Kalbėdama apie perteklinį laiko leidimą prie ekranų ji akcentuoja, kad pirmąsias „raudonas lemputes“ tėvai tikrai gali pastebėti patys – jei vaiko be ekranų nebedomina jokios kitos veiklos ir jis nebegali ilgesniam laikui sutelkti dėmesio – tai ženklai, kad problema jau rimta.
Tačiau profesorė svarbių patarimų turi ir patiems tėvams. Vienas iš jų – rodyti tinkamą pavyzdį ir kartu nesukurti vaikui neteisybės jausmo.
„Susitarimas yra viena, tačiau be galo reikšminga, kad yra nuosekliai laikomasi to, kas susitariama. Šito taip pat reikia išmokti“, – įsitikinusi D. Jakavonytė-Staškuvienė.
Ką slepia vaiko ekranas? Ženklai, kurių tėvams nereikėtų ignoruoti
Kokie ženklai išduoda problemą?
VDU profesorė teigė, kad su probleminiu interneto naudojimu gali susidurti įvairaus amžiaus vaikai, šiais laikais – jau net ir pradinukai.
Visgi ji akcentavo, kad dažniausiai girdima rekomendacija yra laiką prie ekranų labiausiai riboti vaikams iki 12 metų.
„Aš esu iš tų žmonių, kurie mano, kad jeigu vis dėlto ekranas skirtas smegenų mankštai, kūrybiniam darbui, kur vaikas dar galvodamas atlieka vienas ar kitas procedūras, bet tai yra dalykinės užduotys ar mokomosios veiklos, tai gali būti ir visai naudinga tam tikrą laiką, kad ir iki pusvalandžio.
Susiję straipsniai
Bet jeigu tai yra skirta tik laisvalaikiui, o dažniausiai vaikai tam ir skiria – būtent socialiniams tinklams, vaizdo įrašų stebėjimams – tai būtina labai riboti. Nes ką matome – iškreiptą pasaulio vaizdą, informacijos jie patys patikrinti negeba, bet dedasi į galvą tai, ką mato kaip normalų reiškinį. Ir jiems tada bet koks juokas arba išsakytas melas gali atrodyti kaip visiška realybė“, – aiškino edukologė.
Anot pašnekovės, jeigu vaikas prie ekranų per dieną praleidžia ir po 10 ar 12 valandų, galiausiai jis ir pradeda nebeskirti realaus gyvenimo nuo gyvenimo ekrane.
„Juolab, kad visi kiti būtinieji gebėjimai nesiugdo“, – pridūrė D. Jakavonytė-Staškuvienė.
Paklausta, kokios yra tos „raudonosios lemputės“, kaip tėvai galėtų atpažinti, jog jų vaikas jau susiduria su probleminiu interneto naudojimu, profesorė išskyrė domėjimąsi vien tik telefonu, kompiuteriu ir jų ekranu.
„Nėra daugiau jokios nišos, kuri jį domintų iš realaus gyvenimo – ar tai būtų žaidimai, ar skaitymas, ar kitos veiklos. Niekas nebedomina. Tai jau tikrai yra signalas.
Kitas momentas – kartais netgi ilgesnį filmą žiūrėti šeimos aplinkoje jau tampa problema. Tarkime, vakaro filmo jis jau nebeišžiūri, nes trisdešimtoje minutėje jau pavargsta arba sako, kad jam jau atsibodo.
Vėlgi, čia yra dėmesio išlaikymas. Kodėl aš apie tai kalbu – telefone jis pradeda žiūrėti labai trumpus vaizdo įrašus, anglų kalba vadinamuosius reels‘us. Jis gauna pasitenkinimą dviejų ar trijų minučių įrašais. Ir vaikas jų turi labai didelį kiekį – epizodai vis keičiasi ir keičiasi. O kai yra minties išlaikymas ilgesniame laike, jam pasidaro per sudėtinga“, – paaiškino D. Jakavonytė-Staškuvienė.
Tiesa, pabrėžė edukologė, iš vieno tokio epizodo daryti išvadų dar neverta, nes galbūt vaikui filmas tikrai nepatiko ar jis tiesiog yra pavargęs. Bet jeigu taip vyksta dažniau, bent kelis kartus, tęsė pašnekovė, tai jau yra požymis, kad ekranai spėjo padaryti vaikui tam tikrą žalą.
O ar gali būti, kad vadinamieji reels‘ai, kurie yra praktiškai visuose socialiniuose tinkluose, negrįžtamą žalą jau padarė? Pasak VDU profesorės, tai priklauso nuo to, kiek iš tiesų laiko vaikas prie jų praleidžia, bet kartais jau ir medikai turėtų patarti, kaip iš to išeiti.
