Vaikas bendroje klasėje dar nereiškia įtraukties: atskleidė kitą švietimo sistemos pusę

Apie įtraukiojo ugdymo realybę, tėvų nuogąstavimus ir tai, ko reikia, kad nė vienas vaikas neliktų nuošalyje, laidoje „Kas naujo švietime“ kalbasi „Renkuosi mokytis“ vadovas Artur Adam Markevič ir Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė Kristina Košel-Patin

Įtraukusis ugdymas yra šiuolaikinio švietimo kryptis, o pati idėja skamba daug žadančiai. Tačiau realybė gali būti kitokia. A. A. Markevič siūlo iš naujo ir praktiškai pasižiūrėti, kodėl tai neveikia mokyklose. Valstybės kontrolė rodo, kad 90 proc. vaikų yra bendrose klasėse, tačiau beveik 60 proc. vaikų negauna reikiamos pagalbos mokykloje.

„Tai – katastrofiška situacija“, – neslėpė apmaudo jis.

Įtraukusis ugdymas nėra vaiko pasodinimas klasėje, idėja – įgalinti kiekvieną vaiką, nepriklausomai nuo jo socialinio konteksto, negalios iššūkių, kultūros ar religijos. A. A. Markevič neslepia, kad tai yra visuomenės iššūkis, kurį turėtume įvardinti bei ieškoti sprendimų.

Tuo tarpu K. Košel-Patin į situaciją gali pažvelgti iš abiejų pusių, o savo vaiką laiko įtraukties sėkmės pavyzdžiu.

„Jis yra bendrame ugdyme, jam neblogai sekasi, jis gauna pagalbą, rado savo vietą bendruomenėje ir ten jaučiasi saugus“, – pasidalijo ji.

Ji pridūrė, kad tik kas dešimtas, specialiųjų poreikių turintis vaikas, gauna reikiamą pagalbą mokykloje. Koją kiša per mažas noras, resursų ar kompetencijos trūkumas.

„Vaiką patalpinti bendroje klasėje – tai nėra įtrauktis“, – teigė K. Košel-Patin.

A. A. Markevič teigė, kad sėkmės atvejus galime matyti tada, kai mokykla sugeba susitarti, kad nori įgalinti vaiką savęs realizavimui. Įtrauktis pasireiškia tada, kai nepriklausomai, ar vaikas mokysis atskirai, ar dirbs su specialistais, mes jį matysime kaip vieną iš bendruomenės narių.

„Ne visada vaikui yra geriausia būti bendroje grupėje su visais“, – pridūrė jis.

K. Košel-Patin tikina, kad ne visada viskas priklauso nuo mokyklos. Tai dažniausiai liečia klasę, mokytoją ir jos skiepijamas vertybes vaikams. Svarbiu aspektu tampa ir darbo organizavimas, ar suteikiama galimybė kurti ryšį vaikui, kuris turi specialiųjų poreikių su kitais vaikais. Tai paliečia ir patyčių temą.

„Mokykla yra vieta, kur mes gauname ne tik akademines žinias, bet ir mokinamės gyvenimui“, – mano ji.

Pasak jos, mokykla gali suteikti galimybę patirti socialinius ryšius ir išmokti juos kurti, o tai padaryti galima įvairiais būdais. Pavyzdžiui, panašių pomėgių vaikams sukurti grupę iš kelių klasių ir taip sukurti galimybę susirasti draugų kitose klasėse.

Apie iššūkius prakalbęs A. A. Markevič akcentuoja, kad šioje situacijoje vieno kaltininko nėra. Jis atkreipė dėmesį ir į tėvus, kurie nepripažįsta, kad jų vaikams reikalinga pagalba ir jos atsisako.

„Dėl stigmų, dėl nepasitikėjimo, dėl įsitvirtinusių stereotipų“, – neslėpė jis.

Kita problema, kad klasėse vaikai negauna reikiamos pagalbos, o tas skyles užkamšyti turi mokytojas arba mokytojo padėjėjas, kuris nenutuokia, koks turėtų būti jo vaidmuo. Kalbame apie tėvų ir mokyklos atsakomybę, bet tai turi būti ir politikų pareiga užtikrinti, kad įtrauktis veiktų.

„Yra savivaldybių, kur vaiko pagalbai skiriamas vienas euras“, – situacijos nepagražindamas teigė A. A. Markevič.

Nematant prioriteto įtraukti ir įgalinti vaiką, atsiranda labai daug šios krypties iškraipymų ir apibūdinimų. Todėl A. A. Markevič akcentuoja, kad įtraukusis ugdymas yra apie lygiavertį požiūrį, į kiekvieno poreikius.

K. Košel-Patin pasidalijo, kaip į įtraukųjį ugdymą reaguoja tėvai, kurių vaikai neturi specialiųjų poreikių. Ji sutinka, kad kiekvieno tėvo pareiga yra užtikrinti saugią aplinką savo vaikui, tačiau neslepia, jog yra atvejų, kai prašoma iš klasės pašalinti autistišką bendraklasį.

„Yra atvejų, kai mokytoja skatino klasiokų tėvus kreiptis į institucijas, kad vaikas būtų pašalintas iš klasės“, – neslėpė ji.

Tačiau ne visos patirtys skaudžios. Yra pavyzdžių, kai mokytojas stropiai ruošėsi klasėje sutikti specialių poreikių turintį vaiką. Tam ruošė save, klasės tėvus, vaikus ir pasirūpina visų vaikų saugumu.

„Mintis, kad vaikas turi prisitaikyti – jau atgyveno“, – pridūrė ji.