Gargždų gimnazijos direktorė: norėdami užauginti savarankišką žmogų turime leisti jam patirti savo sprendimų pasekmes

Į „Vaivorykštės“ gimnaziją R. Mašurinienė atėjo sukaupusi ilgametę vadovavimo patirtį: penkiolika metų dirbo direktoriaus pavaduotoja ugdymui, dar aštuonerius vadovavo Klaipėdos „Varpo“ gimnazijai. „Atėjusi vadovauti „Vaivorykštės“ gimnazijai jau buvau kitokia vadovė – turinti daugiau patirties, mažiau noro kažkam ką nors įrodyti ir aiškiau suprantanti, kad vadovo darbas nėra būti visur pačiam. Reikia sukurti organizaciją, kurioje žmonės žino kryptį, prisiima atsakomybę ir jaučia savo darbo prasmę“, – sako ji.

Todėl naujoje mokykloje direktorė pirmiausia stebėjo, kalbėjosi su mokytojais, mokiniais ir tėvais, tarėsi su vadybine komanda, analizavo duomenis. „Viena didžiausių naujo vadovo klaidų – ateiti su atsineštu atsakymų lagaminu į klausimus, kurių dar net nespėjai išgirsti. Vadovas turi atskirti tai, kas iš tiesų trukdo organizacijai augti, nuo to, kas tiesiog nėra jam įprasta. Keisti reikia tada, kai esama padėtis nebeaugina mokinio, stabdo darbuotojus ar neduoda rezultato. O tai, kas veikia ir kuo žmonės pagrįstai didžiuojasi, reikia ne griauti, o sustiprinti“, – teigia R. Mašurinienė.

Vertinant, kur pokyčių reikia, gimnazijoje remiamasi individualia mokinių pažanga, Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimų ir valstybinių brandos egzaminų rezultatais, lankomumu, pasiekimų skirtumais tarp klasių, pamokų stebėsena, mokinių ir tėvų grįžtamuoju ryšiu.

Anot R. Mašurinienės, 2026 metais visų gimnazijos valstybinių brandos egzaminų rezultatų vidurkiai buvo aukštesni už Lietuvos vidurkį. Tačiau vien stebėti rezultatus neužtenka.

„Jeigu surinkome skaičius ir po jų niekas nepasikeitė, vadinasi, duomenis renkame be reikalo. Jie turi leisti atsakyti į klausimą: ką nuo rytojaus darysime kitaip? Jeigu matome ryškesnius rezultatų skirtumus ar konkrečios klasės sunkumus, nelaukiame metų pabaigos – analizuojame priežastis, stebime pamokas, kalbamės su mokytojais, mokiniais ir ieškome sprendimų“, – pasakoja direktorė.

Duomenys leido sustiprinti individualios pažangos stebėseną ir daugiau dėmesio skirti gabių mokinių atpažinimui. Pasak R. Mašurinienės, mokykla turi gebėti laiku pastebėti ir vaiką, kuriam reikia pagalbos, ir tą, kuris gali daugiau. Vienas iš naujų ugdymo sprendimų – universitetinė STEAM klasė.

Gimnazija plėtoja partnerystes su universitetais, organizuoja mokinių veiklas aukštosiose mokyklose, tiriamuosius darbus ir konsultacijas su dėstytojais, dalyvauja „Ateities inžinerijos“ veiklose.

„Man rūpėjo, kad STEAM mokykloje nebūtų vien gražus trumpinys strateginiame plane ar kelios pavienės veiklos per metus. Norėjau, kad mokinys realiai patirtų, ką reiškia tyrinėti, kurti, spręsti problemą, dirbti laboratorijoje ir pamatyti, kam reikalingos mokykloje įgytos žinios. Nuo „išmokau temą“ judame prie „ką aš su tomis žiniomis galiu padaryti?“. Jei mokykla ruošia vaiką tik kontroliniam darbui, ji ruošia jį vakarykščiam pasauliui“, – teigia gimnazijos vadovė.

Pasak R. Mašurinienės, naujos programos ir galimybės mokiniams yra tik dalis ugdymo kokybę lemiančių veiksnių – ne mažiau svarbu, kaip dirba mokyklos žmonės ir kaip jie supranta savo atsakomybę už rezultatą.

Gimnazijos mokytojams R. Mašurinienė siekia palikti profesinę laisvę. Jos įsitikinimu, vadovo darbas nėra nurodyti, kaip turi atrodyti kiekviena pamokos minutė, tačiau profesinė laisvė neatsiejama nuo atsakomybės už rezultatą.

„Rezultatas negali būti tik mokytojo atsakomybė. Mokytojas gali sudaryti sąlygas, padėti, paaiškinti, motyvuoti, parodyti kryptį, tačiau mokinys taip pat turi suprasti, kad jo pastangos ir pasirinkimai turi tiesioginę įtaką pasiekimams. Rezultatą sukuria mokytojo profesionalumas, mokinio pastanga, šeimos palaikymas ir organizacijos gebėjimas susitarti dėl to, kas mums svarbu“, – sako R. Mašurinienė.

