Tarp tokių gebėjimų – abėcėlės raidžių pažinimas, trumpų sakinių perskaitymas ar matematinių veiksmų atlikimas bent iki 20-ies. Be to, tikimasi, kad pirmokas jau galės pademonstruoti ir tam tikrus socialinius ir emocinius savo įgūdžius, pavyzdžiui – susitarimų laikymąsi ar emocijų atpažinimą.
Edukologė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos profesorė dr. Daiva Jakavonytė-Staškuvienė sureagavo į Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) patvirtintas gaires ir savo ruožtu paaiškino, kada dėl vienos ar kitos nesėkmės jau reikėtų nerimauti, o kada problemą gali išspręsti tiesiog didesnis jai skiriamas dėmesys.
Ką turėtų mokėti būsimas pirmokas?
Atsakinga tėvystė ir perdėtas rūpestis – kur yra riba: situacija neigiamai krypsta vienu atveju
Rekomendacijas, ką jau turėtų gebėti būsimas pirmokas, yra parengusi ministerija. Tiesa, pabrėžiama, kad svarbiausia yra ne puikūs akademiniai gebėjimai, o bendras vaiko pasirengimas ir smalsumas mokytis.
„Ir tikrai nereikia ieškoti korepetitorių priešmokyklinukams“, – nurodo ŠMSM.
Daugiau informacijos apie rekomendacijas galite rasti ČIA.
Švietimo, mokslo ir sporto viceministras Jonas Petkevičius anksčiau tikino, kad visi vaikai yra skirtingi – vieni pradeda skaityti jau ketverių, o kiti šešerių dar tik mokosi pažinti raides.
Susiję straipsniai
„Lietuvoje visi priešmokyklinukai ugdomi pagal vieningą programą, kuri padeda vaikams žaidžiant, tyrinėjant ir kuriant pasiruošti mokyklai. Žaisdami, tyrinėdami aplinką, darydami nesudėtingus eksperimentus ar atlikdami jų amžiui skirtas užduotėles, vaikai susipažįsta su skaitymo, rašymo pradmenimis, išmoksta matematinių veiksmų. Todėl kiekvienas vaikas į pirmą klasę ateina nors ir su skirtingais, bet pakankamais gebėjimais pradėti mokslus“, – pažymėjo J. Petkevičius.
Anot viceministro, tėvų nusiteikimas yra kertinis dalykas, nes vaikas mokyklą mato tėvų akimis.
„Jei tėvai kalba apie mokyklą ramiai, pozityviai, be baimės – vaikas taip ir jaučiasi. Svarbiausia neperduoti vaikams savo nerimo ir parodyti, kad mokykla yra saugi, įdomi vieta, kurioje jis augs ir atras“, – pabrėžė J. Petkevičius.
Ministerija aiškina, kad vaikas, atėjęs į pirmą klasę, neprivalo laisvai skaityti, tačiau tikimasi, kad jis:
1. Pažįsta daugumą abėcėlės raidžių;
2. Supranta, kur knygos ar puslapio pradžia ir pabaiga;
3. Gali spausdintinėmis raidėmis parašyti savo vardą ar paprastą žodžių junginį;
4. Taisyklingai vartoja žodžius pagal skaičių ir giminę („du obuoliai“, „dvi žvaigždės“);
5. Perskaito trumpus nesudėtingus sakinius ir gali trumpai atpasakoti;
6. Geba papasakoti savo sugalvotą istoriją;
7. Skiria eilėraštį nuo pasakojimo;
8. Taisyklingai sieja garsą su raide.
Kalbant apie matematikos pagrindus, būsimasis pirmokas turėtų:
