Šaukė vaikus pasitarti, klausė, kuris žemę perims

Šimtametė sodyba, užauginusi kelias kartas darbščių ir gabių gausios giminės atžalų, vis dar gyva, kol čia triūsia energija trykštantis fotografas ir taikioji bei kantrioji jo sutuoktinė.

Kauniečiui Erikui ir klaipėdietei Minulei Glorijai viešėti pas senelį S.Vadapolą didžiulis džiaugsmas.<br>A.Švelnos nuotr.
Kauniečiui Erikui ir klaipėdietei Minulei Glorijai viešėti pas senelį S.Vadapolą didžiulis džiaugsmas.<br>A.Švelnos nuotr.
Klaipėdietė E.Nazarovienė iki šiol klauso tėčio patarimų.<br>A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotr.
Klaipėdietė E.Nazarovienė iki šiol klauso tėčio patarimų.<br>A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotr.
Svetinguose Vadapolų namuose kasdien sočiai bruzdesio, vieni artimieji išvažiuoja, kiti atvyksta.<br>A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotr.
Svetinguose Vadapolų namuose kasdien sočiai bruzdesio, vieni artimieji išvažiuoja, kiti atvyksta.<br>A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotr.
Žvejoti pamėgęs S.Vadapolas sodybos kieme išsikasė ir įžuvino tvenkinį, pramoga bus vietoje.<br>A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotr.
Žvejoti pamėgęs S.Vadapolas sodybos kieme išsikasė ir įžuvino tvenkinį, pramoga bus vietoje.<br>A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotr.
V.Vadapolienė džiaugiasi nagingo sūnaus padirbintu supamu krėslu.<br>A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotr.
V.Vadapolienė džiaugiasi nagingo sūnaus padirbintu supamu krėslu.<br>A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotr.
Prie šimtametės gryčios jauniausioji giminės karta į krūvą susibėga retokai, dažniau vieši po vieną ar du.<br>A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotr.
Prie šimtametės gryčios jauniausioji giminės karta į krūvą susibėga retokai, dažniau vieši po vieną ar du.<br>A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotr.
Pernai pavasarį į tėvų namus suvažiavo visi vaikai, bet nė vienas taip ir neištarė, kad norėtų perimti žemę ir ūkininkauti.<br>A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotr.
Pernai pavasarį į tėvų namus suvažiavo visi vaikai, bet nė vienas taip ir neištarė, kad norėtų perimti žemę ir ūkininkauti.<br>A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Gailutė Kudirkienė, „Panevėžio kraštas“, www.panskliautas.lt

Aug 27, 2020, 5:09 PM

Vaikai ir anūkai džiaugiasi, kad senoji pora nenori grįžti į miestą – jiems vasaroti kaime irgi labai patinka. Tik bėda dėl žemės – niekas jos nenori perimt, savo darbus, namus jau turi kitur.

Grįžo ūkininkauti, o tapo kaimo fotografu

Šalia Šukionių kaimo esantį ūkininkų 81 metų Stanislovo ir 82 metų Veronikos Vadapolų vienkiemį parodys kiekvienas Vabalninko seniūnijos gyventojas. Jį taip ir pasiekiame, vis stabčiodami ir paklausinėdami žmonių, kur sukti.

Mat vyras yra seniūnijos metraštininkas, fotografuojantis visus svarbesnius renginius, šventes, jubiliejus ir asmenines progas, aplinkiniai jį geriau pažįsta kaip fotografą, o ne kaip ūkininką. Rajone jau surengta beveik 40 jo personalinių parodų, jo nuotraukomis iliustruota ne viena šio krašto žmonių leista knyga.

Vadapolai žemę dirbti pradėjo tik atgavus Nepriklausomybę, kai atsiėmė sovietų nusavintą turtą. Iki tol šeima gyveno mieste, vyras dirbo Panevėžio statybos tresto vieno padalinio energetikos skyriaus vadovu, o žmona buvo fizikos ir matematikos mokytoja.

