Tačiau ar kartu su vaikais keičiasi ir mokykla? Ar pedagogai pasirengę dirbti su karta, kuri atsakymą į beveik bet kokį klausimą gali gauti per kelias sekundes, o autoritetus vertina ne pagal pareigas, bet pagal gebėjimą įkvėpti?
Vilniaus kolegijos (VIKO) Pedagogikos fakulteto dekanė Vaiva Juškienė ir Studijų skyriaus vedėja Renata Kondratavičienė, ruošiančios būsimus mokytojus Lietuvos mokykloms, sako, kad pokyčiai mokyklose neretai sunkiai skinasi kelią, nors ateinantys studentai ir siekia ryškesnės transformacijos bei patys nusiteikę tą pokytį įgyvendinti.
Mokytoją iš 2000-ųjų nustebintų ne vaikai, o mokykla
VIKO Pedagogikos fakulteto dekanė V. Juškienė pati yra dirbusi mokykloje ir, kaip pati sako, puikiai prisimena, kaip atrodė klasė prieš ketvirtį amžiaus. Todėl šiandien, vertindama pokyčius, ji mato savotišką paradoksą.
„Pradėjau dirbti mokykloje 1993 metais. Ar labai pasikeitė Bendrosios ugdymo programos? Negali sakyti, kad nepasikeitė, bet jei jau būtume atviri patys prieš save, tas pokytis tikrai per menkas ir, atrodo, nelabai suspėjantis su kintančiu pasauliu“, – sako ji ir priduria, kad per 25 metus pasaulis pasikeitė neatpažįstamai, tačiau mokykla vis dar gana sunkiai atsisako senų modelių. „Kartais iš mokytojo tikimasi labai šiuolaikiško darbo, bet jam paliekama sena struktūra: trumpa pamoka, didelė klasė, daug programos, spaudimas dėl pažymių, dokumentacija, mažai laiko bendravimui“.
Tuo metu mokiniai šiandien yra kitokie nei anksčiau – atviresni, drąsesni ir daug aktyviau keliantys klausimus.
„Vaikai vis dažniau kelia klausimą, koks tikslas ir prasmė mokytis vieno ar kito dalyko, kur ir kaip tai, ko mokomasi, galės būti panaudota realiame gyvenime. Tokių klausimų būdavo visada, bet jų aktyvumas ir intensyvumas tikrai keltų iššūkį net man pačiai, jei staiga tik su ta patirtimi, kokia buvo 2000-aisiais, atsirasčiau šių dienų mokykloje“, – pripažįsta būsimus pedagogus VIKO rengianti V. Juškienė.
Anot pedagogės, šiuolaikinėje klasėje gerokai daugiau ir emocinių, socialinių bei individualių poreikių. Todėl mokytojas šiandien turi būti ne tik savo dalyko specialistas. „Mokytojas iš 2000-ųjų, ko gero, nustebtų, kiek daug iš jo tikimasi: būti ne tik dalyko specialistu, bet ir žmogumi, kuris geba atpažinti vaiko savijautą, motyvaciją, mokymosi sunkumus, dirbti su labai skirtingais vaikais vienoje klasėje.“
Didžiausias mitas – kad vaikai nebenori mokytis
Visuomenėje dažnai girdima nuomonė, kad dabartiniai vaikai yra mažiau motyvuoti nei ankstesnės kartos. Tačiau Vilniaus kolegijos dėstytojos su tuo nesutinka.
„Netiesa, kad šiuolaikiniai vaikai nenori mokytis. Jie nori mokytis, tik ne visada nori mokytis taip ir to, kaip ir ko mes esame įpratę mokyti“, – pabrėžia V. Juškienė.
Kolegijos Studijų skyriaus vedėja R. Kondratavičienė atkreipia dėmesį, kad dažnai neteisingai interpretuojame tai, ką matome klasėje. Pasak specialistės, esminis skirtumas tarp šiandieninių mokinių ir jų tėvų kartos slypi ne pačiuose vaikuose, o aplinkoje.
