Šiandien vis garsiau kalbant apie socialiniuose tinkluose vaikų ir paauglių tykančias grėsmes ir gilėjančias psichologines problemas, skirtingos šalys imasi savų sprendimų, kaip apsaugoti jaunimą. Ne išimtis – ir Lietuva.

Konservatorė Daiva Ulbinaitė parengė įstatymų pataisas, siūlančias uždrausti vaikams iki 16 metų naudotis socialiniais tinklais. Jaunesni galėtų jais naudotis tik su patvirtintu tėvų leidimu. Tai – noras apibrėžti skaitmeninę pilnametystę, savo idėją apibūdina Seimo narė.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) atstovės teigimu, socialiniuose tinkluose plintantys iššūkiai, ypač esantys „TikTok“ platformoje, kai kuriais atvejais baigiasi savižala ar net ir mirtimi – tokių nelaimių jau turėjome ir Lietuvoje.

Portalo Lrytas kalbinti politikai labai tvirtos nuomonės dėl tokio D. Ulbinaitės pasiūlymo neturi – jų teigimu, diskutuoti apie socialinių tinklų ribojimą reikia, bet kartu reikėtų patikrinti ir įsitikinti, ar tai tikrai duotų teigiamą efektą. O ir į kiekvieną šeimą neįlįsi, sako jie.

[[ge:lrytas:lrytas:41391034]]

Psichologas Antanas Mockus savo ruožtu teigia, kad socialiniai tinklai savaime nėra visų problemų priežastis – dažnu atveju paaugliai juos pasitelkia norėdami pabėgti ar atsiriboti nuo tų skaudulių, kurie su technologijomis net nebūtinai yra susiję.

Panašiai mąsto ir Lietuvos moksleivių sąjungos (LMS) prezidentas Martynas Dikšaitis – pasak jo, gerų pasiūlymų čia yra ir tam tikri ribojimai tikrai praverstų, tačiau dabar reikėtų ne griebti patį aštriausią peilį, o atidžiau pasižiūrėti ir į problemos šaknis.

„Kova ir už mūsų žmonių smegenis“

Kaip surengtoje spaudos konferencijoje praėjusią savaitę kalbėjo D. Ulbinaitė, skaičiai, susiję su nepilnamečių socialinių tinklų vartojimu, šiandien kelia didelį nerimą.

[[ge:lrytas:lrytas:33933113]][[ge:lrytas:lrytas:35044807]][[ge:lrytas:lrytas:41154787]]

„Tyrimai byloja išties negailestingą tiesą – kasdien internetu naudojasi 97 proc. nepilnamečių. Beveik pusė paauglių savo telefoną tikrina nuolat, o vidutiniškai internete praleidžia daugiau nei septynias valandas per dieną.

Beveik pusės Lietuvos moksleivių socialinių tinklų naudojimas yra probleminis ir praktiškai kas ketvirtas vaikas jau turi skaitmeninę priklausomybę. O socialiniuose tinkluose plintantys iššūkiai, ypač „TikTok'e“, kai kuriais atvejais baigiasi savižala ar net ir mirtimi. Deja, tokių atvejų turime jau ir Lietuvoje“, – aiškino konservatorė.

Pasak politikės, vaikai socialiniuose tinkluose patiria tokias patyčias, dėl kurių neretai atsiduria ties savižudybės riba, mažamečiai čia taip pat esą susiduria ir su seksualiniu verbavimu bei išnaudojimu, yra įtraukiami į įvairias nelegalias veiklas.

D. Ulbinaitės teigimu, akivaizdu, kad tik švietimas ir skaitmeninių įgūdžių lavinimas nuo grėsmių neapsaugo, todėl būtinas aiškus teisinis reguliavimas, reglamentavimas ir reali platformų atsakomybė.

[[ge:lrytas:lrytas:41451506]]

„Amžiaus arba pilnametystės cenzas juk galioja tokiems pavojingiems dalykams kaip tabakas, alkoholis ar lošimai. Ekspertai vienbalsiai tvirtina, kad skaitmeninėje erdvėje taip pat turi būti aiški riba, kada asmuo laikomas skaitmeniniu pilnamečiu, gebančiu suvokti ir grėsmes, ir prisiimti atsakomybę už tai, ką jis ten daro.

