Nelygybės žemėlapis: kodėl vieni Lietuvos vaikai turi daugiau galimybių nei kiti?

Vaiko gyvenimo pradžia labai stipriai yra susijusi, visų pirma, su tėvų išsilavinimu. 2024 m. Europos Sąjungoje skurdo ar socialinės atskirties riziką patyrė 61,2 proc. vaikų, kurių tėvai turi žemą išsilavinimą, rodo Eurostato duomenys. Tarp vaikų, kurių tėvai turi aukštą išsilavinimą, ši dalis siekė tik 11 proc.

Kai vaikai patiria skurdo riziką, tai dažnai veikia ir jų mokymosi rezultatus. Lietuvoje bazinį matematikos lygį, kuris laikomas būtinu tolesniam mokymuisi ir kasdienėms problemoms spręsti, pasiekia tik 72 proc. mokinių, rodo 2022 m. EBPO PISA tyrimas. Tai reiškia, kad žemiausio lygio nepasiekia beveik 3 iš 10 penkiolikmečių. Be to, vaikai iš palankiausios aplinkos lenkia vaikus iš nepalankiausios aplinkos 92 PISA testo taškais. Toks skirtumas prilyginamas kelių mokymosi metų atotrūkiui.

„Tai rodo, kad vienoje klasėje gali sėdėti vaikai, kurių realus pasirengimas skiriasi keleriais metais. Vieni jau sprendžia sudėtingesnes užduotis, kiti dar neturi pamatų. Be papildomos pagalbos šis skirtumas kaupiasi. Kai vaikas metų metus keliauja per sistemą neįgijęs bazinių gebėjimų, jam nepadeda vien formalus perkėlimas į kitą klasę ar diplomas. Diplomas turi patvirtinti gebėjimus, o ne uždengti ugdymo spragas. Būtent gebėjimai yra lyg socialinis liftas vaikams iš nepalankios aplinkos“, – teigia Laura Masiliauskaitė, organizacijos „Švietimas #1” vadovė.

Dideli skirtumai matomi ne tik lyginant socialines aplinkas, bet ir pačias Lietuvos savivaldybes. 2025 m. pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo (PUPP) matematikoje duomenys, rodo, kad didmiesčiuose mokiniai ne tik dažniau išlaiko patikrinimą, bet ir keliskart dažniau pasiekia aukščiausius rezultatus: 9–10 balų iš patikrinimų gavo 18,4 proc. didmiesčių mokinių ir tik apie 6,6 proc. mokinių likusiose savivaldybėse. 

Kardinalūs skirtumai matomi ir tarp greta esančių, atrodytų, panašių savivaldybių. Pavyzdžiui, Ignalinos rajone vidutinis matematikos PUPP balas buvo 7,22, o Zarasų rajone – tik 4,17. Be to, patikrinimą Ignalinoje išlaikė 92 proc. mokinių, o Zarasuose – vos ne dvigubai mažiau, 53 proc. (visų savivaldybių duomenis galite rasti ČIA).

„Ar vaikai, nepaisant jų socialinės aplinkos, mokykloje įgyja bent bazinius gebėjimus, labai priklauso ir nuo pačių mokyklų bei savivaldybių. Daug lemia vietos švietimo politika, pagalbos specialistų prieinamumas, mokyklų vadyba ir tai, ar turimi duomenys virsta konkrečia pagalba vaikui. Dėl to ir gali atsirasti tokie ryškūs skirtumai ir tarp regioninių savivaldybių“, – sako L. Masiliauskaitė. 

Kitos šalys rodo, kad socialinė kilmė neprivalo automatiškai nulemti vaiko rezultatų. Viena didžiausių švietimo lygybių pasižyminčių šalių yra Airija. Čia matematikos bazinį lygį pasiekė 81 proc. mokinių, o socialinis-ekonominis atotrūkis tarp rezultatų yra maždaug penktadaliu mažesnis nei Lietuvoje, rodo 2022 m. PISA testų rezultatai. Vienas iš Airijos įrankių nelygybei mažinti yra DEIS programa. Pagal ją papildomi resursai skiriami mokykloms, kuriose mokosi daugiau vaikų, patiriančių socialinę riziką.

