Menų gimnazijos absolventė Goda netrukus tapo floriste pameistre, vėliau buvo nominuota konkurse „Metų pameistrys 2025“, kuriame įvertinami talentingiausi pameistriai, meistrai, profesijos mokytojai, įmonės ir profesinės mokyklos. Šis konkursas skatina profesinį tobulėjimą ir efektyvų bendradarbiavimą.
G. Vaičytės istorija yra ryškus pavyzdys, kaip, pasirinkus kryptingą profesinį kelią ir pasitikint savo jėgomis, galima pasiekti kur kas daugiau nei per kelerius metus vien teorinių studijų.
Nuo menų gimnazijos iki gėlių parduotuvės
Susiję straipsniai
Nuo vaikystės G. Vaičytės gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su menu. Goda lankė meno mokyklą, vėliau mokėsi menų gimnazijoje, todėl kūryba jai visada buvo natūrali saviraiškos forma. Floristika šiuo požiūriu nebuvo atsitiktinis pasirinkimas – veikiau logiškas tęsinys.
„Floristika nėra vien gėlių dėliojimas ar puokščių rišimas. Man visada buvo labai įdomu kurti iš gyvų dalykų. Tai, kad galiu kasdien įgyvendinti savo svajonę ir už tai gauti atlyginimą, teikia džiaugsmą“, – sako ji.
Pasirinkusi floristės kelią, G. Vaičytė nusprendė mokytis ne tradiciniu būdu, o rinktis pameistrystę, apie kurios galimybę mergina sužinojo iš Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro mokytojų.
Pameistrystė yra mokymosi forma, kai profesijos mokomasi tiesiog darbo vietoje. Jos metu jaunas žmogus mokosi ne tik amato, bet ir disciplinos, bendravimo, laiko planavimo. Svarbu ir tai, kad pameistrys nuolat mato savo darbo rezultatus, todėl greičiau suvokia savo stiprybes bei tobulintinas sritis bei gali priimti brandesnius karjeros sprendimus. Be to, pameistrystė skatina pasitikėjimą savimi – žmogus mato, kad gali kurti vertę jau mokydamasis ir gauti atlyginimą. Tai nėra vien techninių įgūdžių perdavimas, o gyvas procesas, kuriame formuojasi profesinė tapatybė, požiūris į darbą ir atsakomybė.
G. Vaičytės kasdienybė pameistrystės metu buvo intensyvi. Rytais Goda lankydavo teorines paskaitas, o po jų eidavo dirbti į gėlių saloną. Tai, ką išgirsdavo per pamokas, jau tą pačią dieną galėdavo pritaikyti praktiškai.
Greita improvizacija – tai, ko mokykla neišmokys
Teorija ir praktika yra du skirtingi pasauliai. Mokykloje mokinys, gavęs užduotį, turi laiko ją apgalvoti, surinkti medžiagas, suplanuoti eigą. Darbe visus sprendimus tenka priimti čia ir dabar.
„Darbas gėlių salone – tai nuolatinė improvizacija: klientas laukia, sprendimus reikia priimti akimirksniu, o rezultatas turi būti kokybiškas. Laikas skaičiuojamas ne minutėmis, o sekundėmis“, – tvirtina Goda.
Prisiminusi pradžią, ji neslepia – pirmieji pameistrystės mėnesiai nebuvo lengvi, teko išmokti susitvarkyti su stresu, netikėtumais ir nuolatiniu tempu. Tačiau ilgainiui atsirado pasitikėjimas savimi, kurio neįmanoma įgyti skaitant vadovėlius.
Vėliau, stebėdama mokyklinę praktiką atliekančius mokinius, ji pastebėjo skirtumą – pameistrystė leidžia daug greičiau priprasti prie tikrų darbo situacijų.
Floristika yra menas, kurį reikia parduoti
Dirbdama Goda suprato, kad floristika turi dvi puses: kūrybinę ir komercinę. Vien kūrybiškumo šiame darbe neužtenka – reikia mokėti savo darbą parduoti. Būtent tai, o ne floristikos technikos ar augalų pavadinimų mokymasis, Godai tapo vienu didžiausių iššūkių – juk menas yra labai subjektyvus dalykas.
„Tai, kas man atrodo gražu, kitam gali visai nepatikti. Todėl floristui reikia ne tik sukurti kompoziciją, bet ir įtikinti klientą“, – sako ji.
Be to, floristai turi gerai išmanyti augalus: jų sezoniškumą, priežiūrą, derinimą tarpusavyje. Teorinės žinios padeda ne tik kurti, bet ir profesionaliai bendrauti su klientais bei, prireikus, kompetentingai patarti.
