„Žinau, kad laukia labai daug iššūkių ir darbo, bet esu pasiruošusi“, – tvirtina naująja švietimo, mokslo ir sporto ministre tapusi socialdemokratė Raminta Popovienė.

Seime jau buvusi anksčiau, o iki šiol Kauno rajono savivaldybėje besidarbavusi politikė teigia suprantanti, į kokio karštumo kėdę atsisėdo, ir nors tai, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) per praėjusią kadenciją matė net keturis skirtingus vadovus šiek tiek kelia įtampą, R.Popovienė tikisi kadenciją užbaigti tvirtai ir iki galo.

„Dėl to ir dalyvauju rinkimuose, esu politikoje, kad siekčiau rezultato ir įgyvendinčiau vieną ar kitą darbą bendruomenei, tai čia man yra labai didelis iššūkis. Bet dabar atėjusi jau apie įtampas nebegalvoju – tiesiog turiu tikslą dirbti ketverius metus“, – interviu portalui Lrytas sakė naujoji ministrė.

Tiesa, ji per daug nesureikšmina dalies švietimo bendruomenės pastebėjimų, esą tuomet dar kandidatę į ministrus kai kuriems teko net ir pagūglinti.

[[ge:lrytas:lrytas:35634650]]

„Aš dažnai mėgstu sakyti, kad dirbant darbus, siekiant tam tikro tikslo, nebūtinai reikia labai garsiai apie tai pasakyti, arba tiesiog tave žino ta bendruomenė, su kuria dirbi“, – svarstė R.Popovienė.

Mokytojo profesijos užkulisius R.Popovienė puikiai žino ir pati – pagal išsilavinimą yra muzikos mokytoja, šešerius metus ji praleido mokydama vaikus. Savo pirmajai kadencijai ji užsibrėžė ne vieną tikslą, vienas iš jų – aplankyti kuo daugiau Lietuvos mokyklų, kad savo akimis pamatytų tikrąjį švietimo sistemos paveikslą.

– Ką tik perėmėte ministrės pareigas iš Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės. Kokius darbus pirmiausia radote ant stalo?

– Jau pradėjau darbą ir labai tuo džiaugiuosi, nes kai prasideda konkretūs darbai, tada jau galima pradėti įgyvendinti vienus ar kitus tikslus ir tiesiog dirbti dėl to tikslo, dėl kurio čia atėjau ir buvau paskirta.

[[ge:lrytas:lrytas:35485289]][[ge:lrytas:lrytas:35493896]][[ge:lrytas:lrytas:35577041]]

Darbų ant stalo neradau – ministrė tikrai gražiai pasveikino ir palinkėjo sėkmės, tai aš manau, kad man jos tikrai reikės. Pirmiausia susipažinau su kolektyvu, su departamentų, skyrių vedėjais – kiekvienas prisistatė, apžvelgė savo darbo sritis, kryptis, ir aišku, kad bendrausime nuodugniau, susipažinsiu su problematika, kokie karščiausi klausimai dabar yra.

O dabar buvo toks pirmas susipažinimas.

– Turbūt ir pati suprantate, kad atsisėdote ant labai karštos kėdės. Ši ministerija per kadenciją pakeitė net keturis vadovus. Nejaučiate įtampos?

– Jaučiu. Vis tiek kai ateini į naują darbą, ta įtampa aišku, kad yra, yra ta atsakomybė, švietimo bendruomenės lūkesčiai. Bet dėl to ir dalyvauju rinkimuose, esu politikoje, kad siekčiau rezultato ir įgyvendinčiau vieną ar kitą darbą bendruomenei, tai čia man yra labai didelis iššūkis.

[[ge:lrytas:lrytas:35704451]]

Bet dabar atėjusi jau apie įtampas nebegalvoju – tiesiog turiu tikslą dirbti ketverius metus, o kaip seksis kartu su komanda, kaip priims bendruomenė, kaip seksis ieškoti tų sprendimų, bus matyti.

Esu pasiruošusi dirbti – žinau, kad laukia labai daug iššūkių ir darbo, bet esu pasiruošusi.

– Jūsų žiniomis, buvote pirmoji kandidatė?

