Sustoja pasižvalgyti
Dzūkijoje, iš Punios važiuodami keliu pro Žagarių kaimą, vairuotojai neretai pristabdo automobilius, kad įsitikintų, ar akys nemeluoja.
Žiema, o lauke slampinėja kažkieno avys? Galbūt iš tvarto išbėgo?
„Būna ir taip, kad važiuodami keliu pro mūsų sodybą žmonės sustoja. Mieste greitį sumažina „kalneliai“, o pas mus avys pristabdo eismą“, – nusijuokė Elena Bosovecienė.
Avys parvedė namo
Šios 47 metų moters ir jos vyro 49 metų Grigorijaus Bosovecų sodybos kieme nuolatos sukiojasi iš Anglijos atgabentos trumpavilnės „Easy Care“ (išvertus iš anglų k. – lengvai prižiūrimos) veislės mekentojos.
Maždaug prieš dešimtį metų E. ir G.Bosovecai pirmieji į Lietuvą iš Velso atgabeno šios nelepios veislės avių – tokių, kurių trumpos vilnos nė nereikia kirpti.
„Vietos gyventojai žino, kokios savarankiškos yra mūsų avys, bet svetimiems nuolat kyla įtarimų. Gal jos blogai prižiūrimos?
Tačiau jeigu šie gyvuliai sveiki ir sotūs, žiemą lauke jie jaučiasi kuo puikiausiai. Į tvartą jie užsuka kada panorėję – jis visuomet atviras“, – paaiškino Elena.
Kone šimto avių bandos iš akių neišleidžia ir du aviganiai, kurie ir lapes išbaido, ir avims po kiemą slampinėti nebeleidžia.
Ryžosi emigracijai
Ne kas kitas, bet būtent avys po ilgokos emigracijos juodu su vyru sugrąžino namo.
„Buvo 2001-ieji. Lietuva dar nebuvo įstojusi į Europos Sąjungą, tačiau tuo metu ieškoti laimės į užsienį žmonės traukė būriais.
Mes taip pat išvažiavome užsidirbti pinigų. Manėme, kad padirbėsime Londone porą metų ir sugrįšime, o užsibuvome ten kone keturiolika.
Apetitas padidėjo bevalgant – pamatėme, kad dirbdami Londone galėjome daugiau užsidirbti. Tiesa, bandėme sugrįžti 2008-aisiais, bet tuo metu kilo pasaulinė finansų krizė, tad susipakavome atgal lagaminus nutarę, kad pasilikti Lietuvoje dar per anksti. Tad dar ketvertą metų padirbėjome Anglijoje“, – pasakojo moteris.
Juodu su vyru nuėjo tipišką emigrantų kelią. Elena įsidarbino viešbutyje valytoja, Grigorijus – statybose. Vėliau jis ėmėsi darbų kelių tiesimo įmonėje, o moteris, išmokusi kalbą, tapo administratore, vėliau – pamainos vadove.
Įsikūrę Londone tėvai į jį atsivežė ir abu vyresniuosius savo vaikus – tuo metu 10 klasių baigusį sūnų ir 8 klases baigusią dukrą.
Ten gyvendami juodu susilaukė ir trečiosios atžalos, o kai berniukui priartėjo laikas eiti į mokyklą, 2012-aisiais, šeima nutarė grįžti.
Nusižiūrėjo seną sodybą
Kelių tiesimo įmonėje Grigorijus dažnai visus gyvenimiškus reikalus aptardavo su savo bendradarbiu, kurio tėvas buvo avių augintojas.
Vyrai sutarė, kad nuvažiuos į Velsą apžiūrėti ūkio.
„Tuomet, kai vyras papasakojo apie savo sumanymą, stojau piestu – aš, miestietė, gyventi į kaimą tikrai nevažiuosiu.
Tačiau kai pamačiau ūkį ir tas avis, netekau žado. Taip pradėjome ruoštis į Lietuvą.
Aplink Alytų ieškojome sodybos, greta kurios būtų ir žemės ganykloms. Nebuvo paprasta tokią rasti.
Tačiau kai pažįstamas žmogus papasakojo apie šią sodybą ir tai, kad ties ja yra 10 hektarų žemės, nutarėme pirkti.
Tuo metu, gyvendami Londone, nenutuokėme, kokios gi Lietuvoje yra sodybų kainos, bet, manau, įsigiję ją nepralošėme“, – pasakojo E.Bosovecienė.
Pirmiausia reikėjo iš Anglijos atsigabenti avis. Jas teko pirkti aukcione – iš viso 41.
Tam šeima paaukojo savo santaupas, todėl Lietuvoje gyvenimą pradėjo kone nuo nulio.
Populiarina retą veislę
Apie savo augintines Elena gali kalbėti be sustojimo – apie tai, kad jos yra vienišės, nes mieliau ganosi pavieniui nei bandoje. Ir apie tai, kad smalsesnėms išėjus pro atvirus aptvaro vartus kitos nepuola bliaudamos pavymui, o ir ta bėglė svetur neužsibūna – apsidairiusi sugrįžta atgal.
„Ūkininkai perka pas mus avis tolesniam veisimui. Toks yra ir mūsų tikslas – ne mėsai jas auginame. Jeigu sumanymas būtų nepasiteisinęs, ko gero, visas jas būtume išpardavę, o dabar tai mūsų pomėgis.
Kad jis taptų rimtesniu verslu, reikėtų gerokai daugiau žemės ganykloms, o jos nusipirkti mūsų kraštuose neįmanoma.
Tad dabartinė maždaug šimto gyvulių banda mums yra tinkamiausia“, – paaiškino moteris.
Tai, kad šios veislės avys yra trumpavilnės ir kiekvieną pavasarį nereikia jų kirpti, ūkininkams – didelis palengvinimas.
O Bosovecų vaikai ar nesusižavėjo tėvų ūkininkavimu?
„Suaugę mūsų vyresnieji vaikai liko Anglijoje. Kol kas jie nė nekalba apie sugrįžimą. O aš pati būtent į Londoną nebenorėčiau grįžti. Būna, nuskrendu aplankyti dukros ir sėdžiu už galvos susiėmusi – net purto nuo to miesto.
Žinoma, žmonėms verta išvažiuoti svetur, kad suprastų, ką visa tai reiškia. Užsienis – sunkus gyvenimo universitetas, jis ir mus užgrūdino. Užtat Lietuvoje dabar gera“, – patikino Elena.
