Nors šį klausimą šalies vadovas ir pasiūlė atidėti iki 2029 metų, kad jam būtų pasiruošta tinkamai ir nuosekliai, dalis švietimiečių įsitikinę, jog tikrųjų problemų tai nesprendžia. Pasak Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) pirmininko Andriaus Navicko, apskritai diskusijos dėl švietimo kokybės ar dėl vaiko interesų švietimo sistemoje vyksta gana vangiai, o problemų – daug.
„Į šito klausimo užaštrinimą aš labiau žiūriu kaip į politikavimą, kuris tikrai didelės esmės neturi“, – „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ tvirtino jis.
Anot žurnalo „Reitingai“ vyriausiojo redaktoriaus Gintaro Sarafino, dėl dešimtokų kartelės galima stebėti tam tikrus „galios žaidimėlius“ ir „principų kovą“, o vaikai tuo metu ir vėl lieka paraštėse.
G. Nausėda nusprendė atidėti griežtesnius reikalavimus dešimtokams
„Negalvojama apie išeitis, apie tai, ką daryti, nei apie tuos vaikus, kurie silpni ir įgiję spragų, nei apie gabius ir talentingus vaikus. Nukėlė ten trejiems metams, po trejų metų vėl kažko ieškosim. Ir taip mes velkamės“, – komentavo G. Sarafinas.
Diskusijas dėl švietimo kartelės kiek aptemdo ir liūdna statistika – remiantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) tyrimų duomenimis, Lietuvos penkiolikmečiai atsiduria tik 20-oje vietoje tarp visų tirtų šalių, kai estų jaunuoliai gali džiaugtis pirmąja vieta.
Susiję straipsniai
Tik kova stiklinėje?
Kaip jau skelbta anksčiau, prezidentas G. Nausėda grąžino Seimui pakartotinai svarstyti priimtas įstatymo pataisas, kuriomis atšaukiami nuo rugsėjo turėję įsigalioti griežtesni reikalavimai pagrindiniam išsilavinimui. Šias pataisas itin gynusi švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė tikino, kad vienas testas vaiko likimo nuspręsti neturėtų.
Anot organizacijos „Švietimas #1“ vadovės Lauros Masiliauskaitės, šiuo atveju nereikėtų supriešinimo svarstant, ką labiau gina šalies vadovas, nes vaiko interesai yra būtent baziniai gebėjimai, kuriuos šis patikrinimas ir atskleidžia.
„Nes be bazinių gebėjimų mums sunkiai sekasi kasdieniame gyvenime. O kai kalbame apie dešimtos klasės patikrinimą, tai būtent ir tikriname tik bazinius gebėjimus – tai reiškia, skaičiavimą, skaitymą, kas yra reikalinga nepaisant to, ar mes po to savo kelią tęsime profesiniame, ar aukštajame moksle, ar gimnazijoje, ar tiesiog darbo rinkoje.
Džiaugiamės, kad prezidentas išgirdo švietimo profesionalų bendruomenės ir kitų sektorių atstovų argumentus – tikrai manome, kad tas sprendimas yra racionalus, atidėjimas yra pakankamai ilgas ir turėtų užtikrinti, kad visa sistema galėtų tinkamai pasirengti kartelės įsigaliojimui“, – kalbėjo pašnekovė.
Tačiau, tęsė L. Masiliauskaitė, dabar svarbu tą laiką iki 2029 metų išnaudoti prasmingai – užtikrinti, kad būtų laiku pastebimos vaikų spragos tiek per tarpinius ar nacionalinius patikrinimus, tiek kitaip stebint vaiko pažangą, stebint pažymių pokytį, taip pat įvesti sistemas, kurios padėtų tą pažangą stebėti.
„Ir užtikrinti tą realią pagalbą, kad į dešimtą klasę atėjęs vaikas ir 10 metų praleidęs mokykloje jis būtų užtikrintas, kad jis čia net tik praleido laiką, bet iš esmės įgijo bazinius gebėjimus, galės gauti tą ketvertą ir keliauti toliau jau pagal savo pasirinktą kelią“, – aiškino „Švietimas #1“ vadovė.
Prezidento sprendimas, tęsė ji, siunčia signalą, kad baziniai gebėjimai yra reikalingi kiekvienam Lietuvos piliečiui ir kiekvienam Lietuvos vaikui, besimokančiam mokykloje.
„Prezidentas išgirdo abi puses ir tikrai išgirdo tą pusę, kuri sakė, kad sistema šiandien vis dar nespėjo pasiruošti. Tai labai tikimės, kad dabar užteks to laiko, ir tikrai atidėjimas yra pakankamai ilgas.