„Grįžau į kaimą ūkininkaut, o radau fotografijos nišą“, – džiaugiasi pašnekovas.

Kartą neatsispyrė pagundai

Fotoaparatas šio vyro draugas nuo 15-os metų. Pirmieji modeliai buvo šeimos nariai, paskui kaimynai ir pažįstami. S.Vadapolo šaknys kaimiškos, kilęs jis iš Pasvalio rajone esančių Baukų.

Kai gyveno mieste, bendradarbiavo su spauda, o anuomet ėjęs leidinys „Statybininkas“ buvo iliustruotas vien jo nuotraukomis.

Gausiame vyro fotoarchyve yra kadrų ir iš pirmųjų Sąjūdžio mitingų, epizodų iš Baltijos kelio.

S.Vadapolas prisipažįsta, kad, kaip ir daugelis pradedančiųjų fotografų, neatsispyrė pagundai įamžinti nuogą moters kūną.

Tik po pirmojo akto fotografavimo gavo tiek pylos, kad visam gyvenimui praėjo noras ieškoti nuogybių.

Tą kartą jis objektyvą nukreipė į žmoną. Jiedu buvo ką tik vedę, žmonos figūra buvo ideali. Jauna moteris ryte atsikėlė ir nuoga nuėjo praustis, palinko kambaryje virš dubens, o vyras slapta išsitraukė fotoaparatą ir pliaukštelėjo.

Jaunamartė pakėlė baisų triukšmą. Vyras gynėsi, kad iš to kadro nieko neišėjo, žadėjo juostelę išmesti. Bet pažado neįvykdė, juostelę išryškino ir ją išsaugojo, dargi nuotrauką pasidarė. Bet, šiukštu, niekam nerodė, slėpė nuo žmonos ir nuo vaikų.

„Saugojau kaip ikoną. Išsitraukdavau, pasigrožėdavau ir vėl saugiai padėdavau“, – šypsosi dabar jau žilagalvis.

Tik tuomet, kai vaikai jau buvo užaugę, žmonai prisipažino, kad anos juostelės nesunaikino, parodė ir nuotrauką. Žmona susijaudino ir užpyko.

Vyras savo lobius vėl paslėpė ir daugiau nė karto į dienos šviesą nebeištraukė.

Žmona, išgirdusi, kad vyras pasakoja mums apie daugiau nei prieš pusšimtį metų darytą nuotrauką, ir dabar susijaudina.

Didžiausias malonumas – žvejyba su seneliu

Įvažiavimą į Vadapolų sodybą žymi aukštaūgių eglių eilė. Gyvenamai rąstinei trobai jau 111 metų, tiek pat ir tolėliau stovinčiai klėčiai, ir iš molio drėbtam tvartui. Kiti ūkiniai pastatai jaunesni.

Gryčios lauko sienos niekuo neapkaltos, sienojų spalva tokia, kokią per šimtą metų sukūrė lietūs ir vėjai.

Žmogaus ranka kartais tik langines baltai perdažo, dar paspalvina ir jau šiais laikais pristatytą verandą.

Sveikinantis su šeimininku iš pievų lyg viesulas atlekia anūkai Erikas Tamonis ir Minulė Glorija Nazarovaitė, mus palabina ir seneliui, prisėdusiam palangėj, klesteli ant kelių. Vienas iš Kauno, kita iš Klaipėdos čia leidžia vasarą, su seneliu važiuoja žvejoti į Kupiškio marias, tai pati smagiausia atrakcija.

Į sodo namelio sieną atremta eilė įvairaus dydžio meškerių. Išvažiuoja naktį, vaikai mašinoje pasnaudžia, o švintant jau kartu su seneliu merkia meškeres, laukia laimikio.

Visai nesvarbu, pagauna ką ar ne, svarbiausia – pokalbiai su seneliu. O jo pokštams ir visokioms istorijoms galo nėra.

Tremtinė į savo gryčią taip ir neįžengė

Virš sėdinčiųjų galvų kabo kolūkio laikais prikalta lentelė, kad čia yra Šukionių kaimo biblioteka. Nuo jos kalbą ir pradedam.