1. Skaičiuoti pirmyn bent iki 20, atgal – nuo 10;
2. Atlikti paprastus sudėties ir atimties veiksmus iki 10;
3. Susieti skaičių su realiu daiktų kiekiu;
4. Rūšiuoti ir grupuoti objektus pagal spalvą, dydį ar formą;
5. Palyginti daiktus (ilgesnis–trumpesnis, sunkesnis–lengvesnis).
Pažymima, kad ne mažiau svarbūs pirmokui yra ir emociniai bei socialiniai įgūdžiai. Būtent šie gebėjimai, aiškina ministerija, dažnai lemia sėkmingą mokyklos pradžią. Tikimasi, kad vaikas:
1. Geba bendrauti su bendraamžiais ir suaugusiaisiais;
2. Laikosi susitarimų ir taisyklių;
3. Atpažįsta emocijas (savo ir kitų) ir jas įvardija;
4. Išklauso užduotį ir ją atlieka;
5. Baigia pradėtą veiklą;
6. Geba paprašyti pagalbos;
7. Priima nesėkmes ir bando dar kartą;
8. Domisi aplinka, klausia, tyrinėja;
9. Geba savarankiškai apsirengti, susitvarkyti daiktus.
Anot ŠMSM, svarbu žinoti, kad į pirmą klasę ateinantis vaikas tikrai neprivalo rašyti rašytinėmis raidėmis, apskritai rašyti be klaidų, laisvai ir taisyklingai skaityti ilgesnių, sudėtingesnių tekstų, atlikti veiksmų už 20 ribos, kurti sudėtingų, rišlių tekstų.
„Tai – mokyklos užduotis, o ne pradinė sąlyga“, – nurodo ministerijos atstovai.
Tėvams patariama kartu su vaikais kiekvieną dieną skaityti patiems, kalbėtis apie tai, ką vaikas mato ir patiria, žaisti lavinamuosius žaidimus, skatinti tyrinėti, palaikyti ir girti už pastangas, o ne tik rezultatus. O svarbiausia – kurti saugią ir palaikančią aplinką.
Sureagavo edukologė
Šias gaires portalui Lrytas pakomentavo VDU Švietimo akademijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo katedros profesorė dr. D. Jakavonytė-Staškuvienė.
Pirmiausia specialistė pabrėžė, kad jose tikrai nėra prašoma to, kas būtent tokiame vaiko amžiuje jam galėtų būti nepasiekiama.
Kuo tinkamiau šis laikotarpis, atėjus į pirmą klasę, bus išnaudotas, tuo geresni rezultatai bus pasiekti, tvirtino edukologė.
Paklausta, ar reikėtų nerimauti, jeigu į pirmą klasę atėjęs vaikas dar visiškai nemoka skaityti ar netgi nepažįsta raidžių, D. Jakavonytė-Staškuvienė atkreipė dėmesį, kad į pirmą klasę vaikas visgi neateina visiškai neparuoštas.
„Jau ilgą laikotarpį ir ypač šiuo laikotarpiu mes labai dažnai šį klausimą aktualizuojame ir kalbame apie tai. Reikia suprasti, kad vaikas metus mokėsi priešmokyklinėje grupėje, kurioje turėjo būti supažindintas su raidėmis, ir didžioji dalis jau ir išmoksta skaityti.
Gegužės mėnesį turėjau daug susitikimų su priešmokyklinio ugdymo pedagogais, tai tikrai didžioji dalis išeina jau pradedantys skaityti, arba net kai kurie jau ir gerai skaitantys.
Reikia nepamiršti ir to, kad pagal amžiaus tarpsnį ir raidą, visiškai natūralu, jeigu vaikas skaito būdamas 4–5 metų. O jie tik penkerių būdami ateina į priešmokyklinę grupę. Ir čia yra keli aspektai, kurie yra verti dėmesio“, – aiškino profesorė.
Pasak jos, jeigu vaikas tikrai buvo priešmokyklinėje grupėje ir, pavyzdžiui, visiškai nepažįsta raidžių, reikėtų kelti klausimą, kodėl taip nutiko.
„Ar jis vis dėlto negeba jų pažinti – kur yra priežastis? Vaikai yra imlūs, ir jeigu jie išmoksta gyvūnų, kurių niekada gyvenime nėra matę, pavadinimus, tai raidė nėra kažkoks kitoks ir ypatingas simbolis“, – pastebėjo D. Jakavonytė-Staškuvienė.
