Kaip kalbėti apie netektį? J. Kierė ragina vengti populiarios frazės

Vieni sako, kad atsakymo nėra, kiti prisipažįsta nežiną, treti nukelia pokalbį į ateitį – „kai paaugsi“.

Apie nepatogius pokalbius, grįžimą į mokyklą po netekties ir kaip apie netektį kalbėti su vaikais Lrytas tinklalaidėje „Kas naujo švietime“ diskutavo svetingumo verslo ekspertė, mokymų trenerė ir dviejų vaikų mama Jurgita Kierė bei lyčių lygybės ekspertė, organizacijos „Ribologija“, dirbančios su seksualinio smurto prevencija, viena iš įkūrėjų Rugilė Butkevičiūtė.

„Kas naujo švietime“ – tai laida, kurioje nagrinėjamos aktualiausios švietimo temos: nuo švietimo politikos sprendimų ir ugdymo sistemos pokyčių iki kasdienių mokytojų, mokinių bei tėvų patirčių. Laidoje aptariami mokyklos, studijų, karjeros pasirinkimų, emocinės savijautos ir ateities kompetencijų klausimai. Laidos vedėja – Silvija Paukštė.

 

Vengimas kalbėti apie seksualumą ar įvairias jautrias temas, kaip pažymi viena iš „Ribologijos“ įkūrėjų, gali slypėti iš tėvų baimės atsakyti netaktiškai arba pasakyti per daug. Anot jos, nepatogūs klausimai iš tiesų siejami su pačiu suaugusiuoju, jo požiūriu tiek į save, tiek į temas, kuriomis kalbėti nedrąsu.

„Jeigu žmogus užduoda klausimą – ar suaugęs, ar vaikas – tai jis nori to klausimo paklausti. Nėra, kad nepatogu. Būtų nepatogu – neklaustų <...> kai suaugusieji išgirsta klausimą, jis automatiškai tave nubloškia į vaikystę, kažkokius kompleksus.

Gali nublokšti ir į tai, kad – o jeigu aš pasakysiu neteisingą atsakymą, jeigu aš pasakysiu per daug?

 

„Bet iš tikrųjų tie nepatogūs klausimai yra susiję su pačiu suaugusiu žmogumi ir požiūriu tiek į save, tiek į temas, kuriomis kalbėti nedrąsu“, – aiškina pašnekovė.

Paklausus apie pačias nepatogiausias temas pokalbiams, R. Butkevičiūtė visgi sugrįžta prie netekties ir karo. Prieš pradėdama pokalbį su vaikais apie mirtį, Rugilė primena sau, kad visų pirma ta mintis turi susigulėti tavo paties mintyse.

Tačiau kalbėti apie lytiškumą R. Butkevičiūtei nėra sunku, kaip ji pažymi, dėl mamos artimo ryšio su šiuo profesiniu lauku: „Mano mama daug metų dirbo ginekologijos srityje, aš nuo mažens girdėjau, ir man visą laiką atrodė, kad tai yra labai faina.“

Nors kalbėtis apie seksualumą restoranų gidei ir dviejų vaikų mama J. Kierei vis dar nejauku – tą, pasak jos, galėjo lemti pačių tėvų vengimas paliesti šią temą. Kai pokalbis paliečia mirtį, pašnekovės nuomonė visiškai kitokia.

„Apie mirtį man tikrai nesunku kalbėti. Nėra man nepatogių klausimų. Lytiškumas, va, turbūt tiesios seksualinės temos... Šioje vietoje yra tabu“, – sako J. Kierė.

Žinia apie tragišką legendinio ledo ritulininko Mindaugo Kiero mirtį sukrėtė ne tik sporto bendruomenę, bet ir didelį ratą žmonių, kurį Mindaugas subūrė dėl savo atviros ir empatiškos asmenybės.

Pernai rugpjūtį restoranų gidė J. Kierė išgyveno skaudžią netektį – šokdamas į vandenį, žuvo jos vyras, Lietuvos ledo ritulio legenda, rinktinės treneris Mindaugas Kieras. Ši tragedija sukrėtė visą sporto bendruomenę, kurią M. Kieras mokė ir motyvavo.

Likus vienai su paaugle dukra Marcele, šiuo metu besimokančia Švedijoje, ir mažamečiu sūnumi, Jurgitai teko ne tik mokytis gyventi toliau, bet ir asmeniškai patirti, kaip skirtingai mokyklos Švedijoje ir Lietuvoje reagavo į netektį. Jurgita tvirtina, kad iš skandinavų švietimo sistemos mums yra ko pasimokyti.

Pašnekovė atskleidė, kaip po skaudžios netekties skyrėsi dukros mokyklos Švedijoje, Stokholme, ir sūnaus mokyklos Lietuvoje palaikymas.

„Mūsų švietimo sistemoje mirties temos išvis nėra, – teigia pašnekovė. – Nors mano dukra mokosi Švedijoje, Stokholme, reakcija palyginus skiriasi kaip diena ir naktis.

