Ką privatus sektorius reiškia Lietuvos švietimo sistemai?
Apie privataus ir valstybinio sektorių santykį, jų stiprybes bei iššūkius Lrytas tinklalaidėje „Kas naujo švietime?“ diskutuoja privačios „Saulės“ gimnazijos steigėja ir generalinė direktorė Irena Baranauskienė bei „Mokyklų tobulinimo centro“ steigėja dr. Eglė Pranckūnienė.
„Kas naujo švietime“ – tai laida, kurioje nagrinėjamos aktualiausios švietimo temos: nuo švietimo politikos sprendimų ir ugdymo sistemos pokyčių iki kasdienių mokytojų, mokinių bei tėvų patirčių. Laidoje aptariami mokyklos, studijų, karjeros pasirinkimų, emocinės savijautos ir ateities kompetencijų klausimai. Laidos vedėja – Silvija Paukštė.
Susiję straipsniai
Siekiant paaiškinti, kodėl privačių mokyklų steigimasis įgavo pagreitį E. Pranckūnienė turi kelis paaiškinimus. Anot „Mokyklų tobulinimo centro“ steigėjos, tai lėmė ir išaugusios vidutinės tėvų pajamos, ir specifinių naudų ir galimybių vaikui poreikis.
„Valstybinė švietimo sistema nepajėgė užtikrinti ir suteikti visiems mokiniams tam tikrų mokymosi galimybių, pasirinkimo galimybių ir tam tikrų mokymosi modelių.
Tai rodo, kad visuomenė turi daugiau pajamų ir daugiau domisi, nesitenkina visiems prieinamomis galimybėmis bei ieško specifinių alternatyvų“, – sako steigėja.
Paklausta apie pagrindinius šiuolaikinių tėvų norus renkantis mokymosi įstaigą „Saulės“ gimnazijos steigėja ir generalinė direktorė sako, kad nors visos šeimos įvairios, baziniai poreikiai, kaip atsakingesnis požiūris į vaiką, šiuolaikiškas ugdymas ir saugi aplinka išsiskiria dažniausiai.
„Valstybinės mokyklos ne visos prie to dirba, galbūt labai mažai dirba. Taip pat mums iki šiol atrodo, kad visi mokiniai turi mokytis labai gerai. Jeigu jis mokosi ir gauna ketvertus, su juo jau yra kažkas negerai ir jis negali taip mokytis. Tačiau ne visi mes turime būti akademiški žmonės, nes ne visų tokie tikslai“, – sako I. Baranauskienė.
Kaip pažymi privačios gimnazijos direktorė, atsiranda ir tėvų, kuriems netinka standartinis pamokų laikas – pavyzdžiui, prašo, kad matematikos pamoka prasidėtų nuo 10 valandos ryto.
Privatus švietimas Lietuvoje: grėsmė lygybei ar galimybė augti?
Mažiausiųjų tėvams dažnai svarbiausia pati aplinka – dalis netgi nustemba sužinoję, kad jų vaikas, kaip ir jie patys, turės penkias ar keturias pamokas iš eilės sėdėti mokyklos suole.
„Tėvai sako, kad dėl šios priežasties ir nenori rinktis valstybinės mokyklos, nes ten reikia sėdėti suoluose.
Tėvai nesupranta kuo mes skiriamės nuo valstybinės mokyklos. Dažnai jie privačią mokyklą ir renkasi todėl, kad galėtų pasirinkti daryti užduotis ar ne“, – sako ji.
Vyresnio amžiaus mokinių tėvai, kurių dalis prieš tai jau būna „apibėgę“ kelias Vilniaus mokyklas, atkreipia dėmesį į kitus dalykus.
„Jie nori saugumo, jie nori jau gero rezultato, jie nori, kad vaikas būtų ne tik akademiškai, bet ir kitaip motyvuotas, ir kad pats dėtų daug pastangų dėl to, ko sieks ateityje“, – aiškina I. Baranauskienė. Tokiu atveju, pasak jos, tenka ne tiek įtikinėti tėvus, kiek padėti pačiam vaikui atrasti, kodėl jam verta stengtis.
Kokie stereotipai vyrauja apie privatų švietimą?