„Manau, kad ir iki valandos per dieną nėra didelis blogis, bet kai tų valandų yra šešios, aštuonios, dešimt ar dar daugiau, tada atsiranda problema. Tokių vaikų mes turime ir tarp pradinukų.
Užtenka tėvams pasižiūrėti į telefono išklotines, kur jis sėdėjo, ką veikė. Nes tik stebėsena yra ta didžioji žala. Įsivaizduokime – juk vaikas tuo metu praktiškai nieko pats negalvoja. Jis tik tampa pasyviu vartotoju viso to, kas yra siūloma“, – kalbėjo edukologė.
Kreipėsi į pačius suaugusiuosius
Labai svarbus jos patarimas tėvams – leisti laiką kartu su vaikais ir visiems drauge turėti socialinių veiklų.
Dar svarbiau, pabrėžė D. Jakavonytė-Staškuvienė – kad tėvai rodytų pavyzdį ir patys nebūtų sulindę į ekranus.
„Čia yra tas abipusis sudėtingumo momentas – jeigu tik vienam vaikui viskas ribojama, tai lygiai taip pat nėra labai teisinga. Jeigu visi kiti šeimos nariai sėdi prie ekranų, o jis kažkodėl visą vakarą negali prie jų sėdėti – iš vaiko perspektyvos tai yra neteisingumo praktika.
Jis nesupranta, kodėl, tarkime, tėtis sėdi, žiūri filmus ar įrašus, mama taip pat kažką daro, o jis negali. Tai ką jam veikti? Tiesą sakant, taip yra dažnai“, – pavyzdį pateikė profesorė.
Ji tvirtino, kad šeima turėtų daugiau bendrauti, diskutuoti, ir vaikai pavyzdžių turėtų rasti būtent namuose.
„Kad ir tų pačių knygų skaitymo, bet kokių kitų aptarimų. Jie laukia tų momentų, kai pajunta, kad visas dėmesys bus skirtas jiems. Kokybiško laiko galime surasti visokiausio“, – akcentavo edukologė.
D. Jakavonytė-Staškuvienė taip pat atkreipė dėmesį, kad jeigu įvairūs ribojimai keliaus kartu su pykčiu – šeimoje problemų taip pat kils.
„Mano manymu, didžiausia žala yra tada, kai yra visko leidžiančio stiliaus buvimas, bet po to, kai jau pamato, kad vaikas labai perkrautas, tikrai pavargęs, tada jau eina link tokio draudimo, atėmimo ir panašiai.
Daug susitarimų turėtų būti, kurių laikosi visi ir nuolat. Jeigu, tarkime, yra skirta valanda, tai ir skirta valanda, o vėliau – kita veikla. Susitarimas yra viena, tačiau be galo reikšminga, kad yra nuosekliai laikomasi to, kas susitariama. Šito taip pat reikia išmokti.
R.Danisevičiaus asociatyvi nuotr.
Jeigu tokioje rutinoje visi gyvena nuolat, pykčių ir nebūna, nes visi žino, kaip ir kas po to vyks, dėl ko taip vyksta. Ir jeigu vaikas turės kitų mėgstamų veiklų, net nebūtinai jam ir to ekrano reikės“, – tikino profesorė.
Pašnekovė taip pat prisiminė „LRT radijo“ žurnalisto Edvardo Kubiliaus paviešintą vaizdo įrašą, kur šis, grįžęs į savo gimtinę, su vaikais sporto aikštelėje pražaidė tol, kol sutemo.
„Jis pats rašė, kad vaikai net neėmė telefonų – visus padėjo į vieną vietą, ir nebuvo jokių klausimų. Tai, ką jis rašė, yra tikro gyvenimo atspindys. Ir tai yra visiška tiesa. Bet kaip bebūtų – tai sąmoningai turi daryti ir suaugusieji“, – priminė D. Jakavonytė-Staškuvienė.
Profesorės manymu, laiku nesprendžiama problema dėl perteklinio ekranų naudojimo po keliolikos metų gali turėti ir dar gilesnių padarinių – pavyzdžiui, nemaža dalis suaugusiųjų žmonių tiesiog negalės savarankiškai gyventi.
Tačiau žinoma, pridūrė specialistė, yra ir puikių pavyzdžių, kai vaikai gyvena labai aktyviai, sportuoja, keliauja, keliauja į žygius.
„Tik tiek, kad tas telefonas yra labai paprastas. Tik davei – ir tyla. Bet kur tada ta riba, kiek gali būti ta visiška tyla?“ – klausimą kėlė VDU edukologė.