„Šiandieninių mokinių tėvai dažniau mokėsi informacijos stokos sąlygomis – reikėjo klausyti mokytojo, skaityti vadovėlį, ieškoti enciklopedijoje. Šiandien vaikai auga informacijos pertekliaus sąlygomis. Jiems nebe taip svarbu vien gauti informaciją. Jiems svarbu suprasti, kaip joje nepasiklysti“, – esminius skirtumus tarp skirtingų kartų mokinių vardija R. Kondratavičienė.
„Šiuolaikiniai vaikai įpratę prie greitesnio tempo, vaizdo, interaktyvumo, pasirinkimo. Tai nereiškia, kad jie nebegali susikaupti. Bet susikaupimas šiandien turi būti ugdomas sąmoningai, nes aplinka nuolat konkuruoja dėl vaiko dėmesio. Svarbu tai suvokti todėl, kad kitaip labai lengva vaikus neteisingai įvertinti: „tingi“, „nenori“, „nesistengia“, – sako specialistė.
Kodėl tradicinė pamoka vis dažniau neveikia?
Šiuolaikiniai vaikai užauga pasaulyje, kuriame nuolat konkuruojama dėl jų dėmesio. Todėl tradicinis modelis, kai mokytojas kalba, o mokiniai klausosi, ne visada pasiteisina.
„Tradicinė pamoka dažnai remiasi prielaida, kad visi vaikai tuo pačiu metu, tuo pačiu tempu ir tuo pačiu būdu gali mokytis to paties. Realybėje klasėje taip nebūna. Kai pamoka yra tik mokytojo kalbėjimas ir mokinio klausymas, dalis vaikų tiesiog iškrenta. Ne todėl, kad jie nieko negali, o todėl, kad ilgai būti pasyviu klausytoju šiandien daugeliui yra sunku“, – sako R. Kondratavičienė.
Vis dėlto ji pabrėžia, kad šiandien viena iš mokytojui tenkančių užduočių – sudominti vaiką , tačiau, esą tai nereiškia, kad turime paversti mokyklą pramogų centru.
„Sudominti vaiką nereiškia jį linksminti. Bet pamoka turi būti gyva. Vaikams reikia aiškaus tikslo, klausimo, kuris juos užkabintų, užduoties, kurioje jie matytų prasmę.“
Anot jos, mokinius įtraukia ne vien žinios, bet ir pats mokymosi procesas. „Kartais užtenka labai nedaug – ne pradėti pamoką nuo taisyklės, o nuo situacijos: „Kaip jūs spręstumėte šią problemą?“ Tada vaikas įsitraukia, nes jaučia, kad tai susiję su juo.“
R. Kondratavičienės teigimu, per artimiausius metus mokyklose turėtų keistis ir vertinimo kultūra, o gal ir forma: „Kol mokykloje svarbiausias signalas vaikui yra pažymys, tol labai sunku kalbėti apie gilų mokymąsi. Pažymys dažnai tampa galutiniu nuosprendžiu: moki arba nemoki, esi geras mokinys arba silpnas. O juk mokymasis yra procesas.“ Pasak jos, vaikui svarbu suprasti, ką jis jau geba, kur dar stringa ir ką gali daryti toliau, todėl vien pažymio nepakanka – reikia daugiau grįžtamojo ryšio, individualios pažangos matymo ir pokalbio apie mokymąsi.
Kaip parengti mokytoją mokyklai, kuri dar tik ateina kuriasi?
Abi pedagogės sutaria, kad būtent čia prasideda vienas didžiausių iššūkių aukštosioms mokykloms, nes ir pedagogų rengimas nebegali apsiriboti vien metodikos ar dalyko žinių perteikimu.
