Ir kiek laiko, kuris neatsiranda jokiuose darbo laiko žiniaraščiuose. Tačiau vis dar yra manančių, kad mokytoju tampa tie, kurie „nieko kito nesugeba“, kad mokytojai nieko neveikia, tik „geria kavą“. Neabejoju – kiekvienas taip galvojantis, pabandęs bent vieną dieną pagyventi mokytojo ritmu, labai greitai persigalvotų.
Pirmiausia, daugelis neišlaikytų tokio milžiniško emocinio krūvio. Mokytojų „socialinės baterijos“ iš tiesų yra gerokai didesnės – ir tik nuolatinės „treniruotės“ leidžia šį krūvį atlaikyti kasdien. Vidutinį darbo krūvį turintis mokytojas per dieną veda 5–6 pamokas, tarp jų – vos 10 minučių pertraukos. Kiekvienoje pamokoje jis dirba su mažiausiai keliolikos, o dažnai ir daugiau nei 30 mokinių grupe.
Mokytojui keliami reikalavimai itin aukšti: skirti dėmesio kiekvienam, atsižvelgti į skirtingus ugdymosi poreikius, gebėjimų skirtumus, parinkti užduotis, įvertinti jų atlikimą ir numatyti tolesnius ugdymo žingsnius. Per 45 minutes. Trisdešimčiai mokinių. Jūs tai padarytumėte? Ir tai net nekalbant apie skirtingą emocinį foną kiekvienoje pamokoje – mokytojas „sugeria“ tai, ką į pamoką atsineša kiekvienas mokinys.
Ar mokytojo atsakomybė turi ribas? Sakysite – taip. Jo darbo diena turi pradžią ir pabaigą: baigėsi pamokos, baigėsi darbas. Tikrai ne. Mokytojo darbas nesibaigia skambučiu. Dažniausiai jis vyksta be pertraukų. Jo galvoje. Mokinių darbų taisymas, pasiruošimas pamokoms, bendravimas su mokinių tėvais, klasės vadovo pareigų atlikimas – mokytojas planuoja, kaip visa tai sutalpinti į po pamokų likusią dienos dalį.
Kažkodėl dažnai pamirštama, kad mokytojas irgi turi šeimą: augina vaikus, perka produktus, gamina vakarienę, skaito pasaką prieš miegą. Vietoj to – valandos trukmės pokalbis su mama, kurios vaikui klasės draugas pasakė tai, kas jai nepatiko. Ji įsitikinusi, kad jos vaikas „auksinis“. Pabandykite ją įtikinti, kad mokykloje jos vaikas irgi elgiasi kaip eilinis paauglys. Kad nieko ypatingo klasioko pasakyti žodžiai nereiškia – tik tai, jog paaugliai auga, bando ribas ir mokosi gyventi. Dažniausiai – nelengvai.
Gyvename technologijų amžiuje. Šių metų abiturientams „Google“, „Facebook“ ar „YouTube“ nėra atradimai – tai jų kasdienybė nuo vaikystės. Skaitmeninis pasaulis jiems niekada nebuvo nepažinta teritorija. Tuo tarpu daugeliui šiandien dirbančių mokytojų technologijas teko prisijaukinti jau suaugus – mokantis, klystant ir ieškant, kaip jas prasmingai panaudoti ugdyme.
Ir čia slypi paradoksas: būtent mokytojas turi nuolat mokytis, sekti savo dalyko ir pedagogikos naujoves, kad išliktų tuo, kuo buvo visais laikais – vaiko vedliu sparčiai kintančiame pasaulyje.
Tokios kasdienės situacijos ir laikmečio iššūkiai ne visada matomi, tačiau jie tyliai formuoja mokytojo vidinį pasaulį ir primena, kaip svarbu laiku sustoti bei įvardyti ribas.
Mokytojo emocinė gerovė gimsta ne iš nuolatinės įtampos ar savęs aukojimo, o iš pusiausvyros. Iš gebėjimo rūpintis kitais, kartu nepamirštant savęs. Iš aiškių ribų, kurios leidžia išlikti jautriam, bet ne išsekusiam, įsitraukti, bet neperdegti. Mokytojas nėra tik paslaugos teikėjas, o žmogus, turintis teisę pavargti, suklysti ir pailsėti. Jei norime motyvuotų, įsitraukusių ir emociškai stabilių mokytojų, pirmiausia pripažinkime jų žmogiškumą. Bent kartais paklauskite mokytojo – kaip laikotės?