– Nežinau, kiek buvo minimų kandidatų – tikrai nesidomėjau. Tiesą sakant, tikrai nežinau, kokios mintys buvo pas premjerą ar pas partijos pirmininkę, bet man buvo pasiūlyta, tikrai svarsčiau, ir pagalvojau, kad imsiuosi.

– Švietimo bendruomenės nuomonė apie jus buvo gana nevienareikšmiška – vieni sakė, kad švietimo srityje esate pasižymėjusi ir gerbiama, kiti prisipažino, kad teko jus ir pagūglinti. Kaip jūs pati save pristatytumėte visuomenei – tiems, kurie apie jus dar nėra girdėję?

– Dabar ir pati gaunu klausimų, kad ne visi mane pažinojo, bet tai, manau, yra normalu. Esu buvusi ir Seimo narė, dirbau Socialinių reikalų, Švietimo, Kultūros komitetuose, tai galbūt tikrai ne visi mane žino.

Bet aš dažnai mėgstu sakyti, kad dirbant darbus, siekiant tam tikro tikslo, nebūtinai reikia labai garsiai apie tai pasakyti, arba tiesiog tave žino ta bendruomenė, su kuria dirbi.

Švietimo srityje tikrai nesu naujokė – esu susipažinusi su problematika. Galbūt ne visose srityse, bet dirbdama tikrai susipažinsiu – bus ir komanda, viceministrai, kurie tikrai įsigilins. Yra visa ŠMSM profesionalų komanda, dėl to manau, kad problemų tikrai nebus.

Aš ir pati esu mokytoja – nors dirbusi jau gana senokai, bet dirbau šešerius metus, tai tikrai šią profesiją esu pasimatavusi.

Vėliau man teko dirbti ir švietimo skyriuje savivaldybėje, ir savivaldybės administracijoje kuravau švietimą, dirbdama vicemere taip pat kuravau švietimą.

Kauno rajonas tikrai didelis, jo problematika įvairi, tai teko ieškoti įvairiausių sprendimų, kad švietimas būtų prioritetinė sritis toje savivaldybėje. Tai tokių įvairiausių susidūrimų su švietimo sritimi tikrai turiu.

Mano svarbiausias tikslas yra kalbantis ieškoti geriausių sprendimų visai švietimo bendruomenei.

– Kiek anksčiau sakėte, kad skaudžiausia ir kuo skubiau spręstina problema yra socialinės, teritorinės, ekonominės atskirties švietime mažinimas. Kaip sieksite sumažinti tą atskirtį?

– Mes ir savo programoje esame akcentavę, kad lygių galimybių užtikrinimas visiems, siekiant kokybiško ugdymo, nepriklausomai nuo gyvenomosios vietovės, šeimyninės ar finansinės padėties ir kitų rodiklių, yra labai svarbu.

Šiandien atskirtis yra didelė, nes stebint visą Lietuvos žemėlapį mes matome, kad daugiausia mokinių koncentruojasi didmiesčiuose, bet regionuose, nutolusiuose nuo mūsų didmiesčių, irgi gyvena jauni žmonės, augina vaikus, kurie eina į mokyklas.

Šiandien matome, kad yra tokių mokyklų, kurios yra aprūpintos priemonėmis, ten yra laboratorijos, interaktyvios priemonės, tačiau kitose to visiškai nėra. Čia ir yra netolygumai, kurie pasireiškia ir kitu principu – tarkime, neformaliu švietimu, nes regionuose gyvenantys vaikai dar susiduria ir paslaugų trūkumu, o dalyvaujant neformaliojo švietimo veiklose ir pavėžėjimas turi būti užtikrintas, ir kiti dalykai.

Tai tikslas, kurį mes ir savo programoje esame numatę, yra kiek įmanoma išlaikyti regionuose esančias mokyklas, kad mokykla būtų kuo arčiau vaikų. Šiandien mes matome, kad labai daug vaikų yra pavežami autobusais, tai tas ir vaikams yra labai sudėtinga, ir dėl pervargimo, dėl kitų problemų, ir ugdymo kokybė dėl to taip pat gali nukentėti.

[[ge:lrytas:lrytas:35704445]]

Visai neseniai buvo pakeistas kriterijus dėl moksleivių skaičiaus gimnazijų klasėse, ir tas labai atsiliepė būtent regionuose esančioms gimnazijoms, ir jeigu savivaldybės buvo jau daugmaž apsitvarkiusios savo mokyklų tinklą, tai šitas sprendimas tikrai labai skaudžiai palietė.