„Šios programos logika paprasta: mokykla, kurioje mokosi daugiau vaikų iš nepalankios aplinkos, turi gauti daugiau pagalbos. Tai gali reikšti papildomą personalą, mažesnes grupes, papildomas ugdymo valandas, socialinę ir emocinę pagalbą, kryptingesnį darbą su šeimomis. Airijoje valstybė aiškiai pripažįsta, kad skirtingos mokyklos dirba skirtingomis sąlygomis ir daliai jų reikia papildomų išteklių“, – sako L. Masiliauskaitė.

Kaimynė Estija, kaip ir Lietuva, turi regioninių, kalbinių ir socialinių iššūkių, tačiau jos vaikų rezultatai aukštesni, o atskirtis mažesnė. Estijoje bazinį matematikos lygį pasiekė 85 proc. mokinių, o socialinis-ekonominis atotrūkis matematikoje buvo daugiau nei dešimtadaliu mažesnis nei Lietuvoje, rodo PISA 2022 duomenys.

„Estijos sėkmė siejama su nuoseklesniu duomenų naudojimu, ankstyvesniu problemų identifikavimu, stipresniu ankstyvuoju ugdymu, didesniu pasitikėjimu mokyklomis, aiškesne atsakomybe už rezultatus ir ilgalaikiu dėmesiu mokytojų bei vadovų kokybei. Lietuvai ypač svarbi Estijos pamoka – ugdymo kokybė negali priklausyti nuo to, kurioje savivaldybėje ar mokykloje vaikas mokosi“, – teigia „Švietimas #1” vadovė.

Įdomus ir Singapūro pavyzdys. Nors socialinis pasiekimų atotrūkis šioje šalyje didelis, net 92 proc. Singapūro mokinių pasiekia bazinį matematikos lygį. Tai reiškia, kad beveik visi mokiniai gauna pamatinius gebėjimus, reikalingus tolesniam mokymuisi ir gyvenimui.

Siekdamas padėti vaikams iš nepalankios aplinkos, Singapūras sukūrė UPLIFT iniciatyvą, kuri jungia mokyklas, šeimas, bendruomenes, socialines tarnybas ir kitus partnerius. Jos tikslas – suteikti pagalbą anksčiau ir plačiau, nelaukiant, kol mokymosi sunkumai taps sunkiai išsprendžiami.

„Vaiko mokymosi sunkumai dažnai turi ne vieną priežastį. Tai gali būti pamokų nelankymas, šeimos krizė, emociniai sunkumai, kalbos barjeras ar socialinė rizika. Jeigu priežastys kelios, pagalbos planas taip pat turi būti platesnis ir apimti ne vien pačias mokyklas“, – sako L. Masiliauskaitė.

Siekiant, kad Lietuvoje pasiekimų atotrūkis būtų mažesnis, o kuo daugiau vaikų įgytų bent bazinius gebėjimus, reikalingi keli konkretūs pokyčiai.

Pirma, teigia L. Masiliauskaitė, Lietuvai reikia atidžiau stebėti, kur ir kada vaikas pradeda atsilikti. Reikalinga vientisa vaiko pažangos stebėsena nuo darželio iki mokyklos baigimo ir tolesnio kelio – studijų, profesinio mokymo ar darbo rinkos. Svarbu matyti ne tik nacionalinį ar savivaldybės vidurkį, bet ir konkrečią mokyklą, klasę, dalyką ir vaikui jau suteiktą pagalbą.

„Savivaldybės gali labiau pasitelkti jau turimus duomenis. Pavyzdžiui, po nacionalinių patikrinimų jos galėtų per nustatytą laiką patvirtinti pagalbos planą mokykloms, kuriose daugiausia vaikų nepasiekia bazinio lygio. Plane turėtų atsirasti konkretūs veiksmai: papildomos matematikos ar skaitymo konsultacijos mažose grupėse, mokytojo padėjėjo laikas, specialiojo pedagogo ar logopedo pagalba, lankomumo gerinimo planas. Kaupiant kokybiškus duomenis ir naudojant dirbtinį intelektą, tai jau šiandien galima padaryti gan paprastai ir be itin didelių resursų“, – pažymi L. Masiliauskaitė.

