„Prieš kelias valandas sulaukiau skambučio. „Laba diena. Atrodo, kad į jūsų darželį buvo įsilaužta. Iškvietėm policiją.“
Darbe buvau po kelių minučių... Ir net dabar sunku apsakyti tą jausmą, kai pravėriau duris... Mane pasitiko du policininkai, o tada kartu ėjome iš vieno kambario į kitą... Nebuvo nė vienos sienos, nė vieno kambario, kuris nebūtų nuniokotas. Visas darželyje buvęs guašas buvo ištaškytas ant sienų, grindų, baldų, žaislų. Nepavogta visiškai nieko! Tiesiog viskas suniokota“, – dalijosi S. Lunina.
Anot jos, atvykę pareigūnai neslėpė, kad vasarą tokių išpuolių padaugėja.
Susiję straipsniai
„Nužliumbiau posmelį vieną kitą... Nepasakyčiau, jog iš kažkokio liūdesio ar bevilitškumo. Tikrai ne! Greičiau iš didžiulio pykčio, jog damn, kodėl?! Niekas nepavogta! Net šokoladai dovanoms mokytojų, ir tie palikti ant stalo. Bet sudaužyti daiktai, apipiltos visos įmanomos sienos bei kilimai. Žodžiu, vaizdelis vertas ne vienos dešimties tūkstančių“, – dėstė moteris.
Visgi optimizmo ji nepraranda – įsitikinusi, kad vos per kelias savaites viską pavyks sutvarkyti ir čia vėl skambės vaikų juokas. Ji netgi priduria, kad labiausiai liūdina ne sugadinti daiktai.
„Liūdniausia mintis yra kita... Galvoju, koks žmogus turi augti, kad ateitų į vietą, skirtą vaikams, ir jaustų norą ją sunaikinti? Ištaškyti dažus ant vaikų piešinių, sulaužyti jų žaislus, suniokoti erdvę, kurioje kasdien mokomasi draugauti, juoktis ir augti. Ir kažkaip vis sukasi viena mintis... labai dažnai labiausiai žeidžia tie, kurie patys kažkada buvo sužeisti. Nežinau, kas tai padarė. Nežinau, kokia jų istorija. Bet labai norisi tikėti, kad kažkuriame jų gyvenimo etape kažko labai pritrūko...
Todėl šiandien jokio didelio moralo nebus. Tik vienas paprastas prašymas. Mylėkime vaikus Savo ir ne savo! Skirkime jiems laiko, dėmesio, šilumos... Išklausykime. Pastebėkime. Nes kartais tai, ką vaikas gauna arba negauna namuose, po daugelio metų tampa tuo, ką jis perduoda pasauliui“, – įrašą užbaigė moteris.