Švietimo valdymo informacinėje sistemoje nurodoma, kad šiemet Kauno miesto mokyklinio ugdymo įstaigose dirba daugiau kaip 3000 pedagogų, iš kurių 790 yra pradinio ugdymo mokytojai ir 1720 – pagrindinio ugdymo ir gimnazijų mokytojai. Kauno mieste yra 72 mokyklų vadovai.
Iš viso Lietuvoje informacinė sistema nurodo esant net 825 mokyklų vadovus ir 1473 vadovų pavaduotojus ugdymo reikalams.
– Kokie šiuo metu didžiausi iššūkiai tenka jums, kaip trijų Kauno mokyklų – KTU Inžinerijos licėjų Žaliakalnyje, Panemunėje bei licėjaus-pradinės mokyklos vadovui? – „Laikinoji sostinė“ paklausė Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos (LMVA) prezidento Dainiaus Žvirdausko.
– Šiuolaikinė mokykla – tai daugiau laisvės, pasirinkimų, galimybių. Sąlygos turėtų būti sudarytos tiek moksleiviui, tiek mokytojui. Mokykla turi būti vertybinis lyderis, šviesos nešėja, kiek mums tai pavyksta, kita tema.
– KTU Inžinerijos licėjui (buvusiai Kauno Purienų vidurinei mokyklai) vadovaujate nuo 2012-ųjų, dar dešimtį metų prieš tai dirbote šios mokyklos administracijoje. Kaip vertinate, ar pasiteisino 2018 metais įvestos mokyklų vadovų kadencijos?
– Būdamas mokyklos vadovu prarandi labai daug galimybių, pavyzdžiui, dirbti akademinį darbą, netenki ryšių. Kadencijos gerai, bet, antra vertus, kai jos buvo įvestos, vienu metu net 300 mokyklų labai ilgą laiką liko be vadovų, nes neatsirado norinčių ir galinčių kandidatuoti į šias pareigas.
Buvo manoma, kad bus didelė konkurencija, sistema išloš, bet taip neatsitiko. Šiame darbe labai daug specifikos – atsakomybių tik daugėja, kompetencijų reikia labai įvairių, tačiau atlygis tikrai nėra adekvatus. Atlygio tema ne mažiau aktuali ir kalbant apie mokytojus.
– Dažnai girdime sakant, kad trūksta motyvuotų mokytojų, greičiausiai tai taip pat susiję su mažu atlygiu?
– Situacija ne tai kad bloga, situacija, sakyčiau, yra katastrofiška. Dar neatsimenu tokio meto, kai publikavus skelbimą, kad ieškome mokytojų, nesikreiptų nė vienas mokytojas. Arba gauni kelis laiškus žmonių, kurie neturi nei reikiamos kvalifikacijos, nei pedagoginio darbo patirties, nei stažo. Susiduriame tikrai su rimtais iššūkiais suformuoti mokytojų komandas.
– Neseniai daug kalbėta apie tai, kad nuo 2024 metų specialiųjų poreikių vaikams turės atsiverti visos šalies mokyklos. Atsirado politikų, panorusių sustabdyti šį procesą. Kaip vertinate tokias iniciatyvas?
– Blogai vertinu. Jei dabar sustosime, nutrauksime svarbų procesą, nuo kurio ir taip stipriai atsiliekame. Tai susiję su žmogaus teisių konvencija, nelinkiu, kad Lietuva taptų Viktoro Orbano Vengrija. Esu buvęs daugybėje stažuočių užsienyje, kur specialiųjų poreikių vaikai seniai integruoti į bendrojo ugdymo procesą. Akivaizdu, jei vaikystėje izoliuosime tokius vaikus, jie išliks atskirtyje visą likusį gyvenimą. Taip neturėtų būti.
– Manote, kad mokykla pakankamai progresyviai juda žmogaus teisių srityje?
