Žmonėms gerai?
Žmonėms gerai, nes turi darbo? Tai klausimas, kurio darbdaviai nemėgsta.
„Žinote, kaip jie mane vadina? Vergvaldžiu, – sakė žemės ūkio paskirties įmones vienijančios bendrovės „Šiaurės vilkas“ vadovas Vilius Kaikaris. – Jie dirba gerai. Bet tol, kol kas nors nepasiūlo didesnio atlygio.“
V.Kaikaris yra Joniškio rajone esančios Skaistgirio žemės ūkio bendrovės (ŽŪB) vienas savininkų. Bendrovė turi pieno perdirbimo įmonę, karvių fermas, paukštynus, mėsinių galvijų, pašarų gamybą, dolomito kasyklas.
„Sodros“ duomenimis, vidutinis atlyginimas šioje bendrovėje, turinčioje 111 etatinių darbuotojų, sausį buvo 1063 eurai (neatskaičius mokesčių).
Didžiausią algą gaunančių darbuotojų atlyginimų vidurkis sudarė apie 1360, mažiausiai uždirbančių – apie 700 eurų.
Nėra vienodo atlygio
Nuo Skaistgirio iki Žagarės – vos dešimt kilometrų, už jos – jau ir Latvijos siena. Latviškai kalbančių žmonių Skaistgiryje neteko sutikti.
Užtat nemažai žmonių iš Žagarės važinėja į darbą šiame miestelyje. Vieni – į Žagarės pieninę, kiti – į Alsių paukštyną, treti – į karvides.
Kiek jie uždirba? Tiek, kad net ir vilniečiai, metę savo darbus, ten nesijaustų prastai.
Gaminti varškę, sūrius bei kitus pieno produktus Žagarės pieninėje buvo pradėta prieš ketverius metus. Šiuo metu joje per mėnesį perdirbama apie 6–8 tūkst. tonų pieno.
„Rankų darbo čia reikia daug“, – pasakojo gamybos ceche užkalbinta Ilona. Tuo metu jame buvo gaminama varškė saldiesiems sūriams.
Tai – laiko patikrinta technologija, kai raugintas pienas yra užplikomas verdančiu saldžiu pienu. Ir kaitinama tol, kol karštis visiškai jį sutraukia.
„Talpa – didelė. Reikia iškošti išrūgas, ir tai ne vieno žmogaus darbas. Po to, kai jos išvarva, varškę dedame į sūrmaišius“, – paaiškino Ilona.
Pieninėje ji dirbti pradėjo prieš trejus metus. Ir kiekvieną dieną kelią iš Žagarės ir namo įveikia kartu su ten pat dirbančiais kaimynais.
Moteris turi virėjos specialybę, tačiau pagal ją seniai nedirbo.
Kaime, anot jos, darbai nesimėto. Anksčiau ji darbavosi Žagarės globos namuose, bet atsiradus galimybei įsidarbinti pieninėje ėmė važinėti į Skaistgirį.
Kiek ji uždirba? Anot Ilonos, atlyginimas priklauso ir nuo darbo dienų skaičiaus, ir nuo gamybos apimties, ir nuo mokamų priedų.
Vidutinė jos alga atskaičius mokesčius perlipa 400 eurų. „Bet ne už stovėjimą juk mokama – dirbti reikia“, – pratarė moteris.
Grįžo po atostogų
„Esu čia nuo 2015 metų, kai buvo atidaryta pieninė. Buvau atsitraukusi – auginau porą metų vaikelį“, – sakė fasavimo skyriuje dirbanti Ina Tomas, kurios šeimoje auga penki vaikai.
Nuo namų iki Skaistgirio jai – vos keli kilometrai.
„Anksčiau važinėdavau į darbą Latvijoje, užgaišdavau po pusantros valandos pirmyn ir atgal. Lietuviai joje turi įsteigę įmonę, ten ženklindavau alkoholio butelius.
Kai tik buvo atidaryta Žagarės pieninė, perėjau dirbti į ją, nes ir alga geresnė, ir darbas prie namų“, – kalbėjo moteris.
Pasak I.Tomas, kartu su vyru per mėnesį jie uždirba apie 1100 eurų – vyro alga šiek tiek didesnė nei jos. Kaime tai – nemenki pinigai.
Karvių fermoje – pamainos
Skaistgirio ŽŪB karvidėse melžėjos pamainomis keičiasi kas dvi paras: dvi moterys per vieną melžimą pamelžia kone 630 karvių.
„Čia lietuviškos žalmargės, pieningos. Per parą jos vidutiniškai duoda apie 30 kilogramų pieno, tačiau yra ir tokių, iš kurių primelžiama po 45–50 kilogramų. Tai – labai daug“, – patikino Virginija, kuri dirba poroje su savo dukra Greta.
48 metų Virginija – zootechnikė, tačiau pagal šią specialybę padirbėjo vos porą metų – iki „kolchozų“ griūties.
„Vėliau vaikus auginau, o ir savo ūkį turėjome. Bet kai vyras mirė, ūkio nebeliko – nepajėgiau viena tvarkytis.
Tad jau keturiolikti metai, kai melžiu karves“, – sakė Buivydžių kaime gyvenanti moteris.
Jos uždarbis per parą – už rytinį bei vakarinį karvių melžimą yra 53 eurai jau atskaičius mokesčius. Todėl per mėnesį susikaupia apie 800–900 eurų.
