Suomijoje privačių darželių tinklui vadovaujanti lietuvė apie opią problemą: „Reikalaujame iš vaikų to, ko patys nemokame“

Toks sprendimas – neatsitiktinis. Kasdien su vaikais ir šeimomis dirbanti moteris iš arti mato problemą, kuri jau seniai peržengė valstybių sienas. Dalydamasi tarptautine patirtimi, ji atkreipia dėmesį ir į netikėtą aspektą – kartais tėvai skuba ieškoti vaikui diagnozės, nė nesusimąstydami apie kitą galimą problemų priežastį.

Lietuvė, vadovaujanti tarptautinių vaikų darželių tinklui Helsinkyje pasakoja, kad vaikų naudojimosi technologijomis problema Suomijoje pastebėta jau seniai, o pastaruoju metu imtasi ir konkrečių sprendimų.

Nuo 2025 metų rugpjūčio Suomijos pagrindinėse mokyklose telefonų naudojimas pamokų metu ribojamas įstatymu, o 2026 metais paskelbtos ir nacionalinės rekomendacijos dėl vaikų iki 13 metų naudojimosi skaitmeniniais įrenginiais laisvalaikiu.

Vis dėlto, pasak edukologės, būtų klaidinga manyti, kad ši problema būdinga tik kuriai nors vienai valstybei.

„Iš esmės nemanau, kad reikėtų labai atskirti Suomijos, Lietuvos ar kurios nors kitos šalies vaikus. Vaikai visur yra vaikai, o technologijų bumas yra globalus reiškinys.

Ir kartais mes reikalaujame iš vaikų to, ko dar patys suaugusieji nelabai mokame: padėti telefoną, nesitikrinti pranešimų kas kelias minutes, neimti jo į rankas vos atsiradus laisvai minutei. Todėl man atrodo, jog šiandien didelis iššūkis yra ne tik vaikai ir technologijos, bet apskritai mūsų visų santykis su technologijomis“, – svarsto S. Lunina.

Jos teigimu, itin svarbu daugiau dėmesio skirti ir tėvų švietimui. Specialistė įsitikinusi, kad neužtenka vien raginti neduoti vaikams telefonų – būtina paaiškinti, kodėl perteklinis ekranų naudojimas gali būti žalingas.

„Tėvams reikia suprasti, ką perteklinis ekranų naudojimas gali išstumti iš vaiko dienos: miegą, judėjimą, žaidimą, skaitymą, gyvą bendravimą, galimybę nuobodžiauti ir pačiam susirasti veiklos“, – pabrėžia ji.

Pasak moters, technologijos vaikams gali suteikti daug naudos, tačiau viskas priklauso nuo to, kaip, kiek ir kokiais tikslais jos naudojamos. Būtent todėl vaikams vis dar būtinos suaugusiųjų nustatomos ribos ir pagalba.

S. Lunina neslepia, kad vaikų santykis su technologijomis jai rūpi ne tik dėl profesinės veiklos, bet ir dėl asmeninės patirties – moteris pati augina vienuolikmetį, netrukus dvylikos sulauksiantį sūnų. Nors berniukas turi nuosavą telefoną, šeimoje galioja gana griežtos jo naudojimo taisyklės.

„Jis turi telefoną, tačiau jo naudojimo laikas gana griežtai ribojamas, mes žinome, ką jis jame veikia, jis turi kelis žaidimus, bet neturi socialinių tinklų. Aš asmeniškai socialinių tinklų poreikio nematau bent iki maždaug 15 metų. Tai yra mūsų su vyru pasirinkta riba, o ne visiems vaikams tinkanti mokslinė taisyklė“, – pasakoja moteris.

Moteriai šiuo metu kur kas svarbiau, kad sūnus laiką leistų su draugais, sportuotų, būtų lauke ir atrastų kitų pomėgių. S. Lunina įsitikinusi, kad vaikams būtina išmokti ir nuobodžiauti, nors suaugusieji neretai skuba kiekvieną laisvą akimirką užpildyti pramogomis.

„Man atrodo, kad mes apskritai pradėjome pernelyg bijoti vaikų nuobodulio ir labai greitai puolame jį užpildyti ekranu, nors vaikui reikia ir laiko, kai niekas jo nelinksmina ir jis pats turi sugalvoti, ką veikti“, – svarsto ji.

Moteris pastebi, kad ekranai šeimų kasdienybėje neretai tampa universaliu sprendimu – vaikui nuobodžiaujant, laukiant, keliaujant automobiliu ar net nenorint valgyti. Tačiau, jos teigimu, svarbu vertinti ne vien prie telefono praleistą laiką, bet ir tai, ar vaikas vis dar geba užsiimti kitomis veiklomis be ekrano.

„Mūsų tikslas nėra auginti vaikus pasauliui be ekranų, nes tokio pasaulio tiesiog nebėra. Mūsų tikslas turėtų būti išmokyti vaikus gyventi pasaulyje, kuriame ekranų yra labai daug ir mokėti jais naudotis taip, kad jie nepradėtų valdyti visos vaiko kasdienybės“, – pabrėžia S. Lunina.

Jos nuomone, tėvams verta sunerimti tuomet, kai technologijos ima išstumti miegą, judėjimą, mokymąsi, šeimos laiką ir gyvą bendravimą. Būtent tai, o ne vien telefono ekrane rodomas naudojimosi laikas, turėtų tapti svarbiausiu signalu peržiūrėti šeimos įpročius.