Ilgainiui Goda išmoko ne tik kurti iš gėlių, bet ir suprasti žmones. Ji pastebėjo, kad svarbu ne tik klausytis, ką klientas sako, bet ir išgirsti, ko jis iš tiesų nori, net jei tai nėra pasakyta.
„Kartais klientas pats tiksliai nežino, ko ieško – todėl floristo darbas padėti jam apsispręsti“, – šypsosi G. Vaičytė.
Klientai jaučia nuoširdumą
Didžiausiu įvertinimu Goda laiko grįždavusius nuolatinius klientus. Per metus jai pavyko užmegzti ryšius ir įgyti pasitikėjimą žmonių, kurie bent kartą per savaitę užsukdavo į gėlių saloną įsigyti būtent jos rankomis kurtų darbų.
„Nuoširdžiai dirbu savo mėgstamą darbą – žmonės tai jaučia ir vertina. Be to, visada stengiuosi klientams pasiūlyti tai, ką rinkčiausi pati“, – sako mergina.
Ji taip pat atsižvelgia į praktinius aspektus. Pavyzdžiui, Rugsėjo 1-ąją klientams siūlo ne tik gražias, bet ir patogias, aplinkai draugiškas puokštes.
Intensyvi kasdienybė ir atsiskaitymai „vėliau“
Pameistrystė reikalavo daug pastangų – dienos buvo ilgos, tekdavo derinti mokslus ir darbą. Tačiau mokymo įstaiga buvo lanksti ir sudarė galimybes atsiskaityti patogesniu laiku.
„Reikalavimai man nebuvo mažesni – reikėjo daug disciplinos ir atsakomybės“, – pažymi G. Vaičytė.
Pameistrystė pagal sutartį truko metus, po to dar buvo likusi dalis teorinių mokslų. Tą laiką Goda apibūdina kaip labai sukoncentruotą – ne prailgintą mokymąsi, o greitą ir gilų „panardinimą“ į profesiją. Pasibaigus pameistrystei, Goda dirbo tame pačiame salone, o dabar ieško galimybių toliau augti profesinėje srityje.
„Dabar, įgijusi reikiamos darbo patirties, tikrai žinau, ką noriu veikti gyvenime, ir ieškau tokios darbo vietos, kuris suteiktų laisvę įgyvendinti kūrybinius sumanymus bei maksimaliai atitiktų mano standartus“, – sako ji.
Tie standartai – ne tik apie kokybę ar techniką, bet ir apie santykį. Godos teigimu, pameistrystė išmokė, kad darbas nėra vien kūrybinė laisvė ar verslo logika – pirmiausia tai tikras ryšys su žmogumi.
Patarimas tiems, kurie dar svarsto
Pameistrystė daugelyje Europos šalių sėkmingai veikia jau kelis dešimtmečius ir laikoma efektyviu būdu parengti kvalifikuotus specialistus.
Šis mokymosi būdas leidžia jauniems specialistams greičiau įsilieti į darbo rinką, nes darbdaviai vertina jų praktinę patirtį. Jaunas specialistas, turintis įgūdžių, dažnai turi didesnes karjeros galimybes ir lankstumą renkantis darbo vietą. Todėl pameistrystė vis dažniau vertinama kaip praktiškas ir šiuolaikiškas būdas įsitvirtinti darbo rinkoje.
Per trejus metus Europos socialinio fondo agentūrai vykdant profesinio mokymo projektus į pameistrystės veiklas įsitraukė beveik 900 įmonių iš įvairių verslo sektorių, o pameistriai mokėsi pagal beveik 100 skirtingų profesinio mokymo programų.
„Jei reikėtų apibūdinti šį kelią vienu sakiniu – tai būdas sutaupyti laiko ir greičiausiai tapti profesionalu“, – sako G. Vaičytė.
Finansinis aspektas taip pat svarbus: pameistriai gauna atlyginimą, todėl gali susitelkti į savo profesiją.
„Jei mokaisi ir dirbi visai kitur, sunku susikoncentruoti. O kai viskas susiję su tavo pasirinkta sritimi – progresas vyksta daug greičiau“, – tikina ji.
Jos istorija – tarsi įkvepiantis kvietimas tiems, kurie dar svarsto. Kartais užtenka vieno sprendimo sustoti ir pabandyti.
Projektą „Pameistrystės viešinimas Lietuvoje“ vykdo Europos socialinio fondo agentūra. Daugiau informacijos apie pameistrystę skelbiama interneto svetainėje: https://igykprofesija.lt/pameistryste/.
Projektas finansuojamas Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano „Naujos kartos Lietuva“ lėšomis.