Neseniai Lenkijos vyriausybei nusprendus pradinių klasių mokiniams panaikinti namų darbus, Lietuvos švietimo bendruomenės nariai galimą tokios idėjos realizavimą mūsų šalyje vertintų nevienareikšmiškai.

Nors prieš namų darbus pasisakantieji teigia, kad ir taip daug protinės veiklos turintys vaikai grįžę namo yra per daug pavargę toliau mokytis, ekspertai pabrėžia, kad rasti tam tikrą balansą mūsų šalies švietimo sistemoje tikrai įmanoma, nors netrūksta ir spragų.

Apie tai „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ diskutavo žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas, Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja dr. Austėja Landsbergienė, Vilniaus licėjaus vadovas Saulius Jurkevičius ir pradinių klasių mokytoja Vida Ramanauskienė.

Mato esminę Lietuvos klaidą

[[ge:lrytas:lrytas:31577629]]

Lenkijos vyriausybė paskelbė, kad nuo šiol šalies pradinėse mokyklose bus panaikinti privalomi namų darbai su pažymiais.

Planuojama skirti daugiau dėmesio kritiniam mąstymui, o ne mokytis viską atmintinai, taip pat sumažinti mokinių skaičių klasėse. Tiesa, kritikai teigia, kad taip vaikai bus palikti prie mobiliųjų telefonų ekranų dar ilgiau, o kartojimas ir namų darbai yra labai vertingi mokymuisi.

Ar tai pasiteisintų ir Lietuvoje? Tokį kaimynų sprendimą įvertinęs žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius G.Sarafinas svarstė, kad pasaulyje turime 200 valstybių, ir kiekviena iš jų turi savo matymą, pasaulėvaizdį ar atliekamus tyrimus. Tačiau Lietuva, specialisto teigimu, turi vieną bėdą.

„Mes nematome kažkokio bendro dėlionės vaizdo ir iš kiekvienos valstybės bandome šį bei tą pasiskolinti, nusikopijuoti, kažko pasimokyti. Kai tu matai dėlionės vaizdą, supranti, kas tinka, o kas netinka, nes jei vieną aspektą paimi iš Suomijos, kitą – iš Lenkijos, trečią – iš Belgijos, o ketvirtą – iš JAV, jie, kaip visuma, pradeda „pjautis“ ir nedera tarpusavyje.

[[ge:lrytas:lrytas:31533455]][[ge:lrytas:lrytas:31556336]][[ge:lrytas:lrytas:31643731]][[ge:lrytas:lrytas:31668556]]

Tada prasideda tai, ką mes dabar ir turime Lietuvoje – tarpusavyje skirtingos reformos pjaunasi ir mokyklos negali jų įgyvendinti“, – aiškino G.Sarafinas.

Pavyzdžiui, pasak „Reitingų“ vyr. redaktoriaus, įtraukiojo ugdymo reforma taip pat yra nukopijuota nuo užsienio valstybių, tačiau šiuo atveju greičiau turime parodiją. G.Sarafinas pridūrė, kad daugelį metų mūsų šalyje reformos ir įvairios naujovės įvedamos be jokių tyrimų ar apklausų.

„Kas mums trukdo paklausti švietimo bendruomenės, pasidomėti, atlikti mokslinius tyrumus, kaip tai vertintų mokytojai?“ – klausė specialistas.

[[ge:lrytas:lrytas:31747439]]

Šimtus Lietuvos mokyklų aplankęs G.Sarafinas teigia pastebėjęs, kad ugdymo įstaigose pasiteisina tam tikras tarpinis modelis – vadinamoji visos dienos mokykla, kai vaikai nuo 8 iki 14 val. mokosi klasėje, vėliau mokykloje paruošia pamokas ir grįžę visą vakarą turi laisvą, nes nebelieka jokių papildomų darbų.

„Tai yra labai išplitę privačiose mokyklose ir dalyje valstybinių mokyklų, jos sako, kad tėvai šituo modeliu ypatingai patenkinti, sutinka primokėti papildomai, kad vaikai grįžtų viską užbaigę ir šeimai nebūtų streso ir krūvio su vaikais sėdėti, jiems padėti“, – kalbėjo „Reitingų“ vyr. redaktorius, pridūręs, kad paleisti vaikus be namų darbų būtų neteisinga, nes taip gali susiformuoti ir spragų.

Vilniaus licėjaus direktorius S.Jurkevičius savo ruožtu atkreipė dėmesį, kad be namų darbų mokymosi procesas ypač vyresnių klasių moksleiviams būtų labai sunkiai įsivaizduojamas.

„Mokymasis yra nuolatinis kartojimo procesas. Turbūt neįmanoma išmokti pamokoje to, ką mokytojas aiškina – grįžus namo reikia bent jau pasižiūrėti tą medžiagą, kuri buvo pateikta, ir galbūt ją papildyti dar kažkokiais aspektais.

Tarkime, kad reikia perskaityti literatūros kūrinius, išspręsti uždavinius. Savaime suprantama, kad tarsi dirbtiniu būdu eskaluojamas kontekstas, kad namuose namų darbų neturėtų būti, tai lygiai taip pat galima sakyti, kad neturėtų būti kažkokių treniruočių – ateini ir viską vienu metu gauni“, – svarstė S.Jurkevičius.

Jis pridūrė, kad pamokų metu mokiniams dažnai sunku susikaupti, o namuose ramiai viską pasikartoti, perskaityti mokymosi medžiagą yra labai pravartu.

