VDU Švietimo akademija bei naujienų portalas lrytas.lt pristato naują laidą „Iš mokytojo užrašų“. Net 10 savaičių studentai, mokytojai, švietimo įstaigų vadovai, edukatoriai bei žinomi žmonės kalbės apie pedagogo profesiją, iššūkius mokyklos kasdienybėje, lyderystę švietime ir ateities mokyklą. Visus laidų įrašus bus galima rasti lrytas.tv.
Šeštame laidos epizode „Kas pedagogo darbe svarbiau – prestižinė mokykla, įvertinimas ar alga?“ – apie tai, kaip būsimi mokytojai renkasi savo darbovietę – mokyklą, kokioje aplinkoje gera dirbti ir mokyti vaikus, premijas ir apdovanojimus, motyvaciją švietime bei pedagogo atlyginimą.
Savo nuomone ir patyrimais dalinosi VDU Švietimo akademijos absolventai: Vilniaus metų mokytoja 2021, Vilniaus kunigaikščio Gedimino progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Vaida Ambrasaitė ir mokslo ir menų mokyklos „Taškius“ pradinių klasių mokytojas Darius Savickas.
Kokio atlyginimo reikia mokytojui?
Paklaustas, kas darbe jį motyvuoja labiausiai, D.Savickas prisipažino, kad didžiausią įtaką jam daro patys vaikai ir jų rodomos emocijos.
„Pirmiausia tai vaikų emocijos – kiekvieną dieną jos būna skirtingos, ir ypač kai ruošiesi pamokai, atrodo, atsiranda net šiek tiek išorinė motyvacija, tai pirmiausia yra vaikų emocijos ir santykis, kurį pavyksta užmegzti.
Kitas dalykas – kai kokios nors temos pabaigoje matau rezultatus, matau, kad išmoko, tai tas apčiuopiamas rezultatas ir kiek pavyksta kartu su jais užaugti“, – dalijosi pedagogas.
V.Ambrasaitė pridūrė, jog jai patinka dirbti tokioje aplinkoje, kurioje motyvacijos ieškoti nereikia.
„Labai džiaugiuosi, kad tokioje aplinkoje ir dirbu. Manau, kad geriausia, kai išorinė ir vidinė motyvacija susijungia – tada nereikia ieškoti kažkokių papildomų veiksnių, kurie tave motyvuotų“, – pažymėjo ji.
Nors kalbant apie mokytojo darbą šalia visuomet iškyla ir darbo užmokesčio klausimas, abu pedagogai teigia turintys gana savitą požiūrį į mokytojo atlyginimą.
„Man, kaip lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai, nedraugaujančiai su skaičiais, iš tikrųjų yra sudėtinga rasti atsakymą į klausimą, kas yra gera alga. Ko gero, reikia atsižvelgti ne tik į mokytojo interesus, bet ir į platesnį švietimo vaizdą, švietimo politiką.
Kita vertus, kaip mokytoja galiu pasakyti, kas man būtų gera alga – gera alga būtų ta, kuri yra mokama už visus padarytus darbus. Šiuo metu aš gaunu algą už etatą, bet ne už tuos darbus, kuriuos aš padarau“, – dėstė V.Ambrasaitė.
Savo ruožtu D.Savickas pažymėjo, kad geras atlyginimas yra tas, kurio tiesiog užtenka pragyvenimui.
„Tu gali gauti 2000 eurų ir vienam tai bus labai daug, o kitam – mažai. Tai yra labai individualu. Aš visą laiką vadovaujuosi požiūriu, kad alga yra gera tada, kai tau jos užtenka. <...> Ir žinoma, tai labai priklauso nuo mokyklų, nuo administracijų, bet jeigu man šiai minutei užtenka, tai man užtenka.
Skirtinguose etapuose ir poreikiai labai keičiasi – studijų pradžioje man užteko bent jau kelių šimtų, ir aš net neįsivaizdavau, kiek kas gavo, o kai dabar palyginu, atrodo, kaip aš už tiek galėjau dirbti? Kai manęs paklausia, kiek norėčiau gauti, niekada neturiu tų lubų“, – prisipažino pradinių klasių mokytojas.
V.Ambrasaitė svarstė, kad būsimasis mokytojas, žengdamas savo pirmąjį profesinį žingsnį mokyklos link, turėtų suvokti, į kokį lauką jis ateina.
„Didelė dalis mokytojų atsakingai renkasi šitą kelią. Kai tu pasirenki būti mokytoju, turbūt natūralu, kad nesitiki per pirmą mėnesį uždirbti milijono. Tada tu susidėlioji prioritetus, tai aš sau aiškiai pasakiau, kad mano prioritetas yra daryti tai, ką aš noriu, ką aš mėgstu. Algos klausimas, man atrodo, kartais nepelnytai aktualizuojamas, galvojant, kad tai išspręs kažkokias motyvacijos problemas.
Aš nesu tikra, ar tai visada išspręs motyvacijos problemą, nes jei tu renkiesi mokytojo kelią, tu žinai, kur eini, žinai, kokia yra situacija, kokie yra atlyginimai. Tu sąmoningai renkiesi šitą kelią“, – kalbėjo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.
Paprašyta prisiminti, kaip jautėsi pirmaisiais mėnesiais mokykloje, V.Ambrasaitė dalijosi, jog pačios savijauta buvo itin gera – tiesa, daugiau iššūkių kilo bendraujant ne su mokiniais, o su jų tėvais.