S. Lunina pastebi, kad susidūrę su vaikų dėmesio, elgesio ar bendravimo sunkumais suaugusieji kartais pernelyg greitai ima ieškoti konkrečios diagnozės, nors pirmiausia vertėtų atidžiau pažvelgti į vaiko kasdienybę.

„Vaikas nėra atskirų simptomų sąrašas. Prieš darant išvadas man visada norėtųsi pasižiūrėti į visą jo kasdienybę: kiek jis miega, kiek juda, kiek būna lauke, kiek turi laisvo žaidimo, kaip atrodo jo dienos ritmas, kiek laiko praleidžia prie ekranų, ką tuose ekranuose veikia, ar turi galimybių gyvai bendrauti su kitais vaikais ir kiek apskritai jo gyvenime yra ramybės bei laiko be nuolatinės stimuliacijos“, – aiškina moteris.

Savo mintis S. Lunina pagrindžia ir mokslinių tyrimų pavyzdžiais, kuriuose nustatytos sąsajos tarp ilgesnio laiko prie ekranų ir vaikų dėmesio, emocinių bei elgesio sunkumų. Vis dėlto moteris akcentuoja, kad šios sąsajos savaime neįrodo, jog ekranai yra tiesioginė minėtų sunkumų priežastis.

„Jeigu vaikas eina miegoti labai vėlai, miega per mažai, didelę laisvalaikio dalį praleidžia prie labai greitai besikeičiančio turinio, mažai juda ir beveik neturi laisvo žaidimo, o paskui mes stebimės, kad kitą rytą jam sunku ramiai sėdėti klasėje ir išlaikyti dėmesį, man pirmiausia norėtųsi pasižiūrėti į visą šį paveikslą“, – teigia S. Lunina.

Vis dėlto pašnekovė pabrėžia, kad ekranų naudojimas savaime nesukelia autizmo, ADHD ar kitų raidos sutrikimų. Jeigu vaiko sunkumai ryškūs, užsitęsia ir trukdo mokytis, bendrauti ar gerai jaustis, specialistų pagalbos atidėlioti nereikėtų.

Ji taip pat ragina tėvus atkreipti dėmesį ne tik į vaikų, bet ir į savo pačių naudojimosi technologijomis įpročius. S. Lunina pateikia dar vienos tyrimų apžvalgos pavyzdį, kuriame dažnesnis tėvų naudojimasis technologijomis vaikui esant šalia buvo siejamas su tam tikrais prastesniais mažų vaikų pažintiniais ir psichosocialiniais rodikliais bei didesniu pačių vaikų ekranų naudojimu, nors nustatyti ryšiai buvo nedideli.

„Pastebėkit savo vaiką ir paklauskit savęs, kaip iš tikrųjų atrodo mano vaiko diena? Ne tik kokį simptomą mes matome, kiek gauna mūsų dėmesio, kiek laiko praleidžia prie ekranų ir kaip jaučiasi“, – pataria ji.

S. Luninos teigimu, kartais pakeitus kasdienius įpročius galima pastebėti nemažai pokyčių, tačiau kitais atvejais sunkumai išlieka ir vaikui prireikia išsamesnio specialistų vertinimo. Svarbiausia, pasak moters, ne kuo greičiau vaikui nustatyti diagnozę ar surasti vieną kaltininką, o suprasti, kokios pagalbos konkrečiam vaikui iš tiesų reikia.

S. Lunina pabrėžia, kad Suomijos pavyzdys išsiskiria tuo, jog vaikų naudojimosi technologijomis problemą siekiama spręsti ne vien draudimais, bet ir aiškiomis gairėmis šeimoms. Anot jos, atsakomybė tenka ne tik tėvams, bet ir valstybei bei skaitmeninių paslaugų teikėjams.

„Kitaip tariant, nėra tikimasi, kad kiekviena šeima viena pati susikurs savo „skaitmeninę pedagogiką“, – sako moteris.

Ji atkreipia dėmesį į Suomijoje paskelbtas rekomendacijas, kuriose aiškiai apibrėžiama, kiek laiko skirtingo amžiaus vaikams rekomenduojama praleisti prie ekranų. Iki dvejų metų vaikams ekranų laikas laisvalaikiu apskritai nerekomenduojamas, 2–10 metų vaikams siūloma jį riboti iki vienos valandos per dieną, o 11–13 metų vaikams – iki dviejų valandų. Jaunesniems nei 13 metų vaikams taip pat nerekomenduojama turėti nuosavo išmaniojo telefono ar naudotis socialiniais tinklais.

Vis dėlto S. Lunina tikina, kad svarbiausia ne vien nustatyti laiko ribas, bet ir suprasti, kokią vietą technologijos turėtų užimti vaiko gyvenime.

„Reikia aiškiai atskirti vaiko poreikius nuo pramogos. Vaikui reikia miego, judėjimo, santykio su kitu žmogumi, žaidimo, mokymosi ir saugumo. „Naršymas, „YouTube“, žaidimai ar socialiniai tinklai nėra baziniai vaiko raidos poreikiai. Ekranas gali būti pramoga, kartais puiki mokymosi priemonė, gali būti naudojamas kūrybai ar bendravimui, bet jis neturėtų tapti tuo, aplink ką organizuojama visa vaiko diena“, – pabrėžia pašnekovė.

Jos įsitikinimu, tėvams labiausiai reikia ne priekaištų dėl jų pasirinkimų, o konkrečių ir suprantamų rekomendacijų, kurios padėtų nuspręsti, nuo kokio amžiaus, kiek laiko ir kokiam turiniui vaikams leisti naudotis ekranais.