Ji pridūrė, kad raidės į vaiko akiratį patenka jau jam būnant maždaug trejų metų – pavadinimų ir žodžių yra pilnos visos gatvės.
„Užtenka eiti gatve ir kalbėtis, prašyti pasakyti, kurias raides vaikas atpažįsta. Tiesiog svarbu patiems tėvams daugiau apie tai kalbėtis“, – akcentavo pašnekovė.
Pasak VDU profesorės, apskritai Lietuva yra viena iš tų šalių, kuriose vaikai į pirmą klasę ateina vėliausiai.
„Anglijoje, Airijoje daugiau jau kaip 30 metų skaito visi penkiamečiai. Šios šalys ir yra pirmaujančios skaitymo srityje, bet tai yra be galo reikšminga vien dėl smegenų veiklos ir jungčių“, – teigė edukologė.
Ji svarstė, kad priešmokyklinis ugdymas mūsų šalyje galimas nuo penkerių metų, todėl visai naudinga būtų jame praleisti ir dvejus metus – iki septynerių. Ir būtent šiame etape išmokti skaityti.
Jeigu pirmokui su skaitymu ir raidėmis visgi sekasi prasčiau nei buvo tikėtasi, D. Jakavonytė-Staškuvienė atkreipia dėmesį, kad mokykloje dėl greitesnio tempo gali kilti iššūkių – jeigu priešmokyklinėje grupėje vienai raidei buvo skiriama savaitė, mokykloje vienai raidei bus skirta tik viena pamoka.
„Tai jeigu vaikas nuolat lankė priešmokyklinę grupę ir nepavyko, įdomu, kur čia yra tas raktas, nes gali būti, kad yra ir tam tikri atminties sutrikimai.
Čia gali būti viena iš priežasčių, kodėl jis negebėjo tų raidžių pažinti. Bet tai jau yra signalas“, – nurodė profesorė.
Vaikai, tęsė pašnekovė, juk ir patys nuolat klausosi ir girdi, kaip skaito jų bendraamžiai. Bet skirtingos dedamos pastangos gali kiek iškraipyti jų įsivaizdavimą.
„Pavyzdžiui, vaikas nori skaityti kaip draugas, kuris laisvai skaito, bet jis nesupranta, kiek tas draugas dėjo pastangų, kad taip skaitytų. Tai čia yra daug niuansų. Ir, pavyzdžiui, ta nusivylimo mokykla kultūra iš tiesų ir ateina tais atvejais, kai pastangos būna per mažos, gebėjimai taip pat, o pastangų juk čia reikia – reikia tiesiog darbo.
Reikia šimtą kartų kartoti, kad tu įsimintum, padarytum, kad tau automatizuotai tas gebėjimas ateitų. Darbo reikia ne tik klasėje“, – pabrėžė edukologė.
D. Jakavonytės-Staškuvienės teigimu, ypač didžiuosiuose miestuose, kur vaikų klasėse yra labai daug, mokytojui vienos ar dviejų minučių šalia vaiko tiesiog neužteks. Todėl reikia ir daug individualių pastangų.
Jeigu į pirmą klasę ateis ir toks vaikas, kuris negali ištarti dalies garsų, tai irgi taps nemenku kliuviniu – tada iš karto reikia ieškoti ir logopedo pagalbos.
Specialistė kartoja – savaime ir be jokio darbo gebėjimai tiesiog neateina.
Tuo metu kalbėdama apie būsimųjų pirmokų skaičiavimo gebėjimus, VDU Švietimo akademijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo katedros profesorė pabrėžė, kad vaikas ne tik turėtų išvardinti skaičius iki 20, bet ir mokėti pridėti ir atimti šio skaičiaus ribose.