„Kai kiti pasakoja, kad bijojo, aš to nepatyriau. Man buvo labai smagu, galvojau, kad pagaliau esu klasėje, aš to ir norėjau. Sudėtingiausia man buvo dirbti ne su vaikais, o su tėvais. Pirmaisiais mėnesiais man buvo didžiulis iššūkis, galbūt todėl, kad aš esu pakankamai jautri asmenybė, ir kiekvieną laišką priimdavau labai asmeniškai.
Dabar suprantu, kad tie žmonės daugiau rašo apie save, o ne apie mane, bet tokių laiškų, kurie priversdavo net susimąstyti, būdavo tikrai nemažai. Kartais tokių net šokiruojančių, kai tu atsidarai laišką ir pradedi skaityti, kad niekada nebūsi gera mokytoja, kol neturėsi savo vaikų. Tada galvoji „ką aš čia veikiu?“
Bet labai svarbu, kas yra šalia tavęs. Jei yra gera komanda, kuri pasako, kad viską darau gerai, tada po truputį tu įgauni pasitikėjimo savimi. Bet jei yra kitokia mokyklos bendruomenė, vienam žmogui gali būti sudėtinga tokiomis situacijomis, nes tai net ne tavo darbo kritika, o dalykas, kurio tu negali pakeisti“, – pasakojo pedagogė.
Išskyrė pripažinimo svarbą
Tam pritarė ir pradinių klasių mokytojas D.Savickas.
„Buvo tokių situacijų, kur paskambina, pradeda šaukti, bet palaikai telefoną toliau, o vėliau vėl kalbi. Tada tėvai dažniausiai atsiprašo ir supranta, kad emocijas irgi reikia valdyti. Bet kai pradedame kalbėti apie bendravimą su mokytojais, kažkodėl prasideda tas, kad galiu aprėkti, galiu pasakyti, kad tu blogas mokytojas, ir tokių kuriozinių situacijų tikrai būna“, – teigė jis.
Vilniaus metų mokytojos apdovanojimą gavusi V.Ambrasaitė svarstė, kad pripažinimas ir apdovanojimai pedagogui visgi yra labai svarbu – pasak jos, tai tarsi patvirtinimas, kad eini tinkama linkme.
„Dažnai mokytojai sukasi savo rate, dirba ir tikrai dirba ne dėl apdovanojimų. Bet kai tu jį gauni, tai tarsi yra patvirtinimas, kad tu eini teisingu keliu. Kita vertus, tai yra galimybė gerosios patirties sklaidai. Galbūt kas nors išgirdęs apie tokią Vaidą Ambrasaitę, kuri laimėjo metų mokytojo apdovanojimą, pagalvos, ką gi ji čia tokio darė, kad jį laimėjo?
Tai svarbu ne tik tavo asmeninei refleksijai, bet ir visos bendruomenės refleksijai. <...> Neseniai mūsų mokyklos mokiniai darė pristatymus, kur jiems reikėjo pateikti dalykus, kuriuos jie mato kaip dalykus, kuriais mokykloje jie didžiuojasi. Vienoje iš tų pateikčių atsiradau ir aš. Vadinasi, tas laimėjimas yra svarbus ne tik man, bet visai mokyklos bendruomenei“, – pavyzdį pateikė mokytoja.
D.Savicko manymu, nebūtina nuolat gauti vis naujų titulų, tačiau tokie dalykai itin padeda ir leidžia sustoti bei įsivertinti save.
„Tai yra puikus būdas apgalvoti, koks tavo kelias, ar tu esi patenkintas tuo, ką darai, ar aš atsikėlęs ryte noriu eiti į darbą. Mes dažnai užsisukame tame veikime, ir dingsta motyvacija“, – pastebėjo jis.
Visgi, pasak mokytojų, labai svarbu rasti laiko sau ir jau po pamokų, net jeigu ta veikla taip pat yra susijusi su profesija.
„Mes turime STEAM būrelį, kuriame konstruojame – šiuo metu kuriame išmanųjį miestą, kur ant namų stogų auginame morkytes. Sakau, kad man tai yra kaip meditacija. O dar viena sritis, kur save realizuoju – rašau tekstus“, – dalijosi V.Ambrasaitė.
Tačiau, pasak jos, normalu ir tai, jeigu mokytojas iš viso nenori niekur savęs realizuoti.
„Kartais mokytojams svarbu ir niekur savęs nerealizuoti, o tiesiog būti. Man atrodo, mes labai daug savęs atiduodame darbo metu, tai kartais būna tokia būsena, kad tiesiog nori ramiai pabūti“, – mąstė ji.
D.Savickas po pamokų teigė taip pat vedantis vaikų būrelius, o atsipalaiduoja dainuodamas VDU Švietimo akademijos chore.
„Matau tame naudą, matau, kad kartais negalvoti tik apie darbą yra labai geras atitrūkimas. Nors choro repeticija trunka dvi valandas, kartais išeini kaip po kokių atostogų“, – lygino jis.
Mokytojo nuomone, šiame darbe svarbiausi yra du dalykai.
„Mokytojas pirmiausia turėtų būti žaidžiantis, kad jo pamokos nebūtų tik „atsisėdau ir parašiau“, ir mokytojas turėtų būti kūrybiškas“, – išskyrė D.Savickas.
V.Ambrasaitė savo ruožtu pridūrė, kad „laimė mokytojo darbe yra kurti laimę“.
„Kai matai, kad kuri laimę, tas jausmas yra geriausias. Ir nesvarbu, kas tai būtų – ar mokiniui gerai pasisekė parašyti diktantą, ar jis sugebėjo perskaityti pirmą knygą gyvenime, ar kolegai sugebėjai pasakyti žodį, kurio jam tuo metu reikia labiausiai – kurti laimę ir yra ta mokytojo darbo laimė“, – teigė pedagogė.