Vienkiemis – V.Vadapolienės gimtinė, namai tėvų statyti.

Kai visą šeimą išvežė į Sibirą, statinius pasisavino kolūkis. Gyvenamajame name įrengė biblioteką ir paštą, dar įleido gyventi ir paštininko šeimą.

Kai 1960 metais grįžo tremtiniai, jiems leido įsikurti tik dalyje klėties, kitą pusę buvo užėmę svetimi.

Grįžo tik moteris su penkiais vaikais, o vyras mirė tremtyje, Chabarovsko srityje.

Kai atgavus Nepriklausomybę daugelis iš Sibiro gabenosi namo artimųjų palaikus, jų šeimai nebuvę ką parsivežti, lietuvio kapą nuplovė ištvinęs Amūro intakas.

Į savo buvusius namus V.Vadapolienė galėjo įžengti tik prasidėjus „perestroikai“, kai kolūkis iškėlė biblioteką ir paštą.

„Mama tos laimės nesulaukė, mirė klėties kambarėlyje, iš tremties grįžusi tik penkerius metus tepagyveno“, – pasakoja moteris.

Kaip mieste likt, kai žemę grąžino?

Vadapolai turėjo vienintelį variantą – keltis gyventi į kaimą, kitokio nė nesvarstė. Tiesa, buto mieste nepardavė, jis iki dabar stovi tuščias.

Žmona į pensiją išėjo 50 metų, tad buvo laisva, vyras dar kurį laiką dirbo Panevėžyje, kaime plušėdavo savaitgaliais.

Ūkininkavimo pradžia buvo sunki, neturėjo jokios technikos. Bet noro ir entuziazmo į valias, jautė nenusakomą džiaugsmą tėvų žemes atgavę.

„Pirmus metus javus sėjau rankom, sietą ant peties užsikabinęs“, – pasakoja S.Vadapolas.

Augino rugius, miežius, kviečius. Prie namų pasidarė didelius daržus, sėjo ir sodino viską, ko žmogui pramisti reikia. Šalia seno obelų sodo prisodino vyšnių.

Vėliau iš subyrėjusio kolūkio nusipirko seną traktorių. Įsigijo melžiamų karvių.

Beveik tris dešimtmečius jie taip ir ūkininkavo: be savo technikos, daug ką rankom, javams nupjaut samdė kombainininką, šienaut irgi samdė šienpjovę.

„Ateina laikas pjaut, varpos byra, o žmogus sako: pirmiau savo nusipjausiu. Kai atvažiuoja, pusė derliaus ir išbyrėję“, – pasakoja šukionietis.

Pirkti patiems techniką – vadinasi, imti paskolas, o tokios finansinės naštos Vadapolai nenorėjo.

„Užtat ir baigėm ūkininkaut“, – sako į devintą dešimtį įkopęs vyras.

Simboliška, bet kai tik žemę šeimininkai liovėsi dirbti, išnuomojo svetimiems, staiga išnyko jų laikytos bitės. Dabar sodo pakraštyje stovi 9 tušti aviliai.

Gegužinių vietoje beržai žaliuoja

V.Vadapolienės tėvai buvę stiprūs ūkininkai, sodyba statyta erdvi, su dideliu kiemu aplink gyvenamą gryčią, ūkiniai pastatai buvę irgi nemenki.

Kolūkių laikais sodyboje vykdavusios gegužinės, nes tarp namo ir klėties buvęs nemažas plotas. Iš pradžių jaunimas šokių aikštelę nukirstais berželiais apkaišydavo, o paskui sumanė medelių nebepjaut, o šokių vietą gyvais beržais apsodinti.

Dabar tie keturkampiu sužėlę medžiai jau aukšti aukštutėliai, tarp jų žaidimų aikštelė anūkams, kurių Vadapolai turi devynis.

Iš pradžių daugelis ūkio darbų gulė ant V.Vadapolienės pečių, nes ji kaime gyveno nuolatinai, o vyras parlėkdavo tik po darbo, o atlėkęs dažnai vėl ištrūkdavo, nes tai šen, tai ten kvietė fotografuoti. Daug talkino vaikai.