Vienas iš pirmų sprendimų tikrai bus kuo greičiau peržiūrėti tvarką dėl gimnazijų klasių moksleivių skaičiaus nustatymo, ir čia, sakyčiau, daugiau atsakomybės turėtume duoti ir savivaldybėms. Jos pačios mato, atlieka demografinius skaičiavimus, kiek moksleivių ateis, joms irgi tenka priimti skaudžius sprendimus, nes jeigu mato, kad gimstamumas mažas ir tikrai nebus moksleivių, tai yra normalu, kad bus tokie sprendimai.

Tai daugiau savarankiškumo savivaldybėms šiuo klausimu, ir, žinoma, regionų stiprinimas yra labai svarbus.

– Kai kurie švietimo ekspertai nevengdavo kritikuoti ankstesnės ministerijos vadovybės, esą jie neapsilanko atokesnių rajonų mokyklose, todėl nesuvokia, kuo jos gyvena. Kiek jūs būsite aktyvi šioje srityje – ar pati važinėsite po Lietuvą?

– Aš pati tikrai jau ir planuoju, ir galvoju, kad turiu kuo daugiau susipažinti ir su švietimo įstaigomis, ir su visa švietimo bendruomene. Žinoma, darbotvarkė dėliojasi labai įvairiai, bet manau, kad sprendžiant problemas pirmiausia tikrai reikia susipažinti, pamatyti, pasikalbėti ir tada priimti sprendimus.

Turiu ir dabar tokių pavyzdžių, tarkime, dėl specialiųjų mokyklų finansavimo – dabar iškilo labai daug problemų, tai galvoju, kad sausį-vasarį turiu pati nuvažiuoti, pasižiūrėti, kokios ten yra problemos ir kaip jas spręsti.

Pamatymas iš arti yra visiškai kitas dalykas, nei klausimų sprendimas kabinete prie stalo.

– Kaip manote, kiek visuomenei yra svarbu žinoti, kaip pagal mokinių gebėjimus vertinama viena ar kita mokykla? Kalbu apie ugdymo įstaigų reitingavimą – ar tie duomenys turi būti vieši, ar visgi ne?

– Klausimas tikrai nevienareikšmiškas, nes yra daug nuomonių. Viena vertus, tai galbūt sukelia tam tikrą konkurenciją ar įtampas mokyklose, bet aš manyčiau, kad įvairūs analitiniai sprendimai yra reikalingi.

Vis tiek mes pasimatuojame, pasižiūrime, kokioje vietoje esame, kokios yra problemos, kaip turėtume jas spręsti. Tiesiog galbūt turėtume ne taip skausmingai į tai reaguoti. Tačiau nemanyčiau, kad blogai yra žinoti, kokie egzaminų rezultatai yra vienoje ar kitoje mokykloje.

Žinoma, visos mokyklos yra skirtingos, ir pačių mokinių pasiekimai, lygiai ir gabumai taip pat skirtingi.

Galbūt vienoje mokykloje yra daugiau vaikų su specialiaisiais poreikiais arba dar kažkokie dalykai, bet tuose reitinguose turėtų atsispindėti daugiau rodiklių, pagal kuriuos ir mokyklos, tėvų bendruomenė galėtų įsivertinti.

– Pastaruosius metus suaštrėjusi vadovėlių trūkumo problema. Ankstesni ministrai tikino, kad reikia pasitikėti mokytojų profesionalumu, manė, kad jie kūrybiški, todėl gali ir patys sugalvoti užduotis. Kaip jūs tą situaciją matote ir kaip apskritai priėjome prie to, kad mokyklose trūksta mokymo medžiagos?

– Manyčiau, kad tiesiog darbai buvo pradėti ne nuo to galo. Pirmiausia buvo atnaujinamas ugdymo turinys ir vėliau buvo pradėta žiūrėti, kaip mokytojams dirbti ir kaip pradėti leisti vadovėlius. Tai paskubėta su procesais, todėl taip ir gavosi.