Todėl įvertinę grėsmes mūsų vaikams ir ekspertų rekomendacijas, parengėme įstatymų pataisas, kuriomis siūlome Lietuvoje įtvirtinti skaitmeninės pilnametystės ribą nuo 16-kos metų“, – pristatė ji.

Parlamentarė parengė tai numatančias Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos, Elektroninių ryšių įstatymų ir Administracinių nusižengimų kodekso pataisas.

Anot D. Ulbinaitės, įstatymo pataisos įpareigotų socialinių tinklų platformas įdiegti technologines priemones, kurios leistų realiai patikrinti vartotojų amžių. Nesilaikant šio reikalavimo, platformoms būtų taikoma administracinė atsakomybė.

„Tai turi būti ne savideklaracija, o technologinės priemonės, leidžiančios realiai patvirtinti naudotojo amžių“, – pabrėžė konservatorė.

Numatoma, kad kontrolė, kaip įgyvendinamos šios nuostatos, būtų patikėta Ryšių reguliavimo tarnybai.

D. Ulbinaitės nuomone, dėl šios iniciatyvos laukia ilga diskusija, bet ją pradėti reikia. Esą vieningo požiūrio į skaitmeninės pilnametystės amžių trūksta, todėl šalys viena po kitos priima nacionalinius aktus.

„Jau daugiau nei dešimt ES šalių paskelbė arba svarstančios, arba ruošiančios įstatymų projektus, ribojančius nepilnamečių naudojimąsi socialiniais tinklais.

Seimo kanceliarijos Tyrimų skyriaus parengta skaitmeninės pilnametystės teisinio reguliavimo apžvalga, kurią užsakiau prieš rengdama šias pataisas, rodo, kad vis daugiau valstybių imasi konkrečių sprendimų“, – dėstė politikė.

D. Ulbinaitė įsitikinusi, kad apie tai kalbėti svarbu ir dėl dabartinių iššūkių, tokių kaip botai, deep fake turinys, dezinformacija.

„Mes visi suprantame, kad tai yra kova už mūsų žmonių smegenis, už mūsų žmonių emocinę sveikatą, tai tam tikra prasme tai yra ir nacionalinio saugumo reikalai, nes kalbame apie mūsų žmonių pažeidžiamumą“, – aiškino Seimo narė.

Paklausta, kaip reikėtų užtikrinti, kad jaunesni nei 16 metų jaunuoliai prie socialinių tinklų paskyrų tikrai jungtųsi su tėvų leidimu, D. Ulbinaitė įvardijo kelis būdus.

„Įmanomos turbūt įvairios patikimos priemonės – tiek per bankinį, mokėjimo paslaugų patvirtinimą, tiek per mobiliojo ryšio operatoriaus amžiaus patikrą, įmanomi turbūt tokie dalykai kaip Graikija įsidiegusi, kur specialią programėlę yra sukūrusi. Tai tų galimybių yra, jeigu tik būtų noro“, – sakė ji.

Dar norėtų padiskutuoti

Socialdemokratas, Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijoje dirbantis Tomas Martinaitis teigė diskusijas apie socialinių tinklų paaugliams ribojimą pastebintis vis dažniau – taip pat ir tarptautiniu mastu.

„Turbūt, kad gerai, jog užregistravo tokį siūlymą, o tada jau bus laikas ir erdvė diskusijai – pasikalbėti su specialistais, profesionalais, kokios yra grėsmės, ir į tai pažiūrėti plačiau.

[[ge:lrytas:lrytas:41451509]]

Tų rizikų yra – žinote, socialinių tinklų priklausomybė turbūt yra jau pripažįstama kaip priklausomybės forma ne tik vaikams, paaugliams, bet ir suaugę žmonės susiduria su panašiomis problemomis. Tai tikrai tas ribojimas, manau, būtų vertinga diskusija“, – portalui Lrytas sakė „socdemas“.

