Mokslo metų eigoje visi tiesiog gyveno realybe ir svarstymų apie ateitį buvo galima rasti tik pavienių politikų bei aktyvių pedagogų pasisakymuose socialiniuose tinkluose, žiniasklaidos priemonėse.
Tai primena mokinio ar studento pasirinktą mokymosi modelį – delsiu, kol atsiskaitymas nealsuoja į nugarą, t. y. dirbu paskutinę naktį ar paskutinius mokslo metus. Kartu dabartinė švietimo būklė rodo, kad įsivyravo nuostata, esą bendrojo ugdymo ar aukštosios mokyklos diplomas ar atestatas – duotybė (reikia jį duoti), o ne galimybė ir pasiekimas (oficialus ugdymosi rezultatų patvirtinimas).
Politikų žinia būsimiems dešimtokams – mokytis, žinokite, nebūtina
Susiję straipsniai
Šį požiūrį, kuris akivaizdžiai būdingas daliai švietimo politikos formuotojų, mokinių bei jų tėvelių, puikiai iliustruoja diskusijos apie pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo (PUPP) kartelę, siekiantiems mokytis pagal vidurinio ugdymo programą. Kasmet Lietuva turi gausų būrį dešimtokų, kurie neišlaiko PUPP’o, dėl ko natūraliai išplaukia poreikis nagrinėti šių rezultatų priežastis: kodėl mokiniai per dešimt ugdymosi metų neįgijo bent minimalių žinių ir gebėjimų. Primityviai atsakyti nesunku: daugelis jų tiesiog nesimokė ir/arba mokytis nenorėjo.
Ne visi tokiam atsakymui pritaria, galvodami, kad mes, pripažindami mokinių nesimokymo faktą, nurašome vaikus. Todėl skeptikams noriu atsakyti gyvenimišku pavyzdžiu: namas nepasistato žiūrint į žolynais apaugusį sklypą.
Keičiant Švietimo įstatymą, didelė dalis švietimo bendruomenėje autoritetą turinčių organizacijų kreipėsi į LR prezidentą, prašydami jo vetuoti, t. y. leisti įsigalioti kartelei. Kartelė turi būti, nes ji apibrėžia, kokį pasiekimų lygį mokinys turi pasiekti, kad tęstų ugdymąsi gimnazijoje. Būtent pastarojo tipo mokykloje – organizacijoje, kuri skirta ruoštis aukštojo mokslo studijoms. Tačiau tam paprieštaravo Prezidentūra ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Teigiama, kad vaikas neturi būti išmestas iš sistemos, o ši dar nepasiruošusi.
Ar mokinys, nepasiekęs aiškiai įvardyto ir iš anksto žinomo slenksčio ir nepatekęs į vidurinį ugdymą gimnazijoje, išmetamas iš švietimo sistemos? Ar profesinis mokymas nėra sistemos dalis? Ar neturėjome laiko nuo 2024 metų pasiruošti didesniam būriui mokinių profesinėse mokyklose? Ar šiose mokyklose neturėtų būti galimybės mokiniui įgyti ir vidurinį išsilavinimą?
Svarstytinas ir kitas kelias: pagalbos mokiniui priemonės jau po nacionalinių mokinių pasiekimų patikrinimų (NMPP) 4 ir 8 klasėse.
Prezidentas pasiūlė atidėti kartelės įsigaliojimą, bet ar bus iki to laiko išspręsti profesinio mokymo plėtros klausimai ir pakelta ugdymo kokybė. Manau, kad ne, nes švietimo politikos formuotojai ir toliau elgiasi kaip dažnas studentas prieš bakalauro pridavimą – rašo paskutinę naktį.
