Gyvas mokymas grąžina tai, ko dažnai trūksta virtualiame formate – mokytojo dėmesį, aiškų grįžtamąjį ryšį ir realų mokymosi tempą, pritaikytą konkrečiam mokiniui. Būtent apie tai kalbama, ieškant būdų, kaip pagerinti mokinių rezultatus ir sumažinti mokymosi atotrūkį.
Matematikos Mokykla – į Švietimo ir Mokslo Institucijų Registrą įtraukta švietimo įstaiga, teikianti papildomo ugdymo paslaugas visų klasių mokiniams. Čia dirbantys matematikos, chemijos ir fizikos korepetitoriai moko Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Įstaigos personalo vadovė ir korepetitorė Indrė Ryliškytė pasakoja apie gyvo mokymo privalumus ir nuotolinio mokymo trūkumus bei poveikį mokinių rezultatams.
Mokymasis po pandemijos: kodėl spragos niekur nedingo?
Susiję straipsniai
Nuotolinis mokymas tapo greitu sprendimu prasidėjus COVID-19 pandemijai, tačiau netrukus atsiskleidė ir jo trūkumai.
Dalis vaikų prie ekranų praleido mėnesius formaliai „lankydami“ pamokas, bet realaus mokymosi procesas nebuvo sklandus. Atsirado ne tik pavienės nesėkmės, bet ir sisteminės žinių spragos, kurios trukdo vaikui judėti pirmyn, kelia nusivylimą ir mažina pasitikėjimą savimi.
Anot pašnekovės, gyvas mokymas yra vienareikšmiškai geriau. „Mokiniai geriau perima informaciją, lengviau ją įsisavina. Namuose būna įvairūs trikdžiai, lengviau prieinami socialiniai tinklai, todėl lengva nukreipti dėmesį, gerokai sunkiau susikaupti. Dažnai vaikai atsitraukia nuo užduočių arba jas atlieka paviršutiniškai.
Gyvoje pamokoje tokių nukrypimų beveik nebūna – dėmesys sutelkiamas, klausimai užduodami iš karto, o mokymosi tempas pritaikomas kiekvienam vaikui.“
Deja, nuotolinio mokymo pandemijos laikotarpiu pasekmės jaučiamos iki šiol.
„Kai buvo nuotolinis mokymas, per pamokas vaikai neretai pražaisdavo kompiuterinius žaidimus. Vykstant kontroliniam patikrinimui, nusirašydavo bendromis jėgomis, pasitelkę įvairias programėles“, – prisimena korepetitorė.
Pandemijos laikotarpis dar kartą patvirtino, kad mokymasis nėra tik informacijos perdavimas – reikalinga struktūra, disciplina ir mokytojo priežiūra, kurios nuotoliniame formate pritrūkdavo.
„Tuo metu rezultatai labai greitai ėmė važiuoti žemyn. Iš esmės niekas nesimokė, išskyrus vieną kitą, atsakingesnį, labiau motyvuotą vaiką; grįžus prie kontaktinio mokymo, pamatėme, kokios ilgalaikės problemos atsirado.
Jas jaučiame ir šiandien – ypač, jeigu vaikas turi mažiau motyvacijos, nesupranta, kam reikia mokytis. Dirbant su mokiniais, atsivėrusias spragas šaliname iki pat šių dienų“, – apgailestauja I. Ryliškytė.
Patogiau – nebūtinai geriau
Ekspertė pastebi, kad dalis tėvų vis dar linkę nuvertinti kontaktinio mokymosi pranašumus, ypač tuomet, kai sprendimas vertinamas per patogumo, o ne vaiko pažangos prizmę.
„Pasitaiko klaidingų nuomonių, esą, koks skirtumas kur vaikas mokysis – gyvai ar iš namų. Iš tiesų, nuotolinės pamokos patogios tėvams tuo aspektu, kad vaiko nereikia niekur vežti, manoma, kad pavyks sutaupyti laiko“.
Vis dėlto specialistė atkreipia dėmesį, kad toks „sutaupymas“ turi ilgalaikių pasekmių. Kai mokymosi procesas vyksta be tiesioginės kontrolės, vaikui daug lengviau išlikti tik formaliu pamokos dalyviu – fiziškai būti prisijungus, bet realiai nesimokyti.
„Išbandę nuotolinį mokymą, tėvai neretai skundžiasi, kad pinigai išmesti veltui, nes vaikas tiesiog neišmoksta. Tokiu atveju pats mokytojas nežino, ar vaikas tikrai sprendžia, mokosi. Neretai vaikai užsiima pašaline veikla už kompiuterio ekrano, sprendimams pasitelkia papildomus įrankius: mokytojas nuotoliu to nesužiūrės“.
Kai nuotolinis mokymasis neišvengiamas: ką gali padaryti tėvai?
Tuo pačiu I. Ryliškytė pripažįsta, kad realybėje egzistuoja situacijų, kai nuotolinis mokymasis tampa neišvengiamu pasirinkimu. Svarbu ne idealizuoti šio formato, o ieškoti būdų, kaip sumažinti jo trūkumus.
„Puikiai suprantame, kad kartais yra situacijų, kai nuotolinis mokymasis yra vienintelė galimybė. Pavyzdžiui, jeigu vaikas serga, negali gyvai atvykti į pamokas. Arba gyvenant atokiame miestelyje, kur nėra gerų korepetitorių“.
Tokiais atvejais tėvų įsitraukimas tampa kritiškai svarbus. Neužtenka pasirūpinti vien techninėmis sąlygomis – kompiuteriu ar interneto ryšiu. Mokytoja pabrėžia, kad vaikui būtina aiški struktūra: rami, nuo pašalinių dirgiklių kiek įmanoma izoliuota erdvė, iš anksto sutartas pamokų laikas ir aiškios taisyklės, jog mokymosi metu nėra vietos lygiagrečioms veikloms ar naršymui socialiniuose tinkluose.
Taip pat svarbu, kad tėvai bent periodiškai pasidomėtų, kaip vaikas dalyvauja pamokoje – ar jis aktyviai seka mokytojo aiškinimą, užduoda klausimus, sprendžia užduotis, o ne tik formaliai būna „prisijungęs“ prie ekrano.
Vis dėlto net ir dedant pastangas namuose, nuotolinis formatas turi ribas, kurių visiškai kompensuoti neįmanoma. Čia ryškiausiai atsiskleidžia gyvo mokymo pranašumai. „Kai pamoka vyksta gyvai, vaikui skatinami socialiniai įgūdžiai, tenka gyvai bendrauti su mokytoju, su bendraklasiais. Visai kita motyvacija, gerokai lengviau susikaupti – klasės aplinka sukurta mokymuisi, kad nebūtų trikdžių“, – aiškina korepetitorė.
Specialistai sutaria, kad mokymosi forma savaime dar negarantuoja rezultatų – juos lemia dėmesys procesui, aiškios ribos ir suaugusiųjų įsitraukimas. Vis dėlto ilgesnėje perspektyvoje gyvas mokymas išlieka efektyviausiu pasirinkimu daugeliui vaikų; ypač tuomet, kai trūksta vidinės motyvacijos ar pasitikėjimo savimi.