Vadapolai jų užaugino penkis – du sūnus ir tris dukteris. Kol dar mieste gyveno, visus nuo mažumės į tėviškės kaimą vežėsi, mokė žemės ūkio darbų.

„Mūsiškiai niekad nesėdėjo dyki, daržus ravėjo, kolorado vabalus rinko, prie šieno dirbo“, – pasakoja šeimininkas ir primena, kad mokymas darbštumo paėjęs iš jo giminės. Mama, garsi kaimo siuvėja, buvusi begaliniai darbšti, nėra buvę, kad rankos skreite be darbo gulėtų.

Atsilygino dviem tonomis kviečių

Atsikraustę iš miesto į šimtametę trobą Vadapolai ją šiek tiek pertvarkė, įsivedė centrinį šildymą, vandentiekį, viduje įrengė vonią ir tualetą. Visa kita palikta po senovei.

Vienas kambarėlis – vyro fotografijos karalystė. Jame šūsnys nuotraukų, fotoaparatų dalys, dovanoti suvenyrai ir diplomai. Ant rašomojo stalo stovi darbui reikalingi kompiuteriai.

„Vestuvių nebefotografuoju, kur jau man, senukui, belakstyt“, – juokiasi.

Ką befotografuotų, S.Vadapolas stengiasi žmonėms padaryti tikras – popierines nuotraukas, o ne įduoti vien atmintuką.

Fotografuoja ne uždarbiui, dažnai be užmokesčio. Prisimena, vienas jaunikis po vestuvių atvežė dvi tonas kviečių.

Visi darbštūs ir gabūs

Visą svetainę užima platus stalas.

Nuo jo ką tik pakilo į svečius atvykusios vaikų šeimos, dar tebeguli vaišės: dubenys savų vyšnių, trešnių, braškių, šviežutėlių žirnių ankščių, riestainių ir pyragų.

Vieni išvažiavo, o Klaipėdoje gyvenanti Edita Nazarovienė dar liko viešėti. Ji pedagogė, kaip ir broliai bei seserys. Tik vienintelė sesuo Ieva baigė Žemės ūkio akademijoje buhalteriją, vėliau dar slaugos kursus.

„Mano ir vaikai, ir anūkai gabūs, ir visi labai darbštūs“, – saviškius giria vyras.

Štai kieme dūkstantis Erikas – smuikininkas, Minulė Glorija irgi su muzika draugauja, vyresnis anūkas jau dviejuose filmuose filmavosi – „Anoje Kareninoje“ ir „Černobylyje“.

Sūnūs Einius ir Mindaugas – maratono bėgikai, su kitais lietuviais sportininkais savo šaliai atstovaujantys užsieniuose.

Panevėžyje gyvenantis Mindaugas – dar ir auksarankis. Turi unikalią, iš motinos giminės paveldėtą savybę – vienodai gerai geba dirbti abiem rankomis.

V.Vadapolienė rodo sūnaus pagamintus baldus: gimtadienio proga jai sumeistravo neįtikėtinai patogų supamąjį krėslą, pagamino labai dailią komodą, didelę spintą virtuvei.

Visa daryta iš savo miško medžių, nematyti nė vienos vinies, stalčiai atsidarinėja lyg per sviestą.

„Daug kas jo prašo baldus padaryt, bet niekam svetimam nedaro, tik saviems“, – atvirauja tėvas.

Pačiu laiku pamokė

Vadapolai pasidžiaugia, kad vaikai su šeimomis lanko dažnai, bet va bėda – du dar yra viengungiai.

Dukra Jurgita Vadapolaitė, universitete baigusi anglų kalbos studijas, jau 20 metų gyvena Londone, ji kaime rečiausiai pasirodo. Šeimos nesukūrė ir Mindaugas.