– Ta kryptimi pokyčiai mokykloje yra milžiniški. Jei lygintume save su Vakarais, jų pačių teigimu, tai, ką jie darė 100 metų, pas mus įvyko per 30. Kalbu apie asmens teises, LGBTQ+ bendruomenės temas, patyčių prevenciją. Šiuo metu į kiekvieną patyčių atvejį žiūrime pro didinamąjį stiklą, stengiamės užkirsti tam kelią pačioje pradžioje, aiškintis situaciją, moderuoti, turime išdirbę visą sistemą, išėję mokymus. Įdirbis šioje srityje neišvengiamai turėjo pradėti duoti rezultatų.
Jei lygintume mokyklą prieš tris dešimtmečius ir dabar – bendravimo kultūra labai pasikeitusi. Vis dėlto esame inertiški. Dauguma žmonių, kurie dalyvauja šiuose pokyčiuose, yra gyvenę sovietmečiu, vaikai po mokyklos grįžta į artimąją aplinką, kuri nesikeičia taip greitai, kaip mums to norėtųsi.
– Tačiau pradžioje atrodė, kad daugiausia dėmesio švietimo srityje buvo sutelkta į infrastruktūros gerinimą?
– Šį pokytį padaryti buvo greičiausia ir tam tikra prasme – lengviausia. Tiesa, kokybinį atsinaujinimą iš dalies ribojo tai, kad dauguma mokyklų pastatų statyti sovietmečiu, todėl pakeisti jų erdvių iš esmės nebuvo įmanoma. Tačiau skirtas dėmesys energiniam efektyvumui, patalpų optimizavimui jau duoda rezultatų. Šiuo atveju Kauną galima išskirti dėl pastaruoju metu skirto didelio dėmesio ugdymo įstaigų tinklo optimizavimui, subalansavimui, tam tikrų trikdžių darnesnei plėtrai atsisakymo.
– Tačiau, sutikite, kad ir kiek stengtumės, vaikai iš mokyklos išeina vis mažiau raštingi.
– Tinginystė yra progreso variklis. Matau, kaip mąsto dalis mokinių, jie mano, kad jei kažką blogai parašys, jiems pataisys „Word“ redaktorius. Jie žinutę suvokia jau ne vien kaip tekstą, o kaip vaizdo ir garso turinį, kuriame dar yra ir tekstas. Jie mąsto kitaip, o mes juos mokome tais pačiais metodais kaip prieš 100 metų. Dabar daug kalbama apie tai, kad ugdymo procesas taps vis labiau personalizuotas, kol kas tai naujos idėjos, bet greičiausiai būtent ta linkme judėsime ateityje.
– Kai kūrėsi KTU Inžinerijos licėjus, valstybės lygmeniu buvo labai daug kalbama, kad reikia skatinti vaikus rinktis inžinerines specialybes. Praėjo nemažai laiko, ar jums jau pavyksta daugiau vaikų įtraukti į tolesnes tiksliųjų mokslų specialybių studijas?
– Kol kas pasiekiame minimalius išsikeltus rodiklius. Inžinerines studijas, jei pridėsime menus ir medijas, kurie priskiriami šiai sričiai, renkasi iki pusės mūsų absolventų. Apie 25–30 proc. mūsų moksleivių pasirenka studijuoti KTU. Tačiau norėtųsi daugiau ir, jei mūsų biudžetas būtų toks, kaip kitų specializuotų ugdymo įstaigų, kurios gauna beveik trigubą biudžetą, pavyzdžiui, specializuotos meno ir muzikos mokyklos, manau, tikslus galėtume kelti ambicingesnius.
Mūsų inžinerinė pakraipa vis dar yra eksperimento lygmens – už šią specializaciją skiriama 10 proc. daugiau lėšų. Tačiau labai džiaugiamės, kad galime vykdyti šią inovaciją. Manau, ji pasiteisina. Kasmet norinčiųjų studijuoti licėjuje yra daugiau, nei galime priimti.
