„Kiekviena ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo mokykla nuo rugsėjo 1 dienos turės nustatyti mokinių asmeninių telefonų ir kitų įrenginių naudojimo mokykloje tvarką. Mokyklos, kurios tokias tvarkas yra pasirengusios anksčiau, galės jas atnaujinti pagal rekomendacijas“, – anksčiau teigė švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė, tiesa, pridūrusi, kad jeigu nustatytas reguliavimas bus per silpnas, bus imamasi kitų priemonių.
Apie mobiliuosius telefonus mokyklose ir jų keliamą žalą kalbama jau ilgai – po to, kai Lietuvą sukrėtė nufilmuotas ir išplatintas nepilnamečių smurto protrūkis Marijampolėje, prezidentas Gitanas Nausėda teigė matantis būtinybę grįžti prie diskusijų dėl mobiliųjų telefonų reguliavimo mokyklose. Pasak šalies vadovo, vaikai ugdymo įstaigose telefonais naudotis neturėtų.
Premjeras Mindaugas Sinkevičius kol kas neatsakė, ar palaikytų centralizuoto draudimo įtvirtinimą, tačiau akcentavo, kad vertinamos kitų valstybių patirtys ribojant socialinius tinklus nepilnamečiams.
Po smurto protrūkio Marijampolėje – Prezidentūra pristatė priemones: G. Nausėda prie to grįš rudenį
Kaip teigė portalo Lrytas kalbinti mokyklų vadovai, didelė dalis ugdymo įstaigų savo tvarkas dėl telefonų naudojimo pasitvirtino jau anksčiau, galima įžvelgti ir tendencijas. Pasak direktorių, svarbiausias kriterijus, kad vidiniai susitarimai mokyklose veiktų – tiesiog kalbėjimasis, o ne sprendimų nukėlimas iš viršaus.
Tačiau, pabrėžė Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos (LMVA) prezidentas ir KTU inžinerijos licėjaus vadovas Dainius Žvirdauskas, be galo svarbu čia bus vykdyti ir stebėseną, kaip priimti sprendimai veikia realybėje.
Susiję straipsniai
„Turėtų profesionalai padėti mokykloms, pačios mokyklos turėtų įsivertinti tų priemonių tinkamumą, kad mokslininkai sudėliotų kriterijus, kaip pasikeitė mokinių elgesys. Būdavo tokių situacijų, kur jau pats galvodavau: Jėzau, ką daryti?
Eina mokinys, kurį žinau, jis pirmūnas, žaidžia su telefonu: „Sveikas, Justai!“ Neatsako. „Justai, sveikas!“ – neatsako, nes jis tuo metu žaidime, suprantate? Galvoju – vau, gerai padarėme“, – juokėsi pašnekovas.
Raktas į sėkmę – tiesiog susitarimas?
Klaipėdos Simono Dacho progimnazijos vadovė Daiva Marozienė portalui Lrytas pasakojo, kad mokykla savo nusistatytą tvarką dėl mobiliųjų telefonų naudojimo pasitvirtino ir taikė jau visus praėjusius metus.
„Sakyčiau, sekasi visai neblogai, nes ir kai žiniasklaidoje buvo kalbama apie telefonų nenaudojimą, mums kažkaip visai neskausmingai pavyko tą tvarką įsidiegti.
Mes esame sutarę, kad telefonų nenaudojame pamokų metu, kiekvienas vaikas mokykloje turi asmeninę spintelę ir palieka ten telefonus visai dienai, per pertraukas – taip pat. Išeidami – pasiima“, – dėstė D. Marozienė.
Paklausta, kaip sekėsi pripratinti mokinius prie naujos tvarkos ir minties, kad telefonai jiems nebebus taip lengvai pasiekiami, Klaipėdos S. Dacho progimnazijos direktorė akcentavo, jog iš pradžių mokykla turėjo tam tikrą adaptacinį periodą, bandė vaikus šiam sprendimui paruošti.
„Ar mėnesį, ar du tiesiog bandėme tartis, ir jeigu vaikai pasiimdavo telefonus, labiau prie jų prieidavome per pokalbius, paaiškinimus, kad esame taip susitarę, kad vis dėlto per pertraukas reikia pailsėti“, – prisiminė D. Marozienė.
Dabar, pasakojo ji, jeigu vaikas bando apeiti ribojimus ir vis tiek naudojasi telefonu, jam pirmiausia skiriamas įspėjimas, kuris yra fiksuojamas vidiniame tinkle.
„Ir po to, jeigu antrą ar trečią kartą įspėtas jis vis tiek telefono nepasideda, tada jau paimame, atiduodame po pamokų, o jeigu reikia – paprašome ir tėvų, kad atvyktų pasiimti“, – nurodė progimnazijos vadovė.