Sporto universiteto diplomą turintis sūnus Einius Vadapolas, žinomas bėgikas, maratonininkas, su šeima irgi netrumpai gyveno Anglijoje, tačiau kai pirmagimiui atėjo laikas eiti į mokyklą, grįžo į savo šalį, pasistatė namus šalia Kauno.

Vis dėlto jaunas vyras važinėja dirbti į Angliją, ten turi gerą darbą statybų versle.

Dukros Ievos Tamonienės šeima gyvena Kaišiadorių rajone, turi didelį ūkį, augina šilauoges ir melžiamas avis.

„Man tėtis laiku davė gerą patarimą, todėl teisingai pasirinkau žmogų šeimai, tėčio dėka gyvenu laimingą gyvenimą“, – įsiterpia klaipėdietė E.Nazarovienė.

Prisimena, paauglystėje draugavo su tais, kurie dėmesį rodė, o tėvas pamokė, kad visos draugystės baigiasi arba vedybomis, arba ašaromis, reikia rimtai rinktis: jei kokia savybė žmoguje nepatinka, bergždžia tikėtis, kad po vestuvių ji išnyks.

„Ėmiau akyliau žiūrėti: tas giriasi, kiek daug alkoholio išgerti pajėgia, anas didžiuojasi, kad rūko, o man juk tie dalykai nepatinka. Supratau, kad jei tik atsiranda savybių, kurių netoleruoju, reikia iš karto draugystę nutraukti“, – paaiškina jauna moteris.

Mylimąją sutiko durpyne

Tema apie vaikus fotografui mieliausia, pasakotų iki ryto. Kol jo žodžiai be perstojo liejasi, žmona sėdi galustalėje ir šypsosi.

Dukra aiškina, kad tėveliai labai skirtingi, mama – ramybės ir kantrybės įsikūnijimas, o tėtis – visur bėgte ir nuolat linksmas. Iš šalies gal sunku ir suprasti, kaip visai nepanašios asmenybės gali po vienu stogu gyventi.

„Mano Verutė jaunystėj buvo dar ir šachmatų čempionė“, – kukliąją žmoną pagiria vyras.

Kur jie vienas kitą rado, kaip į porą susiėjo?

„Veroniką sutikau Gudžių durpyne“, – kiekvieną smulkmeną prisimena sutuoktinis.

Ji buvo ką tik grįžusi iš Sibiro, pirmoji iš šeimos, mama su broliais grįžo po poros metų.

Kai trėmė, Veronika buvo baigusi 5 klases, Sibire mokytis negalėjo, ten buvo tik keturmetė mokykla. Tremtyje ji išbuvo 5 metus, grįžusi ėmė mokytis 7-oje klasėje.

Į ką tik atidarytą durpyną tremtinė atėjo užsidirbti, ji kasė durpes, o S.Vadapolas jas ėmė nuo konvejerio.

Po darbo kokį kilometrą abiem jaunuoliams buvo pakeliui, taip ir susidraugavo. Susituokė po 8 metų draugystės, kai abu baigė mokslus.

„Visas vasaras susitikinėjom miškely, ji nuo šeimos pabėgdavo, anie buvo šventuoliai, ji atvažiuodavo su dviračiu“, – pasakoja vyras ir rodo viename pasimatyme slapta padarytą nuotrauką, kur mylimoji ką tik nulipusi nuo dviračio ir dairosi pamiškėje. Tą kartą jis fotografavo pasislėpęs krūmuose. Toji nuotrauka įrėminta ir kabo ant sienos.

Gyventi ant asfalto nenori

Bendras gyvenimas prasidėjo nuo kliūčių, jaunamartės niekas nenorėjo priimti į darbą. Matematikos mokytojų trūksta, bet kai sužino, kad tremtinė, – kalba ir baigiasi. Galiausiai V.Vadapolienė gavo vietą Gustonių kaimo mokykloje. Iš pradžių kaime ir kambarį išsinuomojo.

Vėliau vyras iš savo darbavietės gavo bendrabutį, paskui ir erdvų butą šeimai skyrė.