Aiškių atsakomybės ribų, jos nuomone, reikia ir santykyje su tėvais. Jų partnerystė mokyklai svarbi, tačiau profesiniai pedagogų sprendimai turi likti mokytojo ir mokyklos atsakomybės lauke.

„Kartais norima nuo mokinio nuimti atsakomybę už jo pasirinkimus, nepadarytus darbus, elgesį ar rezultatą ir ją perkelti mokytojui ar mokyklai. Jeigu norime užauginti savarankišką žmogų, turime leisti jam patirti ir savo sprendimų pasekmes“, – teigia direktorė.

Kartu reiklumas mokiniui nereiškia, kad galima ignoruoti jo savijautą. Gimnazijoje tariamasi dėl mokymosi krūvio, atsiskaitymų planavimo, pagalbos prieinamumo.

„Aukšti lūkesčiai vaikui nėra blogis, tačiau rezultatas negali būti pasiekiamas jo emocinės sveikatos sąskaita. Gimnazijoje ne visada turi būti lengva – joje turi būti saugu ir gera, bet kartais reikia sunkiai dirbti, klysti, bandyti ir vėl bandyti. Stipri mokykla turi gebėti suderinti aukštus lūkesčius ir žmogiškumą, atsakomybę ir pasitikėjimą“, – sako ji.

Dalį problemų mokyklos, R. Mašurinienės vertinimu, gali spręsti pačios – gerinti pamokų kokybę, tartis dėl bendrų taisyklių, analizuoti duomenis, ieškoti partnerių. Tačiau yra ir tokių kliūčių, kurioms reikia sprendimų už mokyklos ribų.

Tai R. Mašurinienė mato ir pačioje „Vaivorykštėje“. Gimnazijoje daugėja mokinių, todėl trūksta patalpų, o plečiant STEAM ir kitas ugdymo veiklas reikia lankstesnių, joms pritaikytų erdvių. Dalis mokyklos aplinkos pastaraisiais metais atnaujinta, tačiau direktorė pabrėžia, kad vadovas negali pats pastatyti trūkstamų kabinetų ar modernizuoti infrastruktūros, jei tam nėra finansinių galimybių. Greta infrastruktūros ji išskiria ir mokytojų trūkumą, didelius jų krūvius bei nuolat kintantį teisinį reguliavimą.

„Viena didžiausių šiandienos problemų man yra sistemos nepastovumas. Norėčiau daugiau pasitikėjimo mokykla ir vadovu, mažiau smulkmeniško reguliavimo ir daugiau aiškios atsakomybės už rezultatą. Jeigu norime būti geriausi Europoje, turime nustoti švietimą nuolat „reformuoti“ ir pradėti jį nuosekliai auginti. Švietimui reikia ilgalaikės krypties – ne dvejiems metams ar iki kitų rinkimų“, – sako direktorė.

Jos nuomone, ne mažiau svarbu stiprinti mokytojo profesiją ir suteikti daugiau erdvės mokyklų vadovams. „Galime sukurti tobulas programas, platformas ir strategijas, bet galų gale į klasę įeina mokytojas. Lietuvoje jau turime puikių mokytojų, stiprių mokyklų, gabių ir smalsių vaikų, stiprių universitetų. Pagrindą turime. Dabar labiausiai reikia nuoseklumo ir drąsos pasitikėti tais, kurie kasdien dirba su vaikais“, – teigia R. Mašurinienė.

Galimybė vadovams mokytis vieniems iš kitų ir atvirai aptarti ne vien pasisekusius sprendimus buvo viena priežasčių jai prisijungti prie organizacijų „Švietimas #1“ ir „Lietuvos Junior Achievement“ inicijuoto Švietimo vadovų klubo.

„Vadovo darbas kartais yra gana sunkus ir vienišas. Yra sprendimų, kurių negali perkelti kitam žmogui – atsakomybė lieka tau. Todėl man svarbi bendruomenė, kurioje galima kalbėtis ne tik apie sėkmės istorijas: ką darėme, kai nepavyko? Kaip priėmėme nepopuliarų sprendimą? Kaip kalbamės su bendruomene krizėje? Stiprus vadovas nėra tas, kuris turi visus atsakymus. Stiprus vadovas yra tas, kuris vis dar užduoda klausimus“, – sako R. Mašurinienė.

Svarstantiems apie darbą švietime ar mokyklos vadovo kelią ji siūlo pirmiausia įsivertinti, ar iš tiesų rūpi žmonės ir jų ateitis. Darbas mokykloje retai būna patogus ar nuspėjamas, tačiau jo prasmę galima greitai pajausti. „Bus dienų, kai kursite naujus projektus, o bus tokių, kai vienu metu teks spręsti mokinio problemą, kalbėtis su piktais tėvais, ieškoti mokytojo ir priimti nepopuliarų sprendimą. Tai nėra patogus darbas. Tačiau jis turi vieną privilegiją – gali matyti savo darbo prasmę žmonėse. Man vadovavimas nėra apie tai, kad po tavęs liktų tavo vardas. Norisi, kad po tavęs liktų stipresnė mokykla“, – apibendrina R. Mašurinienė.