Tiesa, anot D. Marozienės, nauja tvarka privertė administraciją galvoti ir apie tai, ką vaikams veikti pertraukų metu, kokių užsiėmimų pasiūlyti, kad ranka nesiektų „uždrausto vaisiaus“.
„Labai noriu pasidžiaugti ir mūsų fizinio ugdymo mokytojais, kurie pasiryžo pertraukų metu vaikams leisti pajudėti sporto salėje, pagalvojome apie stalo žaidimus, kitokias aktyvias veiklas.
Ir per laiką pastebėjome labai gerą pokytį, kad vaikai pradėjo daugiau bendrauti, žaisti žaidimus ir, sakyčiau, įvyko toks visai pozityvus dalykas“, – aiškino S. Dacho progimnazijos direktorė.
D. Marozienė tvirtino, kad vaikai tvarką gerai žino, ją supranta, nes apie tai buvo daug ir plačiai kalbėta bendruomenės viduje.
„Ir auklėtojams, kurie susitinka su savo klase, mes labai akcentavome tuos dalykus būtent ir adaptaciniu laikotarpiu, kada nebaudėme ir neatiminėjome, o tik sakėme, kad pasidėtų telefonus.
Manau, kad jeigu tu aiškiai pagrindi kodėl, tai tokiu švelnesniu būdu su paaugliais galima susitarti“, – įsitikinusi pedagogė.
Rimtų konfliktų dėl telefonų, bandė prisiminti direktorė, iki šiol mokykloje nebuvę.
„Kad pavienių atvejų kartais išlenda, tai to būna. Bet man džiugu yra tas, kad į pastabas mokiniai reaguoja suprasdami, kad vis dėlto ta taisyklė mokykloje galioja.
Ir dar galbūt labai svarbu yra tai, kad taip susitarė visa bendruomenė. Visi laikomės bendros pozicijos. Nėra tokių išimčių, kad vienas mokytojas sugalvoja, jog bus geresnis ir leis – mes kažkaip vieningai susitarėme ir tą pavyko padaryti. Gal dar ir tai yra sėkmės rodiklis“, – svarstė D. Marozienė.
Prieš įvesdama naują tvarką dėl mobiliųjų telefonų naudojimo S. Dacho progimnazijos administracija esą bendravo ir su tėvais, priėmė jų pastabas.
O ar dėl tokių įrenginių naudojimo ugdymo įstaigose reikėtų griežtesnės tvarkos valstybės mastu, ar visgi vertėtų išlaikyti pasitikėjimą mokyklomis?
„Aš galvočiau, kad kai kuriais atvejais tos bendros tvarkos yra teisingos, ir vis tiek būčiau už tai, kad tada nereikėtų nieko interpretuoti. Ir vaikams, ypač paaugliams, sunku paaiškinti, kodėl vienoje mokykloje yra vienaip, kitoje – jau kitaip.
Jie vis tiek tarpusavyje pasikalba, tai tada kiekvieną kartą turi įdėti daugiau pastangų jiems išaiškinant, pasakant, kad čia mes taip susitarėme. Tai kai kuriais atvejais aš būčiau už vieningą sprendimą“, – svarstė D. Marozienė.
Skaitmeninių įrankių iš gyvenimo neišimsime
Grandiozinių pokyčių nuo rugsėjo 1-osios nebus ir sostinės Vytauto Didžiojo gimnazijoje (VVDG) – savo tvarką mokykla taip pat nusistatė jau prieš metus. Tiesa, čia ji šiek tiek laisvesnė.
„Mūsų procesas buvo ilgesnis, nes mes įtraukėme į jį mokinius, mokytojus, kad visi siūlytų įvairias idėjas, kaip mes ribojame naudojimąsi. Ir turime pasitvirtinę savo tvarką“, – kalbėjo VVDG vadovas Rytis Komičius.
Pasak jo, gimnazija pasirinko tokį kelią, kad visiškai telefonų nedraudžia, bet yra tam tikrų niuansų.
„Esame sutarę, kad pamokų metu naudoti negalima, nebent mokytojas leidžia tą daryti. Mes po kovido esame įvaldę jau nemažai skaitmeninių įrankių, ir mobilieji įrenginiai ugdymui yra svarbūs.
O kai nereikia, tai mokiniai tiesiog telefonus su išjungtu garsu turi kuprinėse“, – pasakojo R. Komičius.