„Jeigu mes mokyklą traktuojame kaip laiko praleidimo aplinką, galima ir taip žiūrėti, bet jei norime, kad būtų pasiektas tam tikras rezultatas, mokiniai tikrai turėtų rimčiau ir labiau susikaupę dirbti“, – įsitikinęs sostinės licėjaus vadovas.

Iš kitos pusės, S.Jurkevičiaus teigimu, Lietuvos ugdymo turinys yra pakankamai nesudėtingas.

„Mes turbūt pasižymime vienu nesudėtingiausių ugdymo turiniu, bet turime jį šiek tiek neadekvačiai išplėstą praktiškai iki 11 klasės“, – akcentavo jis.

S.Jurkevičius aiškino, kad ugdymo turinį reikėtų siaurinti, gerai pagalvoti, kiek septintokas ar aštuntokas turėtų turėti privalomų pamokų, susitelkti į optimalų pamokų krūvį ir bandyti išsaugoti mokomųjų disciplinų „kokybinę raišką“.

[[ge:lrytas:lrytas:31747438]]

„Laivas valdomas tikrai neprofesionaliai ir tas neprofesionalumas matosi. Labai apmaudu, kad švietime mes neberandame nė vienos srities, kur galėtume kažko teigiamo pamatyti. Ką paliečiame – visur problemos“, – nusivylimo neslėpė Vilniaus licėjaus direktorius.

Kuriems namų darbų tiesiog nereikia?

Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja A.Landsbergienė aiškino, kad šiuo klausimu turbūt kiekvienas tėvas ir mokytojas turi savo nuomonę, tačiau priimant svarbius sprendimus esą reikia remtis moksliniais tyrimais.

„Jie sako, kad pradinių klasių mokiniams namų darbai daro net neigiamą, o dažniausiai – jokios įtakos jų akademiniams pasiekimams ir rezultatams. Tai reiškia, kad šiaip pradinukams nėra jokio tikslo užduoti namų darbus“, – komentavo ji.

Tačiau, anot A.Landsbergienės, yra ir vienas „bet“.

„Tai nereiškia, kad nereikia vaikui, kuriam yra kažkas sudėtinga, padėti individualiai namuose. Namų darbų esmė yra ta, kad labai dažnai jie neturi prasmės – jie yra tiesiog daugiau to paties darbo. Jeigu vaikas nesupranta mokykloje, jis tikrai nepradės suprasti namuose, ypač būdamas pradinės mokyklos amžiaus.

Jam reikia suaugusio žmogaus, kuris atsisėstų kartu, viską išaiškintų iš lėto, patartų, kitaip išaiškintų – taip, kad vaikas suprastų. Masiniai namų darbai, jei vaikas nemoka, tikrai neišmokys“, – įsitikinusi Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja.

Pasak edukologės, kai kalbame apie vaiko mokymąsi ir išmokimą, nereikia pulti į kraštutinumus – žinios yra atspirties taškas, be jų mes negalime ugdyti ir gebėjimų.

„Turi būti balansas – vaikas turi ir išmokti tam tikrus dalykus, kuriuos jis turi išmokti. Pavyzdžiui, daugybos lentelę galima išmokti per žaidimą, yra ir šiokių tokių gudrybių, bet iš esmės reikia atsisėsti ir ją išmokti, nes labai dažnai matematiniai gebėjimai ir matematinis mąstymas susijęs su gebėjimo atlikti matematinius veiksmus greičiu.

[[ge:lrytas:lrytas:31747433]]

Jeigu vaikas nėra automatizavęs tam tikrų procesų, aišku, kad jis stringa ir jam yra sunku. Tada tu kalbėk nekalbėjęs apie projektus ar mokymosi malonumą, bet jo tiesiog nebus, nes vaikas stringa dar pirmame žingsnyje, kuris yra žinios. Tai nei viena, nei kita nėra absoliutus gėris ar absoliutus blogis“, – tvirtino A.Landsbergienė, pridūrusi, jog visi ugdymo elementai yra svarbūs, o mokytojas yra profesionalas, kuris klasėje turi ieškoti tų elementų dermės.

Pradinių klasių mokytoja V.Ramanauskienė pritarė, kad namų darbų tvarką galima būtų peržiūrėti, tačiau, anot jos, kolegų nuomonės šiuo klausimu išsiskiria. Pasak mokytojos, dalis mokytojų argumentuoja, kad vaikai, atlikdami namų darbus, užbaigia tas užduotis, kurių negalėjo atlikti, nes vaikai dirba ir skirtingu tempu.

Taip pat, anot V.Ramanauskienės, vaikas, atlikdamas namų darbus, ugdo savyje tam tikras geras savybes, kurių prireiks vėliau – pavyzdžiui, savarankiškumą.

„Dar vienas aspektas – jeigu tėvai domisi, kaip vaikui sekasi mokykloje, domisi tais jo atliekamais namų darbais, kaip jis parašė, kaip atlieka užduotis, mato, kaip sekasi jo vaikui, kartu atsiranda ryšys tarp vaiko ir tėvų, atsiranda didelė motyvacija mokytis – čia iš praktikos kalbu.

Jei tėvai nekreipia dėmesio į namų darbus, nepasikalba su vaiku, ar atlikai užduotis, ar viską supratai, vaikai pasijunta vieniši toje vietoje, nes tada tik mokytojui rūpi, ar jis atliko namų darbus“, – svarstė pradinių klasių mokytoja.

[[ge:lrytas:lrytas:31745691]][[ge:lrytas:lrytas:1031194]]

Po Lenkijos sprendimo dėl pradinukų pasisakė A. Landsbergienė: ar mūsų šalyje tai prigytų?