Vadovėlis šiandien neturi būti prabanga – jis tiesiog yra būtinybė, ir jeigu šiandien turime įvairiausių priemonių, tai kalbant su mokytojais jie akcentuoja tai, kad moksleiviams tikrai yra sunku, vien žiūrėjimas į ekranus kenkia sveikatai, jų ir mokymosi lygiai skirtingi, jie ir pavargsta, ir nespėja perskaityti, tai vadovėlis yra būtinas.

Įvyko atvirkštinis procesas ir tai tapo didele problema. Šiandien dar nespėjau apie tai pasikalbėti, bet tikrai tai įvyks artimiausiu metu – ypač, kai turėsiu komandą – pasidomėti, kokioje stadijoje yra vadovėlių rengimas, ar yra jau parengti leidybai, ar dar mes neturime leidybai parengtos medžiagos. Tai čia irgi yra vienas iš pirmų klausimų, kuriais pasidomėsiu.

Labai svarbu, kad vadovėliai mokyklose būtų laiku, nors manau, kad ta problematika dar ne iš karto bus išspręsta.

– Šiais mokslo metais startavo ir įtraukiojo ugdymo reforma. Ji švietimo bendruomenėje sukėlė tikrą audrą, net ir merai įsivėlė į žodžių mūšį. Jūsų žiniomis, kaip šiandien sekasi mokykloms, ar jau teko pasidomėti?

– Čia irgi, manyčiau, yra problema, kur procesas prasidėjo be resursų – tiek žmogiškųjų, tiek finansinių. Ir tas, aišku, sukėlė labai daug įvairių neigiamų nuomonių, pats procesas strigo.

Bet šioje vietoje mes turime suprasti, kad šitas procesas vyksta ne tik dabar, nuo rugsėjo, bet jis vyko ir anksčiau, tik galbūt tai buvo ne taip akcentuojama ir nebuvo reikalaujama tam tikrų kriterijų.

[[ge:lrytas:lrytas:35704460]]

Šiandien galiu pasakyti, kad tas procesas prasidėjo ir jis bus tęsiamas, nes vaikai gyvena šalia mūsų ir mes turime suprasti, kad esame bendra visuomenė.

Tik šioje vietoje turime akcentuoti mokytojų padėjėjų klausimą, kad mokyklose jų užtektų, ir dėl mokytojų kvalifikacijos, kurie dirba su vaikais, nes vaikai yra skirtingų gabumų ir tas priėjimas prie vaiko yra specifinis ir išskirtinis.

O kitas akcentas būtų tas, kad mes visi turėtume ugdyti toleranciją ir suprasti, kad šalia yra žmonės, taip pat norintys mokytis, bendrauti, siekti išsilavinimo, kokių gabumų jie bebūtų. Tikrai dirbsime ta linkme ir galvosime, kaip pagerinti situaciją.

– Turbūt jau amžina problema yra ir mokytojų atlyginimai bei jų sąlygų gerinimas. Jūs, kaip mokytoja, suprantate, kiek darbo ir pastangų reikalauja šis darbas – ar tas aštuonių procentų algų didėjimas, kiek dabar yra numatyta, yra pakankamas?

– Mokytojo profesija tikrai yra labai atsakinga ir net kalbėdami apie mokytojų trūkumą svarstome, kodėl jaunimas mažiau renkasi šią profesiją, kaip padaryti ją patrauklesnę, akcentuojame darbo užmokestį, nes žmonės kuria šeimas, augina vaikus, ir natūralu, kad kiekvienas galvoja apie savo ateitį.

Darbo užmokestis yra irgi vienas iš pagrindinių dalykų. Šioje vietoje mes laikysimės nacionalinio partijų susitarimo, žinau, kad yra pasirašytos sutartys su profesinėmis sąjungomis, kur irgi numatytas susitarimas dėl darbo užmokesčio didinimo.

O toliau, kalbantis su profesinėmis sąjungomis ir pasidomėjus, kas yra pasirašytose sutartyse, yra numatytas pastovus didėjimas. Tai tikrai laikysimės nutarimų.

– Tai streiko prie ministerijos langų nesitikite?

– Labai norėčiau, kad to nebūtų. Manau, svarbiausia yra kalbėtis ir ieškoti dialogo, ir jeigu yra susitarimai, reikia jų ir laikytis. Manau, į Vyriausybės priemonių planą tikrai įdėsime tai, kas yra sutarimuose, ir dialogo būdu ieškosime sprendimų.