„Lietuvoje tik rugsėjo pirmąją buvo pareikšta direktoriaus užuojauta, mokytojos apsikabino, paspaudė ranką – tuo ir baigėsi. Vis tik po trijų mėnesių aš pati nusprendžiau, kad reikia pasikalbėti apie tai, nes niekas taip ir negrįžo su jokiais klausimais, pasiteiravimais.“

„Lietuvoje jaučiau ignoravimą – ne tik iš mokyklos, bet ir iš tėvų – manęs visi vengė. Ir tas vengimas labai jautėsi.“

Pasak jos, mokyklos administracija paprasčiausiai nežinojo, kaip reaguoti.

„Man trūko, ir man buvo tikrai skaudu. Aš pati prašiausi to dėmesio, tai gavau jį – nors mokytoja norėjo tik telefonu pasikalbėti.

„Sakiau jai, kad čia ne telefoninis pokalbis. Bet kai skyrė tą valandėlę man, to ir užteko. Ir viskas, aš laiminga likau“, – teigia moteris.

Moteris dalijasi, kad dukros mokykla Švedijoje reagavo visiškai kitaip. Visų pirma, po tėčio netekties Švedijos mokykla iškart atsiklausė dukros – ar ji nori, kad klasės draugai žinotų klasės draugai apie netektį.

„Švedijoje klasė nežino, kad tėtis miręs, nes Marcelė nenorėjo, kad žinotų. Aišku, jos komandos draugai sužinojo iš spaudos, tai viskas gerai. Bet su ja nuolatos buvo paskirtas žmogus, pedagogas psichologas, kuris kiekvieną savaitę kalbėdavo su ja ir su manimi.

„Ir laiškus vis rašydavo, man atnaujindavo informaciją, kaip ji jaučiasi. Gal net nerimavo per daug, kad ji pavargus. Nors, aišku, ji pavargus buvo dėl sporto, ta motyvacija dingus mokslui. Tai šiek tiek teko man mokyklą raminti, kad viskas gerai, jūs nepergyvenkit“, – patirtimi dalijasi J. Kierė.

Mokytojai dažnai vengia kalbėtis su gedinčiu mokiniu, nes bijo suklysti. Kaip rašo JAV Nacionalinės švietimo asociacijos leidinys „NEA Today“, tai lemia apmokymų trūkumas: pasak Nacionalinio mokyklų krizių ir netekčių centro vadovo Davido Schonfeldo, dauguma pedagogų nėra mokyti, kaip kalbėtis su gedinčiu mokiniu, todėl nieko nesako.

Susidūrus su netektimi artimoje aplinkoje, darbovietėje ar mokykloje dažnas nežino, kaip elgtis, o iš to gali išplaukti tyla, vengimas, atsiribojimas nuo gedinčiojo. Tokį elgesį J. Kierė aiškina spragomis švietimo sistemoje.

„Sovietų laikais mes ignoravome mirtį, seksualumą, lytiškumą – šitos temos išbrauktos buvo, todėl mes nemokame kalbėti.

„Dėl ko tylime, arba nežinome, kaip pareikšti užuojautą? – tęsia J. Kierė, – dėl to, kad mums to taip pat vaikystėje trūko. Man pačiai sunku, kaip atliepti to vaiko tam tikrus klausimus arba emocijas? Irgi nėra lengva, dažnai viską darai iš pajautimo“, – aiškina pašnekovė.

„Iš esmės tikriausiai reikėtų nebijoti to žmogaus, kuriam nutiko kažkas, – svarsto ji toliau. – Nes tikrai man atrodo, kad čia tas keisčiausias yra dalykas, kai tiesiog pradeda jo bijoti ir vengti. Iš šono juokinga. Čia daugiau gal apie tą žmogų pasako, negu apie mane.“

Jurgita apibendrina, kad kuo ilgiau bus delsiama pareikšti užuojautą, tuo labiau nukentės pats žmogus.

Svarstantiems pareikšti užuojautą, Jurgita pataria parašyti trumpą gražią žinutę: „Aš esu šalia, tave palaikau, jeigu kažko reikės – kreipkis.“

Vis dėlto ji ragina vengti skambios, plačiai paplitusios frazės, raginančios kreiptis, kai bus sunku.

„Visi sako: tu tik skambink mums, rašyk. Na, niekas jums neskambins ir nerašys. Kai žmogui sunku – jūs turit ateiti pas tą, kuriam sunku, o ne tam, kam sunku, eiti pas jus“, – yra įsitikinusi pašnekovė.

Pritardama J. Kierės mintims, R. Butkevičiūtė tęsia – kartais užtenka tik paklausti.

„Apie tas netektis galvojant, kartais gal tiesiog paklausti žmogaus – kuo arba kaip galiu tau padėti, – siūlo R. Butkevičiūtė. – Pas mus Lietuvoje labai daug taisyklių visomis temomis.