Ar užtenka tiek pragyventi kaime? Virginija papurto galvą: „Sunku. Nors, atrodytų, gera alga.“
Greta melžti karvių į Skaistgirį važinėja iš Žagarės. Anksčiau ir ji darbavosi Žagarės pieninėje, tačiau kai fermose prireikė melžėjos, ji laikinai – kol atsiras darbuotojas – ėmėsi talkinti mamai. Ir tas laikinumas tęsiasi jau dvejus metus.
„Reikia ir mylėti gyvulius, ir išmanyti tai, ką darai. Antraip neištvertum“, – patikino Virginija.
Išsižadėjo plėtros planų
V.Kaikaris neslėpė, kad darbuotojai papusto padus, jeigu tik kas nors pasiūlo didesnį atlyginimą. O ir ekonominė situacija kaime yra tokia, kad sunku prognozuoti ateitį.
„Planavome pieninės plėtrą. Bet jei galėčiau, tą momentą pakeisčiau – nebesiimčiau pienininkystės.
Mums nedavė paramos pagal Kaimo plėtros programą, kaip buvo numatyta. Atidarant pieninę buvo žadama, kad gausime investicijų perdirbimui.
Tačiau po to sulaukėme žinios, kad trūksta vos vienos savaitės iki tol, kol vykdomai veiklai sueis metai.
Paskui pasikeitė valdžios, o naujoji nutarė, kad paramos mums nė nereikia. Štai ir sėdime kaip kvailiai laive“, – sakė V.Kaikaris.
Jo teigimu, jei būtų gauta paramos, perdirbamo pieno kiekis per parą būtų ne 0,1 tūkst. tonos, bet 3 tūkst. tonų.
„Be paramos kurti tokio didelio pienininkystės ūkio nevalia, kitaip nebūtume konkurencingi.
Juk kitos pieno perdirbimo įmonės buvo jos gavusios 4 mln. eurų, mes – 170 tūkst. eurų. Būtume turėję labai gerą, modernią pieninę. Dabar ji – namudinė“, – aiškino pašnekovas.
Bet privalumas yra tai, kad gamyba nepriklausoma nuo žaliavos supirkimo kainų?
„Tai ir yra blogiausia. Juk tokį pieną, kokį melžiame, galima parduoti dar brangiau nei pagamintus pieno produktus.
Mat kitos įmonės perdirba žaliavinį pieną, supirktą iš bobučių po 10–15 centų už kilogramą. Ir atskiedžiamas jis geru.
O mes viską darome iš kokybiško pačių prižiūrimų karvių pieno“, – sakė V.Kaikaris.
Kaime žemdirbių algos – gana padorios
Jonas Sviderskis
Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos direktorius
„Kaime algos gana neblogos. Pavyzdžiui, mechanizatoriai sezono metu užsidirba ir 2 tūkst. eurų į rankas, žiemą – mažiau. Melžėjų algos perkopia tūkstantį eurų.
Kasmet gruodį surenkame iš bendrovių duomenis apie vidutines algas. Pernai vidutinis atlyginimas asociacijai priklausančiose bendrovėse, atskaičius mokesčius, siekė 821 eurą. Tai nemaži pinigai. Be to, dalis tų žmonių kaime turi ir savo pagalbinių ūkių, tad jų išlaidos maistui būna mažėlesnės.
Žemės ūkio bendrovės paprastai yra mišrios – jos ir gyvulius augina, ir grūdus, ir pašarus ruošia. Juk tik toks ūkis gali būti tvarus. Jei kuriai nors veiklai metai būna neparankūs, pavyzdžiui, iššąla ar išdžiūva pasėliai, tuomet kita veikla – pienas ar gyvuliai palaiko ūkio gyvybę. Bėda ta, kad niekas su ta gyvulininkyste nenori terliotis, nes gyvuliams juk reikia nuolatinės priežiūros, jauni žmonės to nenori.
Ūkiuose vidutinis darbuotojų amžius yra 45 metai. Jaunų nėra daug. Bendrovėms trūksta ir mechanizatorių, ir melžėjų, ir kitokių darbuotojų. Žmonės vežiojami į darbus ir iš aplinkinių kaimų, ir iš miestelių.
Bet tai nėra itin gerai – geriausia, kai žmogus ir gyvena kaime, ir vaikus augina. Tik juk visa infrastruktūra kaime sunaikinta – ir mokyklos, ir darželiai.“
Vidutinės algos žemės ūkio bendrovėse
Bendrovė Vidutinė alga eurais Darbuotojų skaičius
Griškabūdžio ŽŪB, Šakių r. 2002,3 88
Lukšių ŽŪB, Šakių r. 1400,9 108
Voniškių ŽŪB, Šakių r. 1383,2 47
Drąsutaičių UAB, Joniškio r. 1379,5 40
Plokščių ŽŪB, Šakių r. 1280,4 36
Padovinio ŽŪB, Marijampolės r. 1226,7 105
Bendrovė „Tetirvinai“, Pasvalio r. 1140,3 73
Pauliukų ŽŪB, Jonavos r. 1095,5 125
Skaistgirio ŽŪB, Joniškio r. 1063,1 111
Tėviškės ŽŪB, Varėnos r. 1051,2 32
Ažytėnų ŽŪB, Kėdainių r. 1040,6 30
Bendrovė Kalpokų ūkis, Pakruojo r. 968,6 63
Pelaniškių ŽŪB, Pakruojo r. 810,6 51
Šaltinis: rekvizitai.lt, 2019 metų sausis.
