėme kažką kopijuoti, gal padaryta pernelyg daug klaidų, gal mūsų švietimo sistemoje ne vaikai ir ne jaunuoliai buvo pirmoje vietoje. O gal švietimas apskritai mūsų valstybėje nebuvo prioritetas.
Bet tai nereiškia, kad vaizdas negali šviesėti. Gali. Bet pradžiai bent tikslą reikia turėti – nebūti žemiau vidutiniokų. Pagal kuo daugiau švietimo parametrų. Ir švietimo reformos turėtų būti žymiai labiau apgalvotos, nes dauguma net dabar vykdomų švietimo reformų yra „pusiau nėščios“.
O ką jau kalbėti apie lėšų paskirstymą. Bent švietimo srityje – tai chroniška mūsų liga: didelė dalis švietimui skiriamų lėšų panaudojamos labai neefektyviai. Ir tai vyko ne kažkada anksčiau, tai vyksta ir dabar.
