Buvusią pirmąją šalies ponią prieš kelias dešimtis metų tuometėje Švietimo ir mokslo ministerijoje dirbęs Dainius Numgaudis prisimena pačiais gražiausiais žodžiais – pasak jo, ponia Alma matydavo visus, tačiau jai rūpėjo kiekvienas.
D.Numgaudžio teigimu, be visų kitų švietimo problemų A.Adamkienei ypač rūpėjo kaimuose gyvenantys bei atskirtį patiriantys vaikai.
Skaudėjo širdį dėl kaimo vaikų
Dabartinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (MKČ) menų mokyklos vadovas, buvęs ŠMM kancleris prisimena, kad tuometį šalies vadovą Valdą Adamkų jo sutuoktinė Alma lydėdavo bene į kiekvieną su švietimu susijusį renginį. Mat jai ypač rūpėjo Lietuvos vaikų ateitis.
„Jeigu būdavo koks nors renginys ar Švietimo ministerijoje, ar kokioje nors kitoje švietimo institucijoje, dažniausiai kartu su prezidentu atvažiuodavo ponia Alma.
Didžiausias jos rūpestis – ir aš tai mačiau abiejų kadencijų laikotarpiu – buvo kaimo mokyklos. Kai tik vystėsi pirminės idėjos, kad turėtų atsirasti geltonųjų mokyklinių autobusų programa, ji visais būdais tai skatindavo. Tokius autobusiukus turėjo ir JAV – ji nuolat pabrėžė, kaip to reikia.
Labai gerai prisimenu vieną įvykį Šilutės rajone, kai vaikai važiavo nepritaikytu, senu autobusu. Įvyko avarija, keletas vaikų labai stipriai susižalojo ir ponia Alma per vieną renginį pasakė, kad tai yra dar vienas įrodymas, kaip mes turime rūpintis ir padėti šitiems vaikams“, – portalui lrytas.lt kalbėjo D.Numgaudis.
Pasak buvusio Švietimo ir mokslo ministerijos kanclerio, nors politine prasme A.Adamkienė švietimo sistemos niekada nevertino, jai ši sritis buvo ypatingai svarbi.
„Aš matydavau, kad ji gana skaudžiai priima vadinamąjį mokyklų optimizavimo procesą, bet politiškai jokių vertinimų nebuvo. Matėsi, kad jai labai skauda širdį dėl kaimo mokyklų mažėjimo skaičiaus, nors ji ir suprato, kad tai yra neišvengiamas procesas.
Ji visada sakydavo, kad reikia kažkokiu būdu šitiems vaikams padėti ir labai džiaugėsi, kai atsirado geltonieji autobusiukai. Ji matydavo visus, bet žiūrėdavo į kiekvieną“, – pasakojo D.Numgaudis.
Pasak pašnekovo, A.Adamkienė pati dalyvavo ir pirmajame geltonųjų autobusiukų perdavimo renginyje.
„2000 metų spalio 5 dieną pirmieji 5 autobusiukai buvo atiduoti savivaldybėms, ji taip pat ten dalyvavo. Paskutinį kartą ji atvyko, kai buvo perduotas jau 500-asis autobusas. Ji įteikinėdavo raktus ir visais būdais rodydavo savo susidomėjimą. Ir tikrai ne dirbtinį susidomėjimą“, – prisiminė D.Numgaudis.
Portalui lrytas.lt pateiktais Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) duomenimis, nuo 2000 metų, kai prasidėjo geltonųjų autobusiukų programa, iš viso ministerija yra nupirkusi ir perdavusi 1 232 geltonuosius autobusus.
Savivaldybių mokykloms buvo perduoti 1 166, kiti – valstybinėms mokykloms.
Ilgam atmintyje išliksiantis prisiminimas
MKČ menų mokyklos vadovas pažymėjo, kad ponia Alma labai džiaugėsi, jog kaimo vaikai galės lengviau pasiekti mokyklą ir namus, užsiimti ir neformalia veikla, pakeliauti.
„Kai būdavo mokyklos paroda „Litexpo“ rūmuose, ji su didžiausiu džiaugsmu sakydavo, jog štai, ji pravažiavo pro kokį šimtą autobusų“, – pridūrė jis.
Buvęs Švietimo ir mokslo ministerijos kancleris pasidalijo ir jautriu prisiminimu, kurį, kaip teigia, kaip niekad ryškiai mato dabar, kai visa Lietuva A.Adamkienei taria paskutinį „sudie“.
„Tai buvo 2005 metų moksleivių dainų šventė. Kalnų parke per ansamblių vakarą scenarijuje buvo numatytas paskutinis valsas. Mes per prezidento patarėjų komandą bandėme pasiūlyti, o gal paskutinį valsą sušoktų prezidentas su ponia Alma?
Prezidento patarėjų komanda iš karto pasakė, kad jie tikrai nešoks. Tada aš ponios Almos neoficialiai to paklausiau, o ji sako: viskas bus taip, kaip reikia.
Kai prasidėjo valsas, mes susimirksėjome, ji paėmė prezidentą už rankos, jie nusileido į centrą ir pradėjo šokti valsą, kartu su kokiu tūkstančių 1000 porų.
Šiomis dienomis man tas jų valsas Kalnų parko estradoje taip ir liko akyse“, – prisiminė D.Numgaudis.
Apie A.Adamkienės mirtį pranešta sekmadienio rytą. Ji mirė eidama 97-uosius, o amžino poilsio atgulė Kauno Petrašiūnų kapinėse.