Susiję straipsniai
„Didžiausias iššūkis – parengti mokytoją ne konkrečiam dėstomam dalykui, o nuolat kintančiai aplinkai. Mes nežinome, kokia tiksliai bus mokykla po dešimties metų, bet žinome, kad mokytojui reikės lankstumo, kritinio mąstymo, gebėjimo mokytis visą gyvenimą. Iš esmės turime stiprinti vizionieriškumo gebėjimus“, – sako V. Juškienė.
Ji pabrėžia, kad šiuolaikinis mokytojas turi būti pasirengęs dirbti ir su labai įvairiais vaikais, ir su naujomis technologijomis bei dirbtiniu intelektu.
„Svarbu, kad mokytojas išmanytų daugelį naujųjų technologijų, bet dar svarbiau, kad jis suprastų, kada jos padeda mokytis, o kada tik imituoja veiklą. Be viso to, mokytojas šiandien dar tampa ir tuo, kuris turi pamokyti, kaip mokiniai gali naudoti visas šias priemones optimizuoti ir efektyvinti savo veiklas. Tad mokytojas iš esmės turi būti visų pasaulio „stichijų“ valdytojas ir drąsus, atviras naujovių skleidėjas“, – besikeičiantį reikalavimų sąrašą būsimiems pedagogams vardija V. Juškienė.
VIKO Pedagogikos fakulteto skaičiai rodo, kad norinčiųjų rinktis mokytojo kelią netrūksta. Pedagogikos kryptis išlieka pagrindine fakulteto ašimi – 2025 m. spalio 1 d. joje studijavo 597 studentai. Per penkerius metus Pradinio ugdymo pedagogikos programos studentų skaičius ūgtelėjo nuo 158 iki 278, o Vaikystės pedagogika ir toliau išlieka viena gausiausių programų – 2025 m. joje mokėsi 283 studentai. Vien 2024 m. pedagogikos krypties studijas baigė 225 absolventai: 71 – Pradinio ugdymo pedagogikos, 154 – Vaikystės pedagogikos. Šokio pedagogikos studijas kasmet pasirenka bent 15 studentų.
Pasak dekanės, būsimi pedagogai mokomi ne tik dalyko didaktikos, bet ir vaiko pažinimo, ugdymo psichologijos, neuromokslo pagrindų, įtraukiojo ugdymo principų.
Studijų programos atnaujinamos ir stebint kintantį pasaulį, ir atliepiant darbdavių išsakomus poreikius. Darbdavių grįžtamasis ryšys rodo, kad būsimo mokytojo pasirengimas vis labiau matuojamas ne vien teorinėmis žiniomis. VIKO 2023–2024 m. darbdavių apklausose pažymima, kad būsimi pradinių klasių mokytojai vertinami už gebėjimą teoriją taikyti praktikoje, dirbti komandoje, iniciatyvumą ir savarankiškumą, o savarankiška praktika darbdavių matoma kaip galimybė įvertinti jaunąjį mokytoją prieš jį įdarbinant. Būtent šie dalykai ir yra VIKO studijų stiprybė.
Į pedagogiką ateina norintys keisti mokyklą
Pasak V. Juškienės, dažnas stereotipas, kad pedagogiką renkasi tik neturintys kitų pasirinkimų, seniai nebeatitinka realybės. „Kai kalbamės su pirmakursiais apie jų pasirinkimo motyvaciją, neretai girdžiu pasakymą, jog jie nori keisti mokyklą. Daug diskutuojame, kokia ta kitokia mokykla turėtų būti, ir džiugina tai, kad pedagogikos studentai mąsto kritiškai ir turi labai konkrečių siūlymų, ko reikia, kad mokykla padėtų jaunam žmogui ruoštis ateičiai, o ne tik primintų istorijos muziejų.“
VIKO Pedagogikos fakulteto dekanė pastebi ir kitą tendenciją – mokytojo profesiją vis dažniau renkasi ir kitų profesinių sričių specialistai.
„Matome tendenciją – į pedagogiką ateina žmonių ir iš kitų sričių. Jie atsineša kitokių patirčių, praktinio pasaulio matymą, ir tai mokyklai gali būti labai vertinga.“
Būtent todėl rengiant būsimuosius mokytojus vis daugiau dėmesio skiriama kritiniam mąstymui, refleksijai ir gebėjimui argumentuotai pagrįsti savo sprendimus.