Antra, verta pastebėti, kad Lietuvos ketvirtokų matematikos rezultatai yra labai geri – vieni aukščiausių pasaulyje, rodo TIMSS tyrimai. Tačiau aštuntokų rezultatai – gerokai mažesni. Viena iš šio skirtumo priežasčių gali būti pernelyg ankstyvas perėjimas į dalykinį ugdymą.

Lietuvoje vaikai iš pradinės mokyklos į pagrindinę pereina maždaug 11-os metų. Daugelyje kitų šalių, įskaitant Latviją, Estiją, Skandinavijos šalis, pradinio ugdymo etapas trunka ilgiau, o perėjimas prie skirtingų dalykų mokytojų vyksta palaipsniui.

„Kai ugdymas ilgiau organizuojamas pradinės mokyklos principu, vaikai ilgiau būna saugesnėje, jiems pažįstamoje aplinkoje. Tai padeda laiku pastebėti spragas, lankomumo ar emocinius sunkumus. Tai ypač svarbu vaikams, kurie tokios pagalbos ne visada sulaukia namuose – jiems staigus perėjimas prie daugelio skirtingų mokytojų gali tapti momentu, kai mokymosi spragos pradeda sparčiai plėstis. Tad ilgesnio pradinio ugdymo modelio išbandymas Lietuvoje galėtų prisidėti prie didesnės lygybės“, – sako L. Masiliauskaitė.

Trečia, sudėtingiausiose mokyklose turi dirbti stipresnės komandos. Mokykloms, kuriose daug žemų pasiekimų mokinių ir socialinės rizikos, reikia daugiau socialinių ir specialiųjų pedagogų, psichologų, mokytojų padėjėjų, patyrusių vadovų ir stiprių mokytojų. Savivaldybės gali pritraukti specialistus per aiškias paskatas: didesnį atlyginimą, mažesnį kontaktinių valandų krūvį, mentorystės pozicijas, karjeros kelią pedagogams, gebantiems kelti silpniausių mokinių rezultatus.

„Vienodas resursų paskirstymas ne visada reiškia teisingą paskirstymą, nes vaikų starto sąlygos nėra vienodos. Todėl sistema turėtų būti drąsesnė skirstydama pagalbą. Ten, kur vaikams sunkiausia, turi atsirasti stipriausios komandos“, – pastebi L. Masiliauskaitė.

Ketvirta, savivaldybės turėtų ne tik administruoti mokyklų tinklą, bet ir aktyviai valdyti mokinių pasiekimų atotrūkius. 

„Vaiko problema retai telpa į vieną instituciją. Todėl savivaldybės lygmeniu turėtų veikti bendras modelis: mokykla, socialinės paslaugos, sveikatos specialistai, vaiko gerovės institucijos ir bendruomeninės organizacijos turėtų dirbti pagal vieną pagalbos planą“, – sako L. Masiliauskaitė. 

Tuo metu mokiniui, kuris nepasiekia bazinio lygio, taip pat turi būti pasiūlytas aiškus kelias: papildomos konsultacijos, vasaros mokymosi programa, mažos grupės, mokytojo padėjėjas, specialisto pagalba. 

Jeigu norime, kad vaiko ateitį mažiau lemtų jo šeimos pajamos, tėvų išsilavinimas ar pašto kodas, turime labai rimtai žiūrėti į švietimo kokybę, teigia L. Masiliauskaitė. Pasak jos, stipri mokykla negali panaikinti visų socialinių problemų, bet silpna mokykla jas beveik visada pagilina. Todėl, pasak jos, švietimas turi būti matomas kaip ilgalaikė Lietuvos skurdo mažinimo strategija ir būtina siekti, kad kiekvienas vaikas galėtų gauti patį kokybiškiausią ugdymą. 

„Šaliai, kuri nori mažinti socialinę atskirtį, neužtenka išmokėti paramą tada, kai žmogus jau atsidūrė sunkumuose. Reikia prevencinės sistemos, kuri vaikui anksčiau atveria kelią į stipresnį išsilavinimą, geresnę profesiją ir aukštesnes pajamas. Automatizacija ir dirbtinis intelektas tik didina stiprių gebėjimų svarbą. Jeigu nesusirūpinsime švietimo kokybe dabar, ateityje socialinė atskirtis gali tik gilėti“, – pažymi L. Masiliauskaitė.