V.Vadapolienė mieste mokytojos vietos taip ir negavo, iki pat pensijos dirbo tik kaimų mokyklose. Gyventi į tėviškės kaimą ji išvyko su džiaugsmu.

Net ir dabar, kai sveikata pašlijusi ir sunku judėti, ji nė už ką nenori grįžti į miestą.

„Nenoriu ant asfalto gyvent. Čia gimiau, pirmą pėdą įspaudžiau, iš čia ir išeisiu“, – sako ji.

Šiuo metu Vadapolai nebeūkininkauja, jokių gyvulių nebelaiko, visa dirbama žemė ir pievos išnuomotos.

Prieš dvejus metus jie dar augino avių, ožkų, rūpinosi ganyklomis, tačiau moters trauma privertė ūkio darbus baigti.

Vienas ant lentos, kitas pririštas

Tą kartą S.Vadapolas buvo išvažiavęs žvejoti, o žmona ėjo į ganyklą pasirūpinti aptvare buvusiomis avimis. Viena jauniklė šoko ir parvertė šeimininkę. Moteriai lūžo šlaunikaulis. Telefono ji nebuvo pasiėmusi, aplink nė gyvos dvasios, pagalbos neprisišauksi.

Sukaupusi visas jėgas ji kelis šimtus metrų iš ganyklos per pievas paršliaužė šliaužte. Pasiekė trobos slenkstį, o atsidaryti durų nebepajėgė.

Grįžęs iš žvejybos vyras ją ten ir rado gulinčią.

Dejuojančią įtempė vidun. Užkelti ant lovos nepajėgė, tad tą naktį moteris liko gulėti ant grindų. Greitosios iš karto nekvietė, manė, kad tai tik sumušimas ir skausmas savaime atlėgs.

Kai pernakt nepagerėjo, o darėsi tik blogiau, vyras pašaukė felčerę, o toji liepė skubiai kviesti greitąją. Nelaimėlę išvežė į ligoninę ir iš karto operavo, lūžį teko sutvirtinti metalo strypais.

Gerokai anksčiau per ūkio darbus moteris patyrė ir kitą traumą. Vežė dviračiu bidonus pieno į supirkimo punktą ir su visu kroviniu pargriuvo. Lūžo stuburas.

„Aš kaip tik gulėjau chirurgijos skyriuje po operacijos, o į gretimą traumatologijos skyrių atvežė žmoną. Ji ant lentos, aš žarnelėm pririštas, net aplankyt vienas kito negalėjom“, – pasakoja pašnekovas.

„O šiemet dar ir infarktas ištiko“, – šeimininkė neslepia, kad jėgos vis mąžta.

Matydami, kad nebepajėgia ūkininkauti, sutuoktiniai nutarė gyvulius parduoti. Liko tik daržai.

„Verutė po juos ropinėja“, – vyras rodo žmonos valdas ir veda į savo karaliją – naujai iškastą tvenkinį.

„Kai nebeturėsiu jėgų nuvažiuot prie marių, čia žuvausiu“, – aiškina jis.

Į gilią piltuvo formos kūdrą jau prileista įvairių žuvų. Belieka sulaukti, kol jos užaugs.

Į šeimos pasitarimą visi pakviesti sulėkė

Pernai pavasarį Vadapolai sukvietė visus vaikus. Vienus, be antrų pusių. Prie plataus stalo vyko šeimos pasitarimas.

S.Vadapolas siūlė kuriam nors perimti ūkį. Visi tylėjo.

„Sakau, tarkimės, ką darysit su žeme, kai mūsų nebebus. Nieko iš to pasitarimo neišėjo, pajuokavo, pašnekėjo ir išsiskirstė. Aišku tik viena, kad nė vienas šitoj sodyboj negyvens ir šitos žemės nedirbs. Niekam nereikia, visi gerai gyvena, viską turi savo“, – rankom skėsčioja vyras.

Iš to susitikimo buvę bent tiek džiaugsmo, kad metę visus darbus atskubėjo į tėvų namus, parskrido ir iš užsienių, krūvoje pabuvo, pasimatė.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.