„Studentams visuomet sakau: jei gebėsite savo veiksmus argumentuotai pagrįsti, niekas jums negalės „nuo sofos“ nurodinėti“, – pasakoja V. Juškienė.
Pasak V. Juškienės, apie mokytojo profesiją svarbu kalbėti ne vien gražiais šūkiais. Tai prasmingas, bet nelengvas kelias, reikalaujantis atsakomybės, emocinės brandos ir gebėjimo veikti nuolat kintančioje aplinkoje. „Reikia sąžiningai pripažinti, kad tai yra prasminga, bet nelengva profesija. Tai darbas, kuriame daug atsakomybės, bet kartu – ir labai daug gyvo, tikro poveikio“, – sako ji. Dekanės teigimu, jauni žmonės šiandien vis dažniau klausia ne tik apie pašaukimą, bet ir apie darbo sąlygas, profesinio augimo galimybes, atlyginimą, visuomenės požiūrį bei emocinį krūvį. Ir tai, pasak jos, yra visiškai pagrįsti klausimai. „Turime kalbėti atvirai – ne tik šviesiomis spalvomis pristatyti mokytojo darbą, bet ir įvardyti iššūkius. Geriau mažiau mokytojų, bet tokių, kurie yra atviri, drąsūs, ne tik kalbantys apie pokyčius, bet ir patys juos kuriantys“, – pabrėžia V. Juškienė.
Kad pedagogikos studijos nėra pasirinkimas „be ateities“, rodo ir VIKO pateikiami absolventų profesinio kelio duomenys. Jie apima ne tik įsidarbinimą konkrečioje darbo vietoje, bet ir aukštos kvalifikacijos darbą. ŠVIS duomenimis, praėjus 12 mėnesių po studijų baigimo, aukštos kvalifikacijos darbą dirbo 74,68 proc. 2023 m. Vaikystės pedagogikos ir 72,73 proc. Pradinio ugdymo pedagogikos absolventų. Užimtumo tarnybos duomenys taip pat rodo, kad absolventai darbo rinkoje įsitvirtina gana greitai: iš 92 Vaikystės pedagogikos absolventų registruoti buvo 6, o iš 28 Pradinio ugdymo pedagogikos absolventų – tik 1.
Mokytojas 2035-aisiais: ne atsakymų teikėjas, o prasmės ieškotojo palydovas
Kalbėdamos apie ateitį, abi VIKO Pedagogikos fakulteto atstovės sutaria: svarbiausias mokytojo darbas bus ne perteikti informaciją, o padėti vaikui joje susigaudyti.
Todėl šiandien rengiant pedagogus svarbiausia ugdyti ne tik profesines žinias, bet ir gebėjimą kurti santykį, suprasti vaiką, kritiškai vertinti informaciją bei nuolat mokytis pačiam.
„Geras mokytojas 2035 metais bus tas, kuris padės vaikui informacijos triukšme rasti prasmę, išmokti mąstyti savarankiškai ir neprarasti pasitikėjimo savimi“, – sako R. Kondratavičienė.
Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultete kviečiame rinktis šias studijų programas:
Lietuvių gestų kalbos vertimas Pradinio ugdymo pedagogika Socialinis darbas Šokio pedagogika Vaikystės pedagogika
Stojančiųjų konsultavimas:
Pirmadieniais 9–15 val.
Antradieniais 9–15 val.
Trečiadieniais 9–15 val.
Ketvirtadieniais 9–15 val. Penktadieniais 9–14 val.
El. paštu priemimas@viko.lt
Telefonais: +370 692 61129, +370 616 83855, Prašymai teikiami lamabpo nuo birželio 1 d.
Daugiau apie priėmimą; https://www.viko.lt/stojantiesiems/priemimas-i-viko