Paklaustas, kaip užtikrinama, kad moksleiviai nepiktnaudžiautų ir neapeidinėtų taisyklių, jis tvirtino, kad VVDG mokiniai tokių dalykų iš esmės ir nedaro.
„Dėl to mes ir priėmėme tokį sprendimą, pasikonsultavę su Vaiko gerovės komisija, kad kai tu pradedi drausti, gali rastis tų įvairių maištų.
Bet mes beveik pusę metų per klasės valandėles, per kitas veiklas diskutavome su mokiniais ir tiesiog buvo kalbamasi, o kodėl to draudimo reikia, kodėl reikia ribojimo.
Buvo kalbama ir apie poveikį sveikatai, ir apie priklausomybes, ir apie saugumą, apie nenaudą mokymuisi, kai mobilusis labai blaško dėmesį. Ir kai argumentuotai kalbiesi, dėl ko taip yra, tai yra ir ugdymo dalis, ir vaikai truputį kitaip tai vertina“, – dėmesį atkreipė R. Komičius.
Jis pridūrė, kad ir patys mokiniai padėjo nuspręsti tvarkos formuluotes, buvo įsiklausoma į jų pasiūlymus.
„Pradėjome nuo to, kodėl suaugę žmonės iš viso nusprendė, kad reikia riboti – kas po tuo slypi? Ir kai atskleidi kortas, kai kalbiesi kaip su suaugusiais žmonėmis, nes mano mokykloje tai yra gimnazistai nuo 15 iki 19 metų, keistai atrodo tas ribojimas, kad paimi ir iš karto uždraudi.
Mes galvojame, kad reikia kalbėtis ir ugdyti, ir iš to irgi kyla įvairios temos, kuriomis jie nori kalbėti. Čia buvo aktuali tema dėl duomenų saugumo, dėl dirbtinio intelekto naudojimo irgi per saugumo aspektą.
Tai mes pasiėmėme šitą atvejį diskusijai bendruomenėje, ir gimė tvarka, kuriai vaikai neprieštarauja – nesideda telefonų po suolais, slapta nežiūri, nes toks yra sutarimas“, – dėstė VVDG direktorius.
Tiesa, telefonais gimnazistai gali laisvai naudotis pertraukų metu – tokį sprendimą vėlgi lėmė jų amžius.
„Pasižiūrėjome, kaip daro užsienio mokyklos, ypač Skandinavija, tai jie riboja iki 14-kos metų, bet vyresniųjų jie irgi neriboja, nes jie irgi sako, kad reikia kalbėtis.
Tokio amžiaus vaikai jau pakankamai sąmoningi, ir svarbu kalbėtis būtent per grėsmių temas, kad jie įsitrauktų ir atsirastų supratimas, dėl ko yra tokie sprendimai priimami“, – aiškino pedagogas.
Greičiausiai, svarstė R. Komičius, tam tikrų diskusijų dėl mobiliųjų telefonų ribojimo dar kyla dėl to, kad dalis mokyklų norėtų griežtesnių sprendimų nacionaliniu lygmeniu – tam, kad nekiltų vidinių konfliktų.
„Man yra tekę girdėti, kad tėvai nesutinka, jog tėvai nori, kad vaikai turėtų tuos įrenginius dėl to paties saugumo, kaip grįžti namo ar kad nufotografuotų kažką procese.
Mano asmeninė pozicija – aš vis tiek galvoju, kad reikėtų labai išdiskutuoti ir gal priimti tokį variantą, kad tam tikrose amžiaus grupėse riboti, o su kitais – kalbėtis, kad būtų ugdymas. Žinote, uždrausti tu gali, bet mokyklos funkcija yra ir ugdyti.
Mes turime žinių ir apie tą patį saugumą, ką daryti tam tikrose situacijose, ir galime su vaikais apie tai kalbėtis. Nes mes iš gyvenimo neišimsime jokių skaitmeninių įrankių“, – pabrėžė VVDG vadovas.
D. Žvirdauskas: galvodavau – Jėzau, ką daryti?
Taip pat ir LMVA prezidento, KTU inžinerijos licėjaus vadovo D. Žvirdausko žiniomis, daugelis mokyklų savo tvarkas dėl telefonų naudojimo pasitvirtino jau anksčiau, todėl rugsėjį sutinka gana ramiai.
„Bent jau iš savo patirties, o aš vadovauju trim padaliniams, didžiausiai mokyklai, mes ten gal jau trejus metus esame susitarę taip, kad 1–8 klasėms, progimnazijos sektoriui, draudžiama naudotis telefonais.