Tai įrodo faktas, kad teko keisti įstatymą, kurio naujos nuostatos dar tik turėjo įsigalioti, bet nebuvo tam pasiruošta. Taip pat svarbus aspektas – pasirinkta atidėjimo data. Tai 2029 metai: bus jau naujas Seimas, tikėtina, kad su juo keisis ir Vyriausybė, ir tikrai naujas Prezidentas ar Prezidentė. PUPP rezultatų ir tūkstančių mokinių likimo klausimai paliekami kitiems politikams. Tai akivaizdus atsakomybės nusikratymas. Lygiai taip, kaip nuimama atsakomybė už ugdymosi rezultatus visiems dešimtokams, kurie laikys PUPP 2027, 2028 metais.
Galiausiai, nebuvo svarstoma, kokia turėtų būti kartelė (koks pereinamasis balas). Derėtų kelti klausimą – ar mes visi suprantame, kad kalbame apie slenkstinį lygį, kaip kartelę, t. y. 4 balų įvertinimą už matematikos ir lietuvių kalbos žinias bei gebėjimus? Tai dar nėra patenkinamas lygis (jau pats žodis nusako esmę). Vadinasi, kalbame apie kartelę, kuri dar nesiekia tokio lygio, kuris tenkintų, baigiant pagrindinio ugdymo pakopą.
Kodėl esame mokykloje?
Per kelis dešimtmečius mokyklos turėjo prisitaikyti prie visiškai pasikeitusių lūkesčių ugdymo įstaigai. Dalis tėvų permetė savo mokyklines traumas ant savo vaikų, jų mokyklose matydami grėsmes, kurioms pagrindo net nebandė užčiuopti. Šiems tėvams norisi mokyklos, kurioje vaikai nepatirtų jokio spaudimo, reikalavimų, negautų „blogų“ pažymių (pastaruosius tėvai apibrėžia skirtingai).
Karjerą ar verslus kuriantys tėveliai įsitraukė ar buvo įtraukti į pasiutusią šiuolaikinės visuomenės skubą, kurioje neliko pakankamai vietos vaikų gyvenimo įgūdžiams ugdyti ar tiesiog bendrauti su jais, išklausyti ir suprasti, padėti jiems. Šiems tėveliams ir jų vaikams mokykloje prireikė mokytojų, kurie iš esmės būtų antrais tėvais.
Žinoma, liko ir tų tėvelių, kurie, galbūt neturėję asmeninių mokyklos traumų ar išmokę į jas kitaip pažvelgti, sugebėdami derinti savo darbą su šeimos reikalais, ateina į mokyklas su kitokiais lūkesčiais: tikisi mokyklos, kuri suteikia saugią erdvę gerai mokytis.
Kadangi mokykloje dirbu priėmimo vadovu, turiu galimybę girdėti įvairius tėvų ir vaikų lūkesčius. Vis dažniau girdžiu tėvelius keliant ugdymo kokybės klausimus. Ypač, kai vaikas jau artėja arba pasiekė gimnazinį amžių.
Beje, šio amžiaus vaikų tėvai įvardina, kad suprato, jog atėjo laikas mokytis. Šiems ir visiems tėveliams norisi priminti, kad mokykla neturi stebuklingos tabletės, kurią vaikui davus, jis staiga įveikia visus ugdymosi sunkumus ir pasiekia maksimalius rezultatus.
Labai keista, bet tenka priminti, kad jau pati sąvoka „mokykla“ užduoda toną, kad ji skirta mokytis. Nesvarbu, apie kurią ugdymosi pakopą (pradinę, pagrindinę, vidurinę) kalbame. Mokyklos misija yra sukurti erdvę, sąlygas mokytis, ugdytis savo kompetencijas, kurios apima tiek akademinius rezultatus, tiek emocinę brandą.
Mokykla turi būti saugi erdvė mokytis, bet saugumas nėra šiltnamio vaikui pastatymas, t. y. tiek jis, tiek tėveliai turi suprasti, kad vaikas lanko ugdymo įstaigą, kuri yra gyva, sudaryta iš žmonių, kurie gali patirti panašius išgyvenimus, baimes, iššūkius ar kokius emocinius lūžius. Nereikia vaiko saugoti nuo gyvenimo, bet nedera palikti ir likimo valiai.
