Per pastaruosius metus švietimo sistemos kartelė buvo nuleista ne kartą. Pernai vasarą prie valstybinių brandos egzaminų rezultatų buvo pridėta po 10 taškų. Rudenį egzaminų išlaikymo riba sumažinta nuo 35 iki 25 taškų. Tada aiškinta, kad tai laikinas sprendimas, kol bus sutvarkyta egzaminų sistema, o mokiniai gaus papildomą pagalbą. Šiandien nė vieno, nė kito kol kas vis dar nematome.
Dabar žengiama dar toliau. Šį mėnesį Vyriausybė pritarė grupės Seimo narių siūlymui, kad vidurinį išsilavinimą įgyjantis mokinys turėtų išlaikyti tik du valstybinius brandos egzaminus (VBE) vietoj numatytų trijų. Taip pat pritarta atsisakyti reikalavimo, kad pagrindinę mokyklą baigiantis mokinys būtų išlaikęs lietuvių kalbos ir matematikos pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimus (PUPP) bent ketvertui.
Susiję straipsniai
Politikų argumentai skamba gražiai: jaunuoliai galės siekti vidurinio išsilavinimo „neprarasdami“ vienerių metų, o spragas užpildys jau mokydamiesi vienuoliktoje klasėje. Tačiau dešimtoje klasėje ketverto iš lietuvių kalbos ar matematikos nesurenkantis mokinys nėra vaikas, kuriam reikia tik šiek tiek daugiau pagalbos. Tai vaikas, kurį ugdymo sistema per ilgai stūmė į priekį ignoruodama jo spragas.
Jeigu mokinys dešimtoje klasėje nepasiekia net patenkinamo lietuvių kalbos ar matematikos lygio, turėtume klausti ne, kaip kuo lengviau jį perkelti į vienuoliktą klasę. Turėtume klausti, kaip jis iki šio taško atėjo. Ar spragų nesimatė aštuntos klasės patikrinimuose? Ar to nesimatė iš jo pažymių? Ar to nematė mokykla, savivaldybė, ministerija, Nacionalinė švietimo agentūra?
Jeigu matė, bet nieko nepadarė, turime atsakomybės problemą. Jeigu nematė, turime duomenų ir pažangos stebėsenos problemą. Abiem atvejais kartelės nuleidimas problemos neišsprendžia. Jis tik padeda ir toliau užmerkti prieš ją akis.
Mokinys, kuris neturi pagrindų, bet yra perkeliamas į vienuoliktą klasę, neatsiduria stebuklingai geresnėje situacijoje. Priešingai – jis patenka į dar sudėtingesnį etapą, kuriame reikia ne tik mokytis naujų dalykų, bet ir lopyti senas gilias spragas. Mokytojui tenka dirbti su labai skirtingo pasirengimo mokiniais. Stiprūs mokiniai praranda tempą. Silpnesni mokiniai dar labiau praranda pasitikėjimą savimi.
Ar tikrai vaikui geriau mokyklą baigti metais anksčiau, bet be bazinių gebėjimų? Ar tikrai „neprarasti metų“ yra svarbiau negu išeiti į gyvenimą mokant skaityti sudėtingesnį tekstą, suprasti skaičius, priimti sprendimus, kritiškai vertinti informaciją? Kas laukia jauno žmogaus, kuris gauna atestatą, bet negauna įgūdžių? Dažniausiai – mažiau pasirinkimų, menkiau apmokami darbai, silpnesnis pasitikėjimas savimi ir dar didesnė socialinė nelygybė.
Tarptautiniai tyrimai jau dabar rodo, kad mūsų diplomai ne visada reiškia tvirtus įgūdžius. Lietuvos penkiolikmečių gebėjimai, pagal 2022 m. PISA testų rezultatus, yra vos 20-i Europoje. Tuo metu EBPO 2023 m. suaugusiųjų įgūdžių tyrimas atskleidžia, kad Lietuvos gyventojų skaitymo, skaičiavimo ir problemų sprendimo gebėjimai gerokai atsilieka nuo EBPO vidurkio, o per dešimtmetį dalis jų suprastėjo. Vos 2 proc. Lietuvos suaugusiųjų geba suprasti ir vertinti sudėtingus tekstus (EBPO vidurkis – 12 proc.). Beveik pusei gyventojų sunku išspręsti sudėtingas problemas be aiškių instrukcijų (EBPO vidurkis – 29 proc.).
Žmogus, kuris sunkiai supranta tekstą, skaičius ar sudėtingesnę informaciją, ne tik turi mažiau galimybių darbo rinkoje, bet ir lengviau pasiduoda manipuliacijoms ir sunkiau priima savarankiškus sprendimus. Tai reiškia, kad gebėjimų ugdymas yra visos valstybės konkurencingumo, socialinio mobilumo ir demokratijos kokybės klausimas.
O tie politikų žadami „neprarasti“ mokinio metai, tikėtina, taps prarasta vaiko ateitimi.
Mokykla yra vieta, kur vaikas turi įgyti bazinius gebėjimus. Ne universitetas. Ne darbovietė. Ne gyvenimas „kaip nors išmokys“. Valstybė, kuri išleidžia iš mokyklos žmogų be tvirtų pamatų, iš esmės perkelia savo nepadarytą darbą pačiam jaunuoliui, jo šeimai, aukštajai mokyklai, profesiniam mokymui ar darbo rinkai.
