Mokinių Lietuvoje mažės, bet mokytojų trūkumas savaime nedings

Kasmetėje EBPO apžvalgoje šiemet daugiausia dėmesio skiriama mokytojų trūkumui, jų pritraukimui ir išlaikymui. Organizacijos „Švietimas #1“ vadovė Laura Tilvytė atkreipia dėmesį, kad vien didesnis stojančiųjų į pedagogikos studijas skaičius dar negarantuoja, kad mokyklose turėsime pakankamai mokytojų.

„Beveik pusė baigusiųjų pedagogikos bakalauro studijas mokyklose nedirba pedagoginio darbo, o pusė jaunesnių nei 30 metų pagrindinio ugdymo mokytojų ketina per penkerius metus palikti profesiją. Tuo pat metu turėsime pakeisti į pensiją išeinančius patyrusius mokytojus. Todėl vien pritraukti daugiau studentų neužtenka – turime geriau parengti juos darbui klasėje, suteikti pagalbą pradėjus dirbti ir aiškias galimybes augti profesijoje, kad jie norėtų likti“, – sako L. Tilvytė.

EBPO prognozuoja, kad 2024–2033 m. 5–14 metų vaikų Lietuvoje sumažės 22 proc., o vidutiniškai EBPO šalyse – 9 proc. Kartu Lietuvai teks pasirengti didesnei mokytojų kartų kaitai: 2024 m. 55 metų ar vyresni buvo 42 proc. pradinio ir vidurinio ugdymo mokytojų, kai EBPO vidurkis siekė 23 proc. Tai didžiausia dalis tarp palyginamus duomenis pateikusių šalių.

Artimiausių metų poreikį parodo apžvalgoje cituojama Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) prognozė: 2026–2031 m. Lietuvai reikės apie 6,7 tūkst. naujų dalykų mokytojų, o atitinkamas pedagogikos studijas turėtų baigti apie 4,2 tūkst. absolventų. Labiausiai trūks anglų kalbos, matematikos ir lietuvių kalbos mokytojų.

„Sprendžiant mokytojų trūkumą svarbu ir tai, kaip juos rengiame. Kartu su ISM universitetu parengtame Švietimo kelrodyje siūlome, kad būsimas pagrindinės mokyklos mokytojas būtų rengiamas mokyti bent dviejų dalykų ir dirbti su skirtingo amžiaus mokiniais. Tai suteiktų jam daugiau profesinių galimybių, o mokykloms būtų lengviau rasti reikiamų specialistų. Tačiau platesnis pasirengimas turi būti paremtas praktika mokykloje ir pagalba pradėjus dirbti“, – sako L. Tilvytė.

Mokytojų gretas gali papildyti ir žmonės, jau dirbę kitose srityse. EBPO apžvalgoje, remiantis TALIS 2024 apklausa, nurodoma, kad antrosios karjeros mokytojai sudaro 7 proc. Lietuvos pagrindinio ugdymo mokytojų, kai vidutiniškai EBPO šalyse – 8,4 proc.

Švietimo kelrodyje siūloma aukštąjį išsilavinimą ir reikiamų dalykinių žinių turintiems kitų sričių specialistams plėsti lankstų, nemokamą kelią į mokytojo profesiją. Jie galėtų pedagoginį pasirengimą derinti su apmokamu darbu mokykloje, gaudami praktinę ir teorinę pagalbą.

„Žmogus į mokyklą atsineša savo srities žinias ir profesinę patirtį. Tačiau mokyti vaikus – naujas darbas. Reikia mokėti paaiškinti, pastebėti, ko mokinys nesupranta, ir rasti kitą būdą jam padėti. Todėl neužtenka sudaryti galimybę pradėti dirbti – žmogus turi gauti pagalbą, kad išmoktų šį darbą gerai atlikti“, – sako L. Tilvytė.

Praktinio pasirengimo svarbą pabrėžia ir EBPO. Būsimi mokytojai daugiau laiko mokyklose turėtų praleisti jau nuo pirmųjų studijų metų, palaipsniui pereidami nuo pamokų stebėjimo prie savarankiško mokymo. Juos turėtų lydėti parengti mentoriai, o praktika vykti tik tam pasirengusiose mokyklose.

„Pirmieji metai mokykloje neturėtų būti išbandymas, kurį naujas mokytojas turi įveikti vienas. Todėl pirmuosius trejus metus siūlome jam skirti apmokamą mentorių ir mažesnį pamokų krūvį. Tai suteiktų daugiau laiko pasirengti pamokoms, aptarti sudėtingas situacijas su patyrusiu kolega ir palaipsniui įsitvirtinti profesijoje“, – sako L. Tilvytė.