Manome, kad būtų galima tą padaryti ir greičiau, bet, matyt, nebesinori grįžti prie šito klausimo dar kartelį, tai tiesiog svarbu sistemingai ruoštis ir nebeatidėlioti tos kartelės dar kartelį“, – dėstė L. Masiliauskaitė.
Primename, kad 36 švietimo, mokslo, verslo ir visuomeninės organizacijos anksčiau kreipėsi į prezidentą G. Nausėdą, prašydamos vetuoti Seimo sprendimą.
LŠDPS pirmininko A. Navicko teigimu, problemų švietimo sistemoje yra nemažai, tačiau diskusijos dėl švietimo kokybės ar dėl vaiko interesų švietimo sistemoje vyksta gana vangiai.
„Ir dažnai tikrai susifokusuojame į kažkokią kovą stiklinėje, kuri didelės reikšmės tikrai neturi. Nes jeigu mes nesirūpiname vaiku 10 metų, neteikiame jam gerų ugdymosi sąlygų, nesuteikiame jam pagalbos, tai tikrai įsivaizduokite – peržengia ar neperžengia vaikas keturis balus, koks jo išsilavinimas bus toliau, ar tikrai jis galės ženkliai pagerinti savo ugdymą?
Ar tikrai tas pokytis gali toliau įvykti, jeigu iki dešimtos klasės yra toks žemas balas? Tai klausimas, kaip sistema veikia nuo paties pradinio ugdymo ir koks mūsų tikslas. Ir ar tikrai visiems, pavyzdžiui, reikalingas matematikos išlaikymas ar neišlaikymas, jeigu mokinys turi meninių gebėjimų, ar dar kažkokių? Tai argumentų tikrai yra, galima sakyti, abejose pusėse“, – svarstė A. Navickas.
Jis teigė pasigendantis rimtesnių diskusijų ir didesnio įsitraukimo dėl to, kaip sistemiškai spręsti vaikų ugdymo kokybės klausimus ir ginti pačių vaikų interesus.
„Į šito klausimo užaštrinimą aš labiau žiūriu kaip į politikavimą, kuris tikrai didelės esmės neturi. Nes ir dabartiniu metu juk vaikai, kurie tikrai prastai mokėsi, mokytojai galėjo vertinti metinį vertinimą neigiamu pažymiu ir jis negali keliauti į 11 klasę.
Tai ta problema ir taip spręsdavosi, o čia labiau toks, kaip sakau, galbūt noras stoti į vieną ar į kitą politinį lauką“, – aiškino A. Navickas.
L. Masiliauskaitė sutiko, kad esmė yra tikrai ne kartelėse ir patikrinimuose, todėl pats testas savaime tikrai nėra svarbiausias tikslas.
„Mes irgi keliame tą patį klausimą, kad antrus metus iš eilės tiesiog diskutuojame apie dalykus, kurie buvo seniai susitarti švietimo bendruomenėje kaip tinkantys. Ir dabar vėl kalbame apie tą patį, kai galėtume diskutuoti apie kažkokias inovacijas ir žingsnius, kurie padėtų mums artėti prie tos geresnės švietimo sistemos.
Nes tikrai šiandien turime nekokią situaciją – pagal EBPO PISA tyrimą, mūsų 15-mečiai Europoje yra tik 20-ti, kai estai yra pirmi.
Pagal suaugusiųjų EBPO tyrimą, kas antras mūsų suaugęs žmogus turi žemus skaitymo ir skaičiavimo gebėjimus, kas trečias jaunuolis turi tik žemus skaitymo ir skaičiavimo įgūdžius. Kai, pavyzdžiui, pas estus tik kas aštuntas jaunuolis turi žemus skaičiavimo ir skaitymo įgūdžius.
Ir kai kalbame apie dešimtos klasės patikrinimą, aš atkreipiu dėmesį, kad tas ketvertas jokiu būdu nematuoja nei potencialo, nei kažkokių aukštesnių gebėjimų – tai matuoja bazines žinias, kurios yra reikalingos toliau, kad galėtume statyti kitas žinias, paprastai tariant, ant viršaus – dėl to, kad be bazinių gebėjimų negalime judėti toliau“, – pabrėžė „Švietimas #1“ vadovė.
Be to, anot pašnekovės, mokyklose turime ir netolygią sistemą, neturime sutarimo, už ką ir kaip vertiname vaikus pamokose – vadinasi, vienas mokytojas mokiniui per pusmetį gali parašyti dešimt pažymių, kitas – gerokai mažiau.
„Ir tada turime situaciją, kada atrodo, jog visi baigia su teigiamais balais, tačiau neišlaiko tų nacionalinių patikrinimų ir tarsi neatitinka tos valstybės iškeltos kartelės. Ir čia, matyt, yra klausimas, ir kol neturime to sutarimo, kaip vertiname vaikus tarp tų patikrinimų, tai tie patikrinimai ir lieka vienintelis būdas įsitikinti, kad moksleivis, prabuvęs 10 metų mokykloje, tikrai įgyja tuos gebėjimus, kuriuos valstybė mato kaip reikalingus“, – aiškino „Švietimas #1“ vadovė.