Dar labiau neramina tai, kad kartelės nuleidimas tampa būdu palengvinti darbą pačiai sistemai. Užuot sutvarkiusi egzaminų rengimo tvarką, užtikrinusi jų kokybę, įdiegusi vieningą pažangos matavimo sistemą ir pradėjusi laiku padėti mokiniams, Vyriausybė renkasi paprastesnę išeitį – leisti mokiniams neišlaikyti patikrinimų ir vis tiek judėti toliau.
Taip sistema išvengia nemalonių klausimų. Kodėl egzaminų sesijos kasmet virsta krize? Kodėl to paties lygio gebėjimai vienoje mokykloje vertinami septynetu, o kitoje – dešimtuku? Kodėl apie vaiko spragas sužinome tik tada, kai jis jau stovi prie PUPP ar brandos egzamino slenksčio?
Švietimo sistema jau dabar susiduria su didžiule pasitikėjimo krize. Vos 10 proc. gyventojų mano, kad bendrojo ugdymo reputacija Lietuvoje yra gera, rodo 2026 m. Lietuvos reputacijos indekso tyrimas. Tokį pasitikėjimą dar labiau griauna nuolatinis blaškymasis: šiandien paskelbiame reformą, rytoj ją atidedame, poryt atšaukiame. Kaip mokytojams, mokyklų vadovams, mokiniams ir tėvams patikėti pokyčiais, jeigu net neaišku, ar valstybė pati jais tiki?
Toks elgesys demotyvuoja ir mokinius. Jeigu išlaikysi PUPP – gerai. Neišlaikysi – vis tiek eisi toliau. Jeigu egzaminas per sunkus – kartelė bus sumažinta. Jeigu rezultatai prasti – galbūt bus pridėta taškų. Taip vaikams siunčiame pavojingą žinutę: pastangos nebėra būtinos. Tačiau suaugusiųjų gyvenimas taip neveikia.
Būtų galima suprasti, jeigu pokyčio įgyvendinimas būtų atidėtas aiškiai pasakius, kad sistema nepasiruošė, todėl per metus padarysime konkrečius darbus. Bet dabar kalbama apie reikalavimų nuleidimą be aiškaus įsipareigojimo, kada ir kaip jie vėl taps prasmingi.
Jeigu pagrindinis valstybės tikslas yra graži statistika, galime nueiti iki absurdo – atestatus išdalinti vaikams dar gimstant. Tada tikrai turėsime 100 proc. baigusiųjų mokyklą. Tik ką tas rodiklis pasakys apie gebėjimus, savarankiškumą, kritinį mąstymą ar pasirengimą gyvenimui?
Ką šioje situacijoje turėtume daryti kitaip?
Pirma, aiškiai susitarti, kad svarbiausias švietimo rodiklis nėra diplomų skaičius ar kaip greitai vaikas baigia mokyklą. Svarbiausia – kokius gebėjimus vaikas turi išeidamas iš jos.
Antra, rinkti ir analizuoti duomenis taip, kad pagalba vaiką pasiektų ne dešimtoje ar dvyliktoje klasėje, kai spragos jau milžiniškos, bet gerokai anksčiau.
Trečia, pagaliau įdiegti vienodą pažangos matavimo sistemą, kuri padėtų matyti realų mokinio lygį nepriklausomai nuo mokyklos, savivaldybės ar konkretaus mokytojo vertinimo tradicijų.
Ketvirta, ministerija ir Nacionalinė švietimo agentūra turi prisiimti atsakomybę už patikrinimų ir egzaminų kokybę. Juos turi rengti kompetentingi, atsakingi ir nuosekliai dirbantys žmonės, o mokytojų pastabos turi būti girdimos dar prieš egzaminų rengimą, o ne atsitikus eilinei krizei.
Penkta, savivaldybės, mokyklų vadovai ir mokytojai jau dabar patys gali daugiau dėmesio skirti pažangos stebėsenai, ankstyvo įspėjimo sistemoms, kryptingai pagalbai mokiniams ir aiškiai atsakomybei už rezultatus. Lietuvoje tikrai yra gerų tokių praktikų pavyzdžių.
Galiausiai turime nustoti apsimetinėti, kad reikalavimų mažinimas yra pagalba visiems vaikams. Dalis mokinių neperžengs net ir žemiausiai nuleistos kartelės, jeigu jų sunkumų nepastebėsime laiku. Tikra pagalba yra matyti kiekvieną vaiką, suprasti jo spragas ir suteikti jam aiškų planą, mokytojo dėmesį bei nuoseklią pagalbą.
Aukštesnė kartelė savaime vaiko neišmokys. Bet ji primena, kad mokykla turi ne tik perkelti mokinius iš klasės į klasę, bet ir užtikrinti, kad jie įgytų būtinus gebėjimus. Jeigu vis mažiname lūkesčius, neturėtume stebėtis, kad vis daugiau vaikų mokyklą baigia su atestatu rankose, bet be įgūdžių, kurių reikės gyvenime.
Apie „Švietimas #1“
VšĮ „Švietimas numeris vienas“ – tai ne pelno siekianti, Lietuvos startuolių asociacijos „Unicorns Lithuania“ įsteigta organizacija, vienijanti lyderius, kurie siekia kurti pažangią, pasaulyje pirmaujančią švietimo sistemą.