– Mokytojų trūkumas taip pat yra skaudulys, kuris niekaip nesisprendžia. Turime ir stipendijas, ir kitas skatinamąsias programas, bet prieš kiekvieną rugsėjį situacija ta pati – direktoriai jau net ant savo marškinėlių talpina darbo skelbimus. Ar turite jūs savo receptą, kaip sušvelninti situaciją?

– Pirmiausia, galiu iš savo patirties pasakyti, kad kažkas tave turi įkvėpti. Tai, kad aš tapau mokytoja, irgi lėmė mokytojas, kuris mane įkvėpė. Visuomenė turi vertinti šią profesiją. Be jokios abejonės, kaip ir minėjau, vienas iš akcentų yra darbo užmokestis, darbo sąlygų gerinimas, bet šiandien taip pat turime kalbėti ir apie tai, kaip jauniems žmonėms pristatyti mokytojo profesiją.

Kauno rajone, kur dirbau, mes pirmieji kartu su VDU Švietimo akademija buvome įsteigę Jaunųjų pedagogų klubą, ir moksleiviai nuo 9 klasės jau susipažindavo su mokytojo profesija, ją pasimatuodavo, vėliau stodami gaudavo stipendiją, ir keli, trys ar keturi, yra grįžę į mūsų rajoną dirbti.

Žinau, kad tokie klubai pradeda veikti ir kitose savivaldybėse, ir manau, kad jauni žmonės, iš arčiau susipažinę ar pabandę, tikrai pagalvos apie tai.

Žinoma, kalbant apie mokytojų trūkumą, reikėtų galvoti ir apie dvigubos specialybės rengimą, kad būtų kelių kvalifikacijų mokytojai, didesnį dėmesį skirti persikvalifikavimui, ir, žinoma, ugdyti pagarbą mokytojo profesijai. O tai priklauso nuo mūsų visų.

– Kasmet be skandalų neapsieina ir valstybiniai brandos egzaminai – pernai matėme įvairių kuriozų iš Nacionalinės švietimo agentūros pusės, tokių kaip klaidos užduotyse ar blogai suskaičiuoti egzaminų balai. Ar šiemet jau galima tikėtis sklandumo?

– Egzaminų sistema turi būti aiški ir neturėtų taip dažnai keistis, nes pernai buvo vienaip, šiemet – kitaip, ir tai įneša daug streso ir įtampos. Šiandien paklausus nei vienas mokytojas negali paaiškinti, kaip čia bus, kodėl tokie balai, kodėl kitokie. Tai tas neaiškumas yra blogai.

Žinoma, ir NŠA susidūrė su daug iššūkių – negaliu pasakyti, ar tai buvo žmogiškieji ištekliai, ar atsakomybės stoka, bet buvo klaidų, kurios suteikė labai daug streso ir įtampų.

Dabar irgi yra nepasitenkinimo, kaip čia bus, bet jau yra patvirtinti kriterijai ir balų sistema, ir norėtųsi tikėti, kad tikrai iš praeitų klaidų bus pasimokyta ir kad tų nesklandumų nebus.

[[ge:lrytas:lrytas:35704453]]

Bet tikrai sėsime, kalbėsimės, čia galbūt reikalinga ir ministerijos stebėsena, pagalba, kodėl tos problemos buvo. Reikia jų ieškoti.

– Liko mažiau nei mėnuo iki tol, kai mokytojo profesiją turėtume vadinti prestižine. Ar jaučiate tą prestižą?

– Dabar sunku kalbėti apie mokytojo profesiją kaip prestižinę, nes tikrai yra labai daug priežasčių, dėl kurių mes ir nepasiekiame to prestižo. Bet tai priklauso nuo visų mūsų pagarbos mokytojui, supratimo, koks tai yra atsakingas darbas. Daugybė rodiklių įeina į šį tikslą.

Aš nuoširdžiai tikiu, kad galbūt ne 2025-aisiais, bet artimoje ateityje tai pasieksime.

Naujoji švietimo ministrė R. Popovienė: kuriuos skaudulius judins pirmiausiai ir ką darys kitaip? (4)