Vieni iš labiausiai paplitusių stereotipų apie privatų švietimą – kad mokslas privačiose įstaigose daug geresnis nei valstybinėse, tokias įstaigas renkasi „tam tikro visuomenės sluoksnio tėvai“, jog mokyklose formuojasi socialiniai burbulai, o mokymasis įstaigose yra labai brangus.
E. Pranckūnienė pabrėžia, kad dėl milžiniškos tiek privačių, tiek valstybinių mokyklų įvairovės, tokie nusistatymai neturėtų būti taikomi visoms privataus sektoriaus įstaigoms.
„Tarptautinių tyrimų rezultatai rodo, kad mokinių pasiekimai labai priklauso nuo mokyklos, kurioje jie mokosi ir tai reiškia, kad visomis prasmėmis įvairovė yra milžiniška“, – tvirtina E. Pranckūnienė.
Mokinio pasiekimams įtakos turi ne tik mokymosi įstaiga ar pedagogai. Tai, tikina pašnekovės, prasideda nuo požiūrio. Pastaraisiais dešimtmečiais vaiko gebėjimams nustatyti naudojami pažymiai tapo pagrindiniu tikslu.
„Pradėjome orientuotis ne į gilų mokymąsi siekiant užsiugdyti gebėjimus, o į testų ar egzaminų rezultatus, kurie tuos gebėjimus turėtų atspindėti“, – sako E. Pranckūnienė.
Korepetitorių bumas
„Mokyklų tobulinimo centro“ steigėja priduria, kad būtent korepetitorių išpopuliarėjimas ir yra pasekmė to masinio gerų rezultato siekimo. Nors ji sutinka, kad kartais mokykla nėra pajėgi atliepti visų vaikų poreikių, iš tiesų tiek tėvai, tiek mokiniai „galbūt pakankamai nepasitiki mokykla ir ieško alternatyvų“.
Privačios mokymosi įstaigos steigėja ir generalinė direktorė I. Baranauskienė savo ruožtu pasidalijo, kokia situacija yra „Saulės“ gimnazijoje. Pasak jos, mokykloje yra korepetitorių centras.
„Kai kasmet susirenka nauji mokiniai, labai dažnai reikia likviduoti spragas ir išlyginti pasiekimų kartelę, tad jiems reikia to papildomo darbo.
Taip pat mes visi esame skirtingi – jeigu vieniems užtenka pamokų ir savarankiško darbo, tai kitiems toli gražu neužtenka. Galbūt reikia papildomos pagalbos vien dėl savo asmeninių gebėjimų.
Ir galbūt trečias dalykas, kad yra tėvai, keliantys labai aukštus reikalavimus, tikslus ir jie būtinai nori, kad jų vaikas turėtų tam tikrą pažymį ir prie to metodiškai ilgai dirba. Taip gali būti kai tėvai mato savo vaiką tik mediku, pavyzdžiui“, – pasidalijo I. Baranauskienė.
Mokytojų algos: kodėl specialistai renkasi privatų sektorių?
Diskusijos metu aptartas ir mokytojų skaudulys – algų tarp viešojo ir privataus sektorių pasiskirstymas. Nors mokytojų atlyginimai pastaraisiais metais sparčiai augo, Lietuvos mokykloms vis dar sudėtinga pritraukti talentingiausius jaunus specialistus.
Tie, kurie nusprendžia sieti savo gyvenimą su pedagogika, dėl darbo užmokesčio pasiskirstymo dažnai renkasi privačias įstaigas. I. Baranauskienė čia kategoriška – jei mokytojų uždarbis atitinka vidutinio vadybininko uždarbį, valstybė į tai turi reaguoti.
„Mes nesame vidutiniai vadybininkai. Mokytojai to nebetoleroja, todėl renkasi privatų sektorių, kur mes kartu tobulėjame ir dirbame kaip komanda. Valstybė turi reaguoti ir nelaikyti mūsų vidutiniais vadybininkais“, – yra įsitikinusi I. Baranauskienė.
„Mokyklų tobulinimo centro“ steigėja savo ruožtu pritaria, kad mokytojo profesija reikalauja įvairių kompetencijų spektro, bet pastebi, jog judėjimas iš privačių į valstybines mokyklas taip pat vyksta. Čia, anot jos, žaidžia ne tik darbo užmokestis, bet ir geresnių darbo sąlygų suteikimas.