Anot LŠDPS pirmininko, ar kartelė bus, ar jos nebus, vis tiek išlieka klausimas, ar ir kiek mums tikrai rūpi kokybiška švietimo sistema.
„Turbūt reikia kalbėti ne tik lozungais, kad Estijoje yra kažkaip, o kokių reikia pokyčių, kokių reikia sprendimų, kad ta mūsų sistema irgi galėtų konkuruoti su Estijos švietimo sistema.
Nes pats pasakymas, kad Estijoje yra geriau, reikia daryti ir kažkaip kopijuoti, bet mūsų kopijavimas – kažkada bandėme Suomijos variantą kopijuoti, dar kažkokių nugirstame galimų kopijavimo alternatyvų – dažnai mes tą darome nesėkmingai, nes politikai dažnai tuos sprendimus interpretuoja, supranta savaip, vyksta politinė konkurencija, vieni dalinai kažką įgyvendina, kiti kažką panaikina“, – dėstė A. Navickas.
Paklausta, ar tikrai visus moksleivius svarbu „padaryti mokslininkais“, L. Masiliauskaitė tvirtino, kad tikrai ne.
„Mes kalbame apie ketvertą dešimtoje klasėje – mes nekalbame apie mokslinį lygį. Aš dar kartą pabrėžiu – kai kalbame apie bazinį žinių lygį ir ką rodo tarptautiniai tyrimai, ką tai reiškia – kad žmonės geba suprasti informaciją, palyginti kainas, suprasti, kokią paskolą geriau pasiimti, atskiria dezinformaciją, melą nuo tiesos, ir kaip minėjau, pas mus 44 proc. suaugusiųjų pasiekia tik tą žemiausią lygį – reiškia, visus šituos dalykus jiems daryti sunku.
Mes nekalbame apie mokslininkus, mes nekalbame apie aukščiausio lygio akademikus. Mes kalbame apie bazines žinias, kurios reikalingos einant į tą patį profesinį mokymą, dalyvaujant tame pačiame sporte, užsiimant tais pačiais menais. Mes kalbame apie bazines žinias“, – kartojo „Švietimas #1“ vadovė.
Ji taip pat pridūrė, kad tie žmonės, kurie nepasiekia ar turi žemiausius gebėjimus, dažniausiai skundžiasi prastesne gyvenimo kokybe, prastesne sveikata, mažiau pasitiki institucijomis, neatskiria dezinformacijos nuo tiesos.
Pateikė Singapūro pavyzdį
Tai visgi ar gali būti konkrečių sprendimų, kurie padėtų užtikrinti, kad Lietuvos moksleivių įgytas išsilavinimas iš tiesų bus kokybiškas?
„Pirmas dalykas, kurį mes ir siūlėme tame pačiame kreipimęsi prezidentui, tai mes prašėme kurti nacionalinę spragų stebėsenos sistemą – tai reiškia, kad mokytojai, mokytojų komandos, mokyklos vadovas būtų laiku informuojami apie besikeičiančius vaiko pažymius, apie tuos pačius tarpinius patikrinimus, ir iš karto būtų imtasi veiksmų, o ne 10 ar 12 klasėje, kai natūralu, kad yra per vėlu.
Pavyzdžiui, tokią detalią duomenų stebėsenos sistemą turi te patys estai – jie vaiką stebį nuo darželio iki karjeros žingsnių per visą sistemą, kaip jis keičiasi ir keliauja per pakopas“, – pasakojo L. Masiliauskaitė.
Anot specialistės, tikrai yra pažangių mokyklų, kur net ir dirbtinio intelekto pagalba yra stebima vaikų pažanga, kur iš karto įsijungia mokytojų komandos. Tačiau vis dar turime ir tokių mokyklų, kur to visiškai nėra, nes nėra ir nacionalinės sistemos.
Visgi LŠDPS vadovas su tuo sutinka ne iki galo.
„Dažniausiai mokyklos mato ir žino, kuriems vaikams sekasi silpniau, bet kita problema yra ta, kad tiesiog trūksta mokytojų, ypatingai gerų mokytojų. Ir į tai reikėtų kreipti dėmesį“, – akcentavo A. Navickas.
„Nes pats tas duomenų turėjimas, jeigu mes matome ir žinome, kad mūsų rezultatai neblizga, tai jau yra aiškus signalas“, – pridūrė jis.
Tuo metu žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius G. Sarafinas kalbas dėl kartelės įvertino ir per politinę prizmę.