„Kaip tu turi atrodyti, ką tu turi sakyti, kaip liūdėti, neliūdėti. Ir kartais atrodo – imk ir paklausk, kaip“, – sako pašnekovė.

Teisininkė, lyčių lygybės ekspertė ir nuo 2008 m. dirbanti smurto lyties pagrindu prevencijos srityje R. Butkevičiūtė reziumuoja, kad sunkiausia tokio tipo darbe yra išbūti su kito žmogaus emocijomis, tuo, ką žmogus pasakoja.

Pasak jos, atsiranda baimė, kad žmogus pasidalins, kaip iš tikrųjų jaučiasi, nežinomybė, kaip į tokias emocijas bus sureaguota.

„Ar tu galėsi su tuo išbūti? Jeigu žmogus verkt pradės – ar tu galėsi su tuo išbūti? O gal kaip tik: o jeigu žmogus, patyręs netektį, pradės juokti arba bus nusiteikęs labai pozityviai bus nusiteikęs – ar tu sugebėsi su tuo išbūti?“

Jei atsakymas neigiamas, ekspertė pataria elgtis sąžiningai – jei žmogus jaučia, kad nesugebės išbūti šalia ir atliepti emocijų, geriau parašyti „užjaučiu“ ir uždėti širdelę.

Kai netektį patiria vaikas, pasikeičia ne tik šeimos, bet ir mokinio klasės atmosfera. Todėl J. Kierė akcentuoja, kad apie emocijas kalbame per mažai tiek šeimoje, tiek klasėje.

Nors ji prisipažįsta, kad ir pati kartais nežino, kaip prieiti prie vaiko ar atvirai reikšti emocijas, moteris lankosi pas terapeutę. „Esu pirmokė šitoje vietoje, taip, kaip ir mano sūnus“, – teigia moteris.

Būtent dėl to, jos požiūriu, apie mirtį turi papasakoti suaugusieji – mokykla, mokytojai, tėvai – o ne duoti terpę vaikų smalsumui.

„Kaip tavo tėtis mirė? Tai kur jisai?“ – tokius klausimus, pasak jos, vaikai užduoda gedinčiam bendraamžiui todėl, kad niekas jam nepapasakojo apie mirtį. „Jiems visiems taip smalsu, o niekas jiems ir nepasakoja, nei mokytojai, nei tėveliai“, – pasakoja pašnekovė.

J. Kierė pasidalijo ir iš mokyklos psichologės sužinota statistika: netekusių tėvų, brolių ar seserų vaikų mokykloje esą tikrai daug. Moteris akcentuoja, kad tokia informacija niekur neskelbiama, todėl siūlo paprastą sprendimą.

„Mokyklai reikia parašyti bendrą laišką visiems tėvams su rekomendacijomis. Ir jei to nepadaro administracija, gali padaryti pati mokytoja. Jeigu mokytojai tikrai rūpi bendras klasės mikroklimatas, ji imsis pati iniciatyvos“, – teigia J. Kierė.

R. Butkevičiūtė priduria, kodėl svarbu informuoti visus tėvus net tada, kai konkretus atvejis nėra viešas. Jei tema iškyla klasėje – ar tai netektis, ar staiga išaugęs vaikų domėjimasis LGBT tema – geriau ją spręsti ne kaip „vieno vaiko problemą“, o pakviesti pasikalbėti visus.

„Kviečiame pasikalbėti šeimose, nes tai paliečia visą klasę. Tai gali būti tavo vaiko draugas ar klasės draugas, tačiau tai paveiks ir tavo vaiką. Tėvai, žinodami apie situaciją, gali reaguoti į vaiko klausimus namie. Nežinodami jie tinkamai reaguoti negalės“, – tikina R. Butkevičiūtė.

Kalbėdama apie tai, kaip tokį pokalbį apskritai kurti klasėje, R. Butkevičiūtė grįžta prie metodo, kurį parsivežė iš JAV – dialogo ratų.

„Mes turime tam tikrą temą arba klausimą. Na, gali būti netektis, gali būti, nežinau, seksualumas. Kuo konkretesnis klausimas, tuo geriau. Vaikai susėda ratu, kalbėjimo tvarką reguliuoja koks nors daiktas – pavyzdžiui, siūlų kamuoliukas. Kiti žmonės gali atreaguoti ir sakyti: žiūrėk, aš norėčiau tavęs paklausti arba pasitikslinti.“

Svarbiausia, ką toks formatas leidžia pasakyti pačiam suaugusiajam: „Aš ne viską žinau, todėl atsakymą į klausimą pabandykime rasti kartu, o dėl kitų klausimų, kurių aš galbūt nežinosiu, pasidomėsiu, ir kitos pamokos metu galėsime padiskutuoti apie tai.“

Toks prisipažinimas, R. Butkevičiūtės manymu, atpalaiduoja ne tik mokytoją, bet ir visą klasę: „Yra labai daug tokios įtampos suklysti. Ir ji persiduoda ir vaikams.“