Visgi paklaustas, ar tokią idėją palaikytų Seimo salėje, T. Martinaitis teigė, kad į šį klausimą norėtų pasigilinti labiau.

„Kol kas aš dar nuomonės neturiu, nes dar norėtųsi pažiūrėti į kitų valstybių pavyzdžius, kaip yra užtikrinamas toks draudimas, jeigu jis toks yra priimtas.

Ir apskritai nesinorėtų, kad vieni Seimo nariai susėdę kažką nuspręstų – yra ir psichologų atstovai, jaunimo atstovai, kad kartu diskutuotume ir rastume sprendimus. Galbūt kažkokį tarpinį, pereinamąjį variantą, pilotinį variantą, kad pasižiūrėtume, kaip iš tikrųjų tie draudimai veikia.

Nes priimti įstatymą tik dėl įstatymo gal viešųjų ryšių prasme ir gerai, bet kad jis būtų efektyvus ir prasmingas, turbūt reikėtų didesnės diskusijos, gal net taip sakyčiau – visuomenės sutarimo“, – vertino parlamentaras.

Anot T. Martinaičio, šiais klausimais reikėtų šviesti ir tėvus, bet natūralu, kad į kiekvieną šeimą neįlįsi.

„Negalėsime kiekvienos šeimos kontroliuoti, tai turbūt uždavinys mums, kaip valstybei, yra identifikuoti problemą, įvardinti rizikas ir apšviesti tėvus, kad jie tai suprastų. Bet prie kiekvieno, kaip sakoma, nepastovėsi“, – svarstė socialdemokratas.

„Nemuno aušros“ narys, taip pat Jaunimo ir sporto reikalų komisijoje dirbantis Mantas Poškus prisipažino, kad į šį siūlymą žiūri dvejopai – yra ir už, ir prieš.

„Už, nes socialiniuose tinkluose yra visko – ir patyčių, ir neigiamos informacijos, kur nepilnamečiams formuojasi tam tikra pasaulėžiūra. Ir elgesys jų būna toks, sakykime, ne visai adekvatus.

O prieš, nes negali jauno žmogaus viskuo apriboti. Kaip aš suprantu, jis turi pats pasirinkti, kas jam yra naudinga, o kas – žalinga“, – svarstė M. Poškus.

Kaip tuomet rasti balansą? „Aušriečio“ manymu, logiškiausia taip pat būtų šiuos klausimus iki galo išdiskutuoti, pasikalbėti ir su jaunimu.

„Yra ir visokių jaunimo organizacijų, tai kokia būtų jų nuomonė, koks požiūris ir kiek būtų galima tai drausti. Juk tą, ką draudi, visą laiką tai traukia į priešingą pusę – kas draudžiama, tai kažkaip saldu, visi nori to, kas yra draudžiama“, – aiškino parlamentaras.

Pasak M. Poškaus, su socialiniais tinklais kažką daryti tikrai reikia, bet reikia atrasti protingą sprendimą – jo šiuo metu greičiausiai neturi nė viena pusė.

„Nei jaunimas neturi, nei mes. Norisi apsaugoti tą jaunimą, nes žiūrint ir į tas demonstracijas, kurios buvo vykdomos prieš mus („Nemuno aušrą, – aut.past.), tai vėl jaunimas – vėl socialiniai tinklai, vėl tos pačios patyčios. Bet, aišku, norisi priimti protingą sprendimą, kad jis būtų naudingas abiem pusėms“, – kalbėjo „Nemuno aušros“ narys.

Jis taip pat įsitikinęs, kad tokių griežtų sprendimų negalima priimti skubos tvarka.

„Žinote, kaip ant karštųjų būna priimami sprendimai. Uždrausti gali greitai, bet reikia žiūrėti ir į pasekmes. Norisi supratimo.

Manau, daug kas ateina ir iš šeimos – jeigu šeimoje yra viskas tvarkingai subalansuota, turėtų būti viskas gerai. Ir vėlgi, jeigu tas vaikas yra adekvatus, jis priima tam tikrus sprendimus – kodėl jam drausti? Kodėl už tam tikrus dalykus turi kentėti kažkas kitas? Tai norisi bendros gražios diskusijos su jaunimu, ir tada būtų galima priimti vienokį ar kitokį sprendimą.