„Daugelis privačių mokyklų vis tik sukūrę tikrai geresnes darbos sąlygas mokytojams ir labiau rūpinasi jų gerove.
Iš kitos pusės galbūt lemia ir tai, kad daugelis privačių mokyklų turi labai aiškų veidą, pedagoginę sistemą, mokytojams lengviau dirbti, nes yra daugiau aiškumo ir daugiau susitarimų.
Kartais valstybinė mokykla vis tik neturi aiškios pedagoginės sistemos ir tarsi turi tarnauti visiems“, – sako E. Pranckūnienė.
Konkurencija tarp mokyklų
Ar mokyklos turėtų konkuruoti dėl mokinių taip, kaip verslas konkuruoja dėl klientų? E. Pranckūnienė čia gana kategoriška – švietime verslo modeliai ne visada pasiteisina, nes svarbiausias veiksnys yra ne konkurencija, o bendradarbiavimas.
Ji primena laikus, kai buvo įvestas mokinio krepšelis ir mokyklos buvo skatinamos „vytis“ mokinius – tai sukėlė ne pažangą, o kartais net komiškas situacijas, kai mokiniai buvo tiesiog viliojami iš vienos mokyklos į kitą. Jos nuomone, tikroji konkurencija turėtų vykti ne tarp įstaigų, o kiekvienos mokyklos su pačia savimi – siekiant nuolatinio tobulėjimo, o ne lyginimosi.
Vis dėlto I. Baranauskienė mato ir kitą pusę. Mažėjant mokinių skaičiui krepšelio principui, konkurencija tapo neišvengiama – konkuruoja tiek valstybinės mokyklos tarpusavyje, tiek privačios su privačiomis, tiek privačios su valstybinėmis, sako ji.
Ir nors versle konkurencija paprastai yra pažangos variklis, švietime, pasak jos, tai gali atvesti ir pavojinga linkme: mokyklos, siekdamos pritraukti mokinių, gali bandyti „pagražinti“ savo įvaizdį – kalbėti tai, ką tėvai nori girdėti, o ne tai, kas realiai vyksta įstaigos viduje.
Todėl tėvams, svarstantiems vaiką vesti į privačią ar valstybinę įstaigą, privačios mokyklos „Saulės“ gimnazijos direktorė pataria nesikliauti vien pasakojimais ar konsultantų patarimais.
Ji rekomenduoja nuvykti į norimą mokyklą, pabendrauti su bendruomene, ir, jei yra tokia galimybė, su pačiais mokiniais. Tokiu būdu tėvams bus lengviau susidaryti realų mokyklos vaizdą ir pamatyti, kuo įstaiga iš tiesų gyvena.
Ar augantis privačių mokyklų skaičius kelia riziką?
Didelių rizikų dėl privačių mokyklų augimo E. Pranckūnienė šiai dienai nemato ir sako, kad vyrauja gana sveikas pasiskirstymas. Tiesa, jei ketvirtadalis visų mokinių rinktųsi privačias įstaigas, didžiausių pavojumi gali tapti socialinių burbulų formavimasis.
„Jeigu tikrai pradės formuotis tokie socialiniai burbulai, kad privačiose mokyklose mokosi tik turtingųjų, tik tam tikrų visuomenės sluoksnių vaikai, manau, tada tai dar sustiprins, dar pagilins socialinę atskirtį visuomenėje, ir pradės formuotis dar uždaresni burbulai“, – neslėpė ji.
Tačiau ji pripažįsta, kad ne visos privačios mokyklos vienodos: „Kai kurios mokyklos tikrai turi stipendijų sistemas ir atsižvelgia į tėvų, šeimų situacijas. Yra ir tokių bendruomeninių mokyklų, kur mokestis nėra didelis“, – pridūrė E. Pranckūnienė.
„Saulės“ gimnazijos direktorė su tokia nuomone nesutiko ir pasidalijo kitose Europos šalyse vykdoma praktika.
„Labai gerai žinau įvairių šalių privačias mokyklas – taip neatsitiko. Rinka viską sudėlioja, tiesiog kiekviena valstybė turi savo pragyvenimo lygį“, – aiškino ji. I. Baranauskienės vertinimu, panašus scenarijus laukia ir Lietuvos.