Ši tradicija mokyklose nenyksta iki šiol, skirtingai nei kitos. Tarkim, klasių remontas.
Prieš kelis dešimtmečius tėvams vasaromis arti gražinant patalpas, kur mokysis jų atžalos, būdavo įprastas dalykas. Patys pirkdavo dažų, gremždavo savo vaikų nudrengtus pašalius.
Prieš šiuos mokslo metus naujienų portalas lrt.lt pranešė tik apie vienetinį tokį atvejį Žaliakalnio progimnazijoje Kaune.
Vieno moksleivio mama pakvietė kitus tėvus prisidėti darbais: klasėje glaistė, šveitė ir perdažė sienas, lubas, palanges, plyteles.
O tradicija, kai artėjant mokytojo gimtadieniui šis ant lapelio užrašydavo tėvams, ko jam reikia? Kad jie surinkę pinigus nenupirktų 17-ojo arbatinių šaukštelių komplekto.
Dabar tai vargiai vadiname dovanomis ir jos nyksta, dėl to plojame katučių. Tik štai vien Vilniuje šiuo metu trūksta 100 ikimokyklinio, priešmokyklinio ugdymo pedagogų, dar 100 mokytojų dalykininkų mokyklose. Bet privačioms mokykloms tokių problemų nekyla.
Sunku sostinėje rasti ir vietą mažyliui valstybiniame darželyje. Tiesa, privatūs laukia išskėstomis rankomis, o savivaldybė tėvams išgali pasiūlyti tik apgailėtiną kompensaciją.
Panaši padėtis ir sveikatos apsaugos srityje. Gydytojų, slaugytojų katastrofiškai trūksta, kvalifikuoto specialisto konsultacijos tenka laukti mažiausiai mėnesį. Reikėtų pridurti – nemokamos. Tas pats specialistas konsultuoja privačioje klinikoje, į kurią susimokėjęs gali ateiti kad ir kitą dieną.
Taip, nemokamose poliklinikose „dovanas“ (čia jau tikrai kabutėse) medikams beveik išnaikinome. Ir privačių medicinos įstaigų pridygo kaip grybų. Ar tuo pačiu keliu nesuka švietimas?