Mokymasis yra nepertraukiamas ir nuoseklumo prašantis procesas Ką turėtų mokinys daryti mokykloje? Galima būtų atsakyti labai paprastai – mokytis. Tačiau derėtų taip nesuprimityvinti ir pasižiūrėti plačiau ir giliau. Mokymasis nėra tarsi koks sunkus darbas prie staklių. Besimokantis neprivalo nuolat nepakeliamai sunkiai dirbti, kad pelnytų maksimalius rezultatus, būti visuomet orientuotas į efektyvumą (visuomet kryptingai, tikslingai ir visaip kaip išnaudoti laiką, resursus, pagalbą ir t. t. ir pasiekti apčiuopiamų rezultatų). Jis neturi būti visur geriausias ir pats pačiausias.
Jis turi būti savimi. Tačiau save dar reikia atrasti ir atrakinti. Vaikui iki 10 klasės – tai sunki užduotis. Retas turi aiškią, apibrėžtą savo gyvenimo viziją.
Pokalbiuose su tėveliais ir vaikais dažnai klausiu apie svajones, ir pastebiu, kad su kiekviena amžiaus grupe, nuo 10–11 metų iki 13–14 metų nupasakoti savo svajones darosi vis lengviau, bet vėlesniame amžiuje vėl tenka įdėti pastangų, kad prakalbintume mokinį ir padrąsintume svajoti. Tai lemia skirtinguose amžiaus tarpsniuose vykstantys psichologiniai ir fiziologiniai virsmai bei pačių vaikų skirtingos patirtys, išgyvenimai ir susigyvenimas su savimi.
Todėl mažai tikėtina, kad vaikas ankstyvame amžiuje pasirinks savo gyvenimo kelią ir atitinkamai ugdysis savo svajonei reikalingas kompetencijas. Jau vien todėl mokytis jam mokykloje reikia visus dalykus tiek, kiek pajėgia, nes jis dar tiksliai nežino, kas tas „šitas“ teiginyje „man šito nereikės“.
Siekdamas pabudinti vaiko motyvaciją ir supratimą apie tai, ko ir kiek reikia mokytis, dažnai uždavinėju klausimus apie jo paties mokymosi sunkumus ir stengiuosi nukreipti iki ryšių tarp skirtingų jo gebėjimų bei žinių supratimo.
Pavyzdžiui, jeigu vaikas mato, kad jis nuo 3 klasės pradėjo sunkiau mokytis matematikos, reikia kelti klausimą, kas pasikeitė toje klasėje. Pasvarstęs vaikas turėtų prisiminti, kad padaugėjo ilgesnių tekstinių uždavinių.
Tuomet kitas klausimas – o kaip sekasi teksto suvokimo užduotys lietuvių kalbos, visuomeninio ugdymo pamokose. Dažniausiai vaikas atsako, kad tokios užduotys jam sunkios. O paklaustas, ar daug skaito knygų, ar patinka skaityti, atsako, kad ne. Tokiu būdu ir prieiname prie išvados, kad tai, jog vaikui patinka ir jis nori mokytis matematikos, o labai nepatinka skaityti, nėra priežastis nebeatlikti lietuvių kalbos mokytojo skiriamų užduočių ir neskaityti knygų. Ilgainiui viena mokymosi problema iššauks kitą.
Jeigu atidžiai pasižiūrėtume į ugdymo programas, ką vaikai turi išmokti skirtingose klasėse, galime nesunkiai pamatyti, kad vienos temos mokymasis vienoje klasėje turi tęstinumą kitose. Vadinasi, negali būti tokios nuostatos, kad mokomės kontroliniam darbui ar kitam atsiskaitymui. Mokomės, kad žinotume ir įgytume gebėjimų, kuriuos naudosime ir ateityje.
Taip pat negali būti ir atidėliojimo. „Spragos“ turi savybę kauptis ir sudaryti kliūčių išmokti kažko naujo, todėl turi ir kitą savybę – daugintis. Mokytis reikia dabar ir visapusiškai – tokia nuostata turėtų būti nuo pat pirmos dienos ugdymo įstaigoje.