„Kiek teko matyti, stebėti, tai vyksta tokie galios žaidimėliai, principų kova tarpusavyje, ir vėl vaikai yra kažkokiose paraštėse.
Negalvojama apie išeitis, apie tai, ką daryti, nei apie tuos vaikus, kurie silpni ir įgiję spragų, nei apie gabius ir talentingus vaikus. Nukėlė ten trejiems metams, po trejų metų vėl kažko ieškosim. Ir taip mes velkamės“, – apibūdino švietimo ekspertas.
Tiesa, tikino G. Sarafinas, mes, kaip valstybė, vaikų lygį žinome – matome, kaip jie žingsniuoja, nes patikrinimai būna ir 4-oje, ir 8-oje klasėje, 10-oje ir 12-oje klasėje.
„Tai realiai mes viską žinome apie tuos vaikus, ir žinome, kaip jie moka, ką moka, kada kažko nemoka ir kada spragų įgijo.
Svarbiausia yra daryti, tai jeigu matome, kad 8-oje klasėje vaikas nemoka daugybos lentelės ar yra nelabai raštingas, tai nereikia laukti 10 klasės, kad tai dar kartą patvirtintų.
Bet dėl to absoliučiai nieko nebuvo pasakyta – viskas palikta, yra žaidžiama tik su datomis ir kas čia rimčiau, kiečiau politiškai atrodo“, – pabrėžė G. Sarafinas.
Pasak „Reitingų“ vyriausiojo redaktoriaus, pavyzdžiui, Singapūras savo švietimo lygį pradėjo kelti nuo silpniausių vaikų.
„Jis jiems pradėjo už valstybės pinigus samdyti korepetitorius, ir taip nuo apačios jis atsiplėšė, nes nebuvo ten visada aukštas lygis. O mes niekaip tiems vaikams nepadedame.
Šita reforma buvo pradėta jau gana seniai, ją priėmė ankstesnė valdžia, bet pati savo laiku jos neįgyvendino, paliko kitiems, ir buvo nepagalvota apie jaunus žmones. Mes buvome paskaičiavę, kad to PUPP keturių balų kartelės neįveikia maždaug 4800 vaikų iš maždaug dvidešimties tūkstančių.
Ir kas jiems buvo pasakyta? Jiems buvo pasakyta: brangieji, į gimnaziją jūs nepatenkat, bet ir į profesinę nepatenkat, nes suprantat – jie nebaigę pagrindinio ugdymo, jie neįgyja pagrindinio dešimties klasių išsilavinimo, jų negali priimti profesinė, o gimnazija ir šiaip nepriima. Klausimas, kur jie atsiduria? Paraštėse. Jie klausia: kur mums dėtis? Kur norit“, – apibūdino G. Sarafinas.
Pasak jo, vaikų spragos dažniausiai išryškėja ugdymosi metu, mokykloje dėl to yra skiriamos konsultacijos, bet valstybė į tai nesikiša, nes tai yra mokyklos reikalas. Tuo metu mokyklos sako, kad vaikai į konsultacijas neina, nebūtinai yra motyvuoti, todėl esą užsisuka užburtas ratas.
Savo ruožtu Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius tvirtino, kad jeigu būni pamokose ir mokykloje praleidi tam tikrą laiką, ketvertuką gauti tikrai nesudėtinga, ir to net nepavadinsi slenksčiu. Problema ta, tęsė jis, kad nenorėdami nieko daryti tą problemą atidedame vis kitiems laikams.
„Ir iš esmės jokio reikalo mes nesprendžiame. Be to, nenorime pasižiūrėti realybei tiesiai į akis ir išsiaiškinti, kodėl čia taip yra, kas čia yra? Jeigu mokinys praleido mokykloje 10 metų ir nesugeba padaryti elementarių dalykų, čia jau yra tam tikrų institucijų reikalas aiškintis, kaip yra įmanoma tai pasiekti.
Dar kartą pabrėžiu – net ypatingai nesimokant galima pasiekti tam tikrą ribą, jeigu tu būni mokykloje, jeigu dalyvauji pamokose, ir nereikia per daug įsitempti“, – kalbėjo sostinės licėjaus vadovas.
Tas pats klausimas, anot S. Jurkevičiaus, kyla ir dėl brandos egzaminų – kas vis dėlto įvyksta Lietuvoje, jeigu mokinys, 12 metų praleidęs mokykloje, negali peržengti matematikos ar lietuvių kalbos slenksčio.
G. Sarafinas pridūrė, kad mokyklų lygis Lietuvoje kai kur apskritai skiriasi labai drastiškai – net penkis ar šešis kartus. Pasak jo, jeigu atskirai pradedi kalbinti kiekvieną interesų grupę, visi ieško pasiteisinimų ir tiesiog mėtosi atsakomybe.