Bet kad kažką reikia daryti, tai taip – vienareikšmiškai“, – pabrėžė politikas.

[[ge:lrytas:lrytas:41451510]]

Problema – nebūtinai socialiniuose tinkluose

Psichologas A. Mockus pastebėjo, kad šiuo atveju kompleksinę problemą bandoma suvesti į socialinius tinklus, manant, kad jų uždraudimas išspręs visas paauglių problemas – psichologines, užimtumo, ir visas kitas.

„Gal moksle nėra tokio tiesioginio priežastingumo tarp socialinių tinklų ir tos patiriamos žalos – yra tokia sąsaja, bet kartais dažniau būna, kad paauglys, kuris jau jaučiasi prastai ar patiria bendravimo sunkumų, nerimą, naudoja socialinius tinklus, labiau įninka, o ilgainiui gali būti ir tokia priklausomybė, kad skrolini ir taip tu savo tą nerimą kažkaip mažini“, – portalui Lrytas sakė A. Mockus.

Tačiau, tęsė psichologas, socialinių tinklų naudojimas, priklausomai nuo amžiaus, visgi turėtų būti kažkaip ribojamas.

„Kuo mažesnis amžius – daugiau, kuo didesnis – gal mažiau, tai tie ribojimai tikrai turi būti. Kita vertus, jeigu kažką draudi, turi numatyti ir pasekmes, kažkokį efektą, koks bus. Dabar niekas nežino – Australijoje uždraudė, bet dabar toks irgi eksperimentinis variantas, niekas nežino pasekmių.

Vis tiek bet koks draudimas bus apeidinėjamas, tai galbūt matyčiau tą siekį uždrausti socialinius tinklus tam, kad daugiau apie tai kalbėtume viešojoje erdvėje, kad daugiau diskutuotume“, – pabrėžė specialistas.

Anot A. Mockaus, socialiniai tinklai nėra esminė paauglių problemų priežastis, bet neretai įvairūs sunkumai juos atveda į socialinius tinklus ir tos problemos galiausiai netgi gali pagilėti.

„Pavyzdžiui, jeigu jau yra žemesnė savivertė, tai tu palygini save su kitais ir tada dar prasčiau pasijauti, nes atrodo, kad visiems kitiems daug geriau ir jie čia visi laimingi. Arba jeigu neturi kuo užsiimti, yra socialinis nerimas, tai nueini į tokį vengimo elgesį ir tada jau nieko nebandai.

Kartais tenka praktikoje tokius vaikus, kurie linkę į vengimą, užsidarymą, po truputį mokyti, kaip iš to vengimo išeidinėti“, – dalijosi psichologas.

A. Mockaus teigimu, svarbiausia su vaikais ir paaugliais kalbėtis, juos šviesti – nepalikti jų vienų, įvardinti grėsmes, kurios gali kilti internetinėje erdvėje. Bet tam tikrų ribojimų tikrai reikia.

„Pavyzdžiui, gal iš pradžių galima būtų susitvarkyti su tuo dalyku, kad mokyklose nebūtų naudojami mobilūs telefonai, kur jau seniai kitose mokyklose tokia praktika yra. Pavyzdžiui, yra mokyklų, kur jau 10 metų vaikai telefonus atsineša, paduoda, ir nieko neatsitinka. Arba mokyklose tėvai susėda, susitaria, kad niekas neperka išmaniųjų telefonų, tik mygtukinius, ir tai veikia.

Yra tos geros praktikos, ir niekas nesugriūna“, – dėstė psichologas.

[[ge:lrytas:lrytas:41451508]]

Taip pat, pasak specialisto, tėvai turėtų suprasti, kad vaikai yra „skaitmeniniai čiabuviai“, o jie patys – „skaitmeniniai migrantai“.

„Vaikai prie to užaugę, naudoja tas technologijas. Kai jie gimė, jos jau buvo, tai ir naudoja“, – aiškino A. Mockus.

