Dalyvavau „Švietimo kodas“ klasė mentorystės programoje. Ir tai, ką išsinešiau – ne metodas, ne įrankis. O supratimas, kodėl išorinis žmogus keičia viską.
Kai mentorius ateina iš išorės, jis mato tave kaip mokytoją. Ne per santykių istoriją, ne per vidines mokyklos įtampas. Ir grįžtamasis ryšys tampa kitoks – ne švelnesnis ar grubresnis, o tiesiog nešališkesnis. Kartais užtenka vieno klausimo iš žmogaus iš šalies, kurio kolega viduje net neužduotų, nes visi jau pripranta prie tam tikrų dalykų. Tokios erdvės daugelis mokytojų tiesiog neturi. Ypač jauni – kurie dažnai ateina labai motyvuoti, o pirmus metus daugiau mokosi išgyventi sistemą nei mokyti vaikus.
Bet yra dar vienas dalykas, kurį išorinė mentorystė atveria. Žmogus iš kitos mokyklos ar organizacijos neateina tuščiomis. Jis ateina su patirtimi – kas pas juos veikia, ką daro kitaip, kokie sprendimai buvo bandyti ir kas iš to išėjo. Ir tai nėra teorija. Tai gyva informacija iš kito konteksto.
Kas keisčiausia – mes Lietuvoje labai retai kalbamės tarp mokyklų. Lyg kiekviena turėtų pati iš naujo išrasti tai, ką kita jau išrado. O išorinė mentorystė iš esmės yra tas tiltas. Ne kaip receptas – o kaip medžiaga mąstymui. Ar tai tiktų mums? O jei taip – kaip?
TALIS 2024 rodo, kad mentorystė Lietuvoje auga – ir tai gerai. Bet klausimas, kas laikoma mentoryste. Nes kartais užtenka paskirti žmogų ir jau sakoma, kad sistema veikia. O mokytojas gali ir toliau jaustis vienas – tik dabar oficialiai su mentoriumi popieriuje.
Skirtumas tarp formalios ir realios mentorystės man atrodo paprastas – formali paaiškina, kaip čia viskas veikia. Reali padeda suprasti, kaip čia veiki tu. Ir kartais dar – kaip kiti tą pačią problemą sprendžia kitaip, ir ką iš to galima pasiimti.
Vidinis mentorius padeda suprasti mokyklą. Išorinis – suprasti save profesijoje ir atnešti tai, ko viduje tiesiog nėra. Kitų mokyklų, kitų organizacijų, kitų sprendimų patirtį.
Abu reikalingi. Ir gera, kad tokios programos kaip ši bando tą erdvę kurti – ne dokumentams pildyti, o žmogui augti. Ir mokykloms – mokytis viena iš kitos. Kartais mokytojui labiausiai reikia ne dar vienų metodikų, o žmogaus, su kuriuo galima sąžiningai galvoti apie savo darbą.