„Yra vaikų, kurie jau puikiai skaičiuoja ir 100 ribose, būtent šiame amžiaus tarpsnyje, jeigu tam buvo skirtas dėmesys. Galima mokytis skaičiuoti ir žaidimo būdu – gali skaičiuoti daiktus, pieštukus, šaukštus ar puodelius. Nesvarbu, ką jis dėliotų, bet vaikas turi pagauti sekos momentą, nuoseklumo momentą, ir kas vyksta, kai kažkokią dalį pridedi ar atimi“, – aiškino D. Jakavonytė-Staškuvienė.
Kaip pastebėjo profesorė, pagal naujai atnaujintą matematikos ugdymo programą, šiuo metu į pradinį ugdymą perkelta nemažai gebėjimų netgi iš 5–6 klasių.
„Pavyzdžiui, ką mokėsi trečiokai, dabar mokosi antrokai, o ką mokėsi antrokai, dabar mokosi pirmokai. Tai bus daug turinio, kuris bus labai suspaustas laike“, – nurodė edukologė.
Visgi, pridūrė ji, dar liko pusė mėnesio, kurį vaikai ir tėvai dar gali išnaudoti naudingai.
„Jeigu kažkokius dalykus, apie kuriuos kalbu, vaikai su savo aplinkiniais žmonėmis darytų bent 20 minučių per dieną, jau ta pažanga pasistūmėtų.
Nes yra dar vienas niuansas – vaikas gali būti visai neblogai išmokęs skaityti priešmokyklinėje grupėje, būtent tą gegužės mėnesį, bet šituos visus tris mėnesius jis nieko tuo klausimu nedarė – gali būti, kad atėjęs į pirmą klasę jis negebės skaityti arba net ir kai ko pažinti, nes visa tai užsimiršta.
To gebėjimo nepalaikymas jį tiesiog ištrina iš jo atminties, ir vaikui tada būna didelis šokas, nes jis kaip ir gebėjo, o dabar pamato, kad negali“, – įspėjo D. Jakavonytė-Staškuvienė.
Anot jos, nors tokiems gebėjimams kaip skaitymas ar skaičiavimas laiko mokykloje bus skiriama visuomet, yra ir kitų niuansų, jog, pavyzdžiui, šiandien turime ir šeštokų, ir aštuntokų, kurie neturi sklandaus skaitymo gebėjimų.
„Reikia ir apie tai galvoti“, – akcentavo profesorė.
Jeigu skaitymo ar skaičiavimo įgūdžiai būsimiesiems pirmokams atrodo gana konkretūs, štai emociniai ar socialiniai įgūdžiai gali būti identifikuojami jau sunkiau. Visgi, pabrėžė D. Jakavonytė-Staškuvienė, pirmieji tokie įgūdžiai greičiausiai išryškės jau per pirmąją mokslo metų savaitę.
„Pavyzdžiui, kai pedagogas paprašo vaiko atsisėsti, jis tikisi, kad vaikas ir atsisės. Bet yra dalis, kuri ir neatsisės. Susitarimų laikymasis nėra tik kažkokie ypatingi sutarimai, kur yra pastangų klausimas – tai yra ir eiliniai dienos rutinos momentai.
Jeigu mokytoja prašo, kad kai vienas vaikas kalba, kiti klausytų – tiesą sakant, jeigu jau vaikas net neatsisės paprašytas, labai didelė tikimybė, kad jam bus per sunku išlaikyti ir tą visą kontekstą, jog jis galėtų kalbėti tik paprašytas“, – svarstė edukologė.
Anot jos, tai yra elementaraus gyvenimo momentai, tačiau šiandien daliai vaikų čia taip pat yra iššūkis. Tiesa, labai verta stebėti, ar tam tikrų paprastų įgūdžių stoka kyla iš paties vaiko, ar visgi dėl kitų objektyvių aplinkybių.
Kartais, tęsė pašnekovė, galima išgirsti tokią frazę, kad svarbu į mokyklą tik ateiti. Tačiau, pataisė VDU Švietimo akademijos profesorė, ateiti yra būtina, kaip kam toliau seksis, priklauso jau nuo labai daug aplinkybių, bet visų pirma nuo kiekvieno vaiko individualių pastangų ir noro.