Mato ir alternatyvų

Lietuvos moksleivių sąjungos (LMS) prezidentas M. Dikšaitis dalijosi, kad dėl tokio politikų pasiūlymo tarp mokinių jau galima išgirsti įvairių nuomonių. Visgi, pabrėžė jis, dauguma sutinka, kad tam tikri ribojimai – bet tikrai ne draudimas – būtų reikalingi.

„Iš esmės, jeigu būtų visiškai uždrausta, be jokių alternatyvų, tai tiesiog skatintų ieškojimą, kaip apeiti visą sistemą, galbūt atsirastų ir sukčiavimų, klastojimų.

Tai tas visiškas draudimas tikrai niekada nėra išeitis beveik jokiu klausimu, todėl manome, kad protingiausia ir būtų taip, kad iki tam tikro amžiaus su tėvų sutikimais paaugliai tikrai galėtų naudotis socialiniais tinklais“, – kalbėjo LMS prezidentas.

Pasak M. Dikšaičio, visgi socialiniai tinklai yra populiariausias bendravimo, informacijos susiradimo metodas, jaunimui taip pat svarbu žinoti, kas vyksta valstybėje. Todėl pagrindinis informacijos srautas, akcentavo moksleivių atstovas, būtent ir keliauja per socialinius tinklus.

[[ge:lrytas:lrytas:41451542]]

„Galbūt dar viena išeitis būtų labiau žiūrėti, koks turinys galėtų būti keliamas, koks turinys galbūt kokio amžiaus auditoriją galėtų pasiekti. Tarkime, kaip daro „YouTube“, kur, sakykime, patys kūrėjai gali pasirinkti, kad tam tikras turinys yra tik nuo 18 metų ar nuo 16 metų.

Tai alternatyvų yra daug – tas variantas, kurį pasiūlė, iš esmės pats iš savęs nėra labai blogas, tik reikėtų žiūrėti į visus techninius aspektus“, – sakė LMS vadovas.

Patys paaugliai, ne paslaptis, yra linkę savo amžių šiek tiek arba netgi labai ženkliai padidinti.

„Bent jau „Google“ platformose, jei neklystu, yra tokia sistema, kad tėvai padaro savo dukterinius profilius vaikams, kur gali limituoti laiką, kokį turinį galima pasiekti, galbūt, kad žaidimams mažiau laiko būtų galima skirti.

Galbūt tai yra viena iš alternatyvų, bet kol kas dar nelabai galiu pasakyti, nes tai yra šviežias klausimas – tiesiog dar irgi ieškome ir mokslininkų tyrimų ties tuo klausimu, gilinamės ir į kitų šalių patirtis“, – kalbėjo M. Dikšaitis.

Tiesa, pats LMS prezidentas tikino manantis, kad socialiniai tinklai galbūt demonizuojami kiek per daug, o problemas dažnai reikėtų spręsti jau mokyklos suole.

„Aš asmeniškai manau, kad pati situacija yra šiek tiek hiperbolizuojama, kadangi ar prieš visus socialinius tinklus patyčios nevyko? Vyko. Ar pagal amžių netinkamą informaciją vaikai galėdavo susirasti tiesiogiai internete? Galėdavo. Tai mes galbūt mėgstame tiesiog uždrausti, o tada – kaip bus, taip bus. Griebtis to aštriausio peilio, kaip sakoma.

O labai retai pamąstome, kaip galima problemą galbūt sutvarkyti nuo pat šaknų. Tarkime, kodėl pradinukams nepadarius pamokų, kad būtų galima juos iš karto ugdyti, kaip elgtis socialiniuose tinkluose? Kodėl apie tai nemąstome?

Nes tai, kad uždrausime tyčiotis socialiniuose tinkluose, gali privesti ir prie to, kad bus paskatinimas labiau tyčiotis realiame gyvenime. Žinoma, tai tik pavyzdys, hipotetinė situacija“, – aiškino M. Dikšaitis.

Drausti ar šviesti? Po konservatorės pasiūlymo dėl jaunimo ragina atsigręžti į problemos šaknis (3)