Lietuvoje ikimokyklinio ir pagrindinio ugdymo mokytojai vidutiniškai uždirba apie 1 proc. daugiau nei kiti aukštąjį išsilavinimą turintys darbuotojai. Tačiau savo atlyginimu patenkinti 28,4 proc. pagrindinio ugdymo mokytojų – mažiau nei vidutiniškai EBPO šalyse, kur ši dalis siekia 38,7 proc. Nuo 2018 m. pasitenkinimas atlyginimu Lietuvoje išaugo 17 procentinių punktų.

Kitomis darbo sąlygomis, neįskaitant atlyginimo, patenkinti 77,4 proc. Lietuvos pagrindinio ugdymo mokytojų, palyginti su 68,4 proc. EBPO vidurkiu. Taip pat 71,6 proc. teigia, kad jų mokyklos mokinių tėvai juos vertina ir gerbia.

EBPO tyrimas rodo, kad Lietuvos mokytojų darbo krūvis turi vieną ryškų ypatumą. Nors patys mokytojai nurodo iš viso dirbantys trumpiau nei kiti panašų išsilavinimą turintys darbuotojai, pamokoms jie skiria vieną didžiausių darbo laiko dalių tarp EBPO šalių. Pagrindiniame ugdyme pamokos sudaro apie 59 proc. reglamentuoto darbo laiko, kai EBPO vidurkis – 42 proc. Vadinasi, didesnė mokytojo darbo dienos dalį užima pats darbas klasėje, o mažiau laiko lieka pasirengimui, individualiam darbui su mokiniais ir bendradarbiavimui su kolegomis.

„Atlygis svarbus, bet mokytojo, kaip ir kitų sričių darbuotojų, sprendimą likti darbovietėje lemia ir kasdienė darbo aplinka. Ar vadovas išgirsta? Ar kolegos padeda? Ar mokytojas gali pasakyti, kad susiduria su sunkumais, ir sulaukti pagalbos? Todėl Kelrodyje siūlome visose Lietuvos mokyklose reguliariai vertinti mikroklimatą – klausti mokytojų, mokinių ir tėvų, kaip jie jaučiasi mokykloje, o pagal rezultatus susitarti, ką konkrečiai reikia keisti, ir stebėti, ar situacija gerėja“, – sako L. Tilvytė.

Mokytojų kartų kaita reiškia ir riziką prarasti ilgametę patirtį. Kelrodyje siūlomas karjeros modelis leistų ją geriau perduoti jaunesniems kolegoms: aukštesnes profesinio augimo pakopas pasiekę mokytojai dalį darbo laiko skirtų mentorystei, kolegų konsultavimui ir būsimų mokytojų rengimui. Už šias atsakomybes būtų mokamas didesnis atlygis.

Aiškesnių karjeros galimybių svarbą pabrėžia ir EBPO. „Education at a Glance 2026“ rodo, kad mokytojo profesija patrauklesnė ten, kur žmogus aiškiai mato, kaip gali augti, už ką gauna daugiau atsakomybės ir kaip tai atsispindi atlygyje. Lietuvoje toks kelias nėra nuoseklus: mokytojas gali siekti aukštesnės kvalifikacinės kategorijos, tačiau nėra aiškios sistemos, kuri reguliariai parodytų, kaip jis profesiškai auga ir koks galėtų būti kitas jo karjeros žingsnis.

Todėl „Švietimo kelrodyje“ dabartines kvalifikacines kategorijas siūloma keisti profesinio augimo pakopomis. Aukštesnė pakopa būtų siejama ne vien su darbo stažu, bet ir su mokytojo kompetencijomis, darbo kokybe bei papildomomis atsakomybėmis. Tokios pakopos nebūtų suteikiamos visam laikui – jos būtų periodiškai peržiūrimos.

„Patyręs mokytojas gali padėti augti visai komandai. Tačiau jeigu norime, kad jis mentoriautų ar konsultuotų kolegas, šiam darbui reikia ir laiko, ir atlygio. Taip mokykla gali išsaugoti savo patirtį, o naujas žmogus – greičiau įgyti pasitikėjimo ir išmokti gerai dirbti“, – sako L. Tilvytė.

Pasak jos, mokytojų pritraukimo priemonių sėkmę reikėtų vertinti ir po studijų ar persikvalifikavimo: ne tik kiek žmonių pradėjo studijas ar baigė persikvalifikavimo programas, bet kiek jų iš tiesų atėjo dirbti į mokyklas, kiek liko po trejų metų ir kurių dalykų mokytojų vis dar trūksta. Tik tuomet bus aišku, ar šiandien priimami sprendimai padeda mokykloms pasirengti artėjančiai kartų kaitai.