Vaikai juos turi, tiesiog negali jų naudoti nei pamokų, nei pertraukų metu, nebent mokytojas paprašytų. Ir jeigu jie po pirmo įspėjimo nepaklauso, antrą kartą tas telefonas iš jų jau paimamas, ir paprašoma, kad tėvai ateitų pasiimti“, – Lrytas komentavo D. Žvirdauskas.
Dėl tokios tvarkos, pridūrė jis, nubalsavo ir patys tėvai.
„Ne tai, kad direktorius imperatyviai nuleido įsakymą – beveik 90 procentų tėvų pritarė šitai tvarkai“, – patikslino LMVA prezidentas ir KTU inžinerijos licėjaus direktorius.
D. Žvirdauskas lygiai taip pat akcentavo kalbėjimosi svarbą – susitarimai, pabrėžė jis, pasiekiami vystant dialogą. Pašnekovas prisiminė, kad kai tokia tvarka jo mokykloje buvo priimta, vaikai iš pradžių maištavo – lindo į tualetus, ten susėdę krūvomis žaisdavo telefonais.
„Žinote, be pykčio, iš lėto. Ką teko girdėti ir Vilniuje – tėvai sako, kad jūs ribojate vaiko laisves. Žinote, paaugliai išgyvena tą sunkų paauglystės laikotarpį ir tėvai stengiasi daryti viską, kad tik jie būtų laimingi, ir vaikai skųsdavosi, kad va, man reikia telefono, aš negaliu to padaryti, negaliu pasiruošti pamokoms“, – kalbėjo LMVA prezidentas.
Pasak pedagogo, kai kurie direktoriai būgštavo ir dėl to, kaip reikėtų elgtis, pavyzdžiui, oro pavojaus atveju, jei telefonai bus sudėti į dėžutes, o vaikams reikės greitai susisiekti ir su tėvais.
Visgi, vertino D. Žvirdauskas, tam tikros tendencijos iš mokyklų pusės jau išryškėjusios.
„Kad 1–8 klasių mokiniams turėti greičiausiai leidžiama, bet draudžiama naudotis, galbūt yra ir griežtesnių atvejų. 9–12 klasių grupėje yra mokyklų, kurios draudžia panašiai, kaip ir mažesniems, bet dalis iš jų leidžia naudotis, tik prašo sąmoningumo. Tai bendrais bruožais yra maždaug tokia situacija“, – apibūdino pašnekovas.
D. Žvirdausko teigimu, natūralu, kad paaugliai linkę maištauti, patiria įvairių iššūkių, tačiau svarbiausia čia yra bendras darbas – tiek mokykloje, tiek su tėvais.
„Jeigu yra geranoriškas bendradarbiavimas, tai tie klausimai išsisprendžia. Mūsų atveju iš vaikų tarsi buvo siunčiama žinutė – jeigu negrąžinsite telefonų, tai mes čia mušimės tiek, kiek galėsime.
Suprantate, kas gavosi, aš darau tokią išvadą – jie pakėlė galvas nuo telefonų, pradėjo bendrauti gyvai, ir pasirodo, kad jau nelabai moka. Tai tas telefonų ribojimas dar kartą yra įrodymas, kad yra tinkama priemonė.
Praėjus kuriam laikui visa tai vėl grįžo į tokį status quo – vaikai pasišneka, bičiulystė tvirtėja. Ne socialinių tinklų ryšiai didėja, o asmeniniai“, – teigė LMVA prezidentas.
Anot jo, nors Lietuva pasirinko minkštesnį kelią – dėl telefonų naudojimo susitarti, visgi užsienio šalyse situacija yra įvairi.
„Žinant situaciją Europos demokratinėse valstybėse – Prancūzijoje, Italijoje – jos draudžia kategoriškai ir nacionaliniu lygiu. Tai aš manau, kad mes padarėme tą žingsnį – dabar labai svarbu vykdyti stebėseną.
Turėtų profesionalai padėti mokykloms, pačios mokyklos turėtų įsivertinti tų priemonių tinkamumą, kad mokslininkai sudėliotų kriterijus, kaip pasikeitė mokinių elgesys. Būdavo tokių situacijų, kur jau pats galvodavau: Jėzau, ką daryti?
Eina mokinys, kurį žinau, jis pirmūnas, žaidžia su telefonu: „Sveikas, Justai!“ Neatsako. „Justai, sveikas!“ – neatsako, nes jis tuo metu žaidime, suprantate? Galvoju – vau, gerai padarėme“, – juokėsi pašnekovas.
D. Žvirdausko teigimu, jeigu iš karto būtų priimti imperatyvūs draudimai visiems, tikriausiai iššūkių kiltų, bet kai pokytis vyksta švelniau, tariantis, galima tikėtis, kad didelių problemų galiausiai nekils.