Supirko skalbyklai įrangą
Sunku, bet įmanoma. Negalią turintys žmonės nuo rudens darbuojasi scialinėse dirbtuvėse – specialiai jiems pritaikytuose buitinių paslaugų centruose Vievyje bei Pagėgiuose.
„Pernai nupirkome dvi pramoninio skalbimo mašinas bei džiovykles. Mūsų pajėgumai nėra dideli, bet iš karto pajutome, kad esame reikalingi. Rudenį pradėję teikti skalbimo paslaugas jau pirmą savaitę sulaukėme klientų, kurie išliko iki šiol“, – sakė Vievio buitinių paslaugų centro socialinė darbuotoja Vita Bisikirskienė.
Pasak jos, Vievio buitinių paslaugų centre – Socialinėse dirbtuvėse telkiasi intelekto ir psichosocialinę negalią turintys žmonės. Pagal savo galimybes jie užsiima rankdarbiais, imasi smulkių darbų bei nesudėtingų bendruomenei reikalingų paslaugų. Taip mažiau savarankiškiems neįgaliesiems ugdomi darbo įgūdžiai.
„Padedame šiems žmonėms imtis realių darbų tikėdami, kad ateityje jie dalyvaus darbo rinkoje. Juo labiau kad dalis jų jau dirba skalbykloje – paslaugas teikiame ir greta esančiai kavinei, ir ūkininkams. Be to, jie prižiūri ir tvarko Vievio autobusų stotį bei bendruomenės paslaugų pastatą“, – kalbėjo V.Bisikirskienė.
Noriai imasi darbų
Kiekvieną darbo dieną į Vievio socialines dirbtuves atvyksta dešimt negalią turinčių žmonių, kurie imasi jiems patikėtų darbų. Kokių? Tai priklauso ir nuo gebėjimų, ir nuo poreikio.
Jeigu tądien būna susikaupę daug skalbinių, tuomet imamasi skalbimo. „Taip nebūna, kad juo rūpintųsi tik vienas ar du asmenys – procese dalyvauja visi. Galbūt vieniems geriau sekasi rūšiuoti skalbinius, kitiems – prižiūrėti skalbimo procesą, tretiems – tvarkingai sulakstyti juos po skalbimo.
Vienokią ar kitokią negalią turintys žmonės junta, kad yra reikalingi – jaučia atsakomybę už jiems patikėtas užduotis. Jie daugmaž žino, kokių darbų imsis kitą dieną, todėl būgštauja, kad tik visas šis procesas nenutrūktų. Socialinėse dirbtuvėse neįgaliesiems patinka, o įgiję patirties jie lengviau ir patys galės integruotis į darbo rinką“, – sakė V.Bisikirskienė.
Pasak jos, centro lankytojų artimieji regi, kaip negalią turintys jų namiškiai vos per kelis mėnesius sustiprėjo, tapo savarankiškesni, atsakingesni, įgijo pasitikėjimo savimi.
„Į Socialines dirbtuves atvyksta ir tokių žmonių, kurie nebeturi artimųjų. Jie neiškeldavo iš namų kojos, ir jeigu jie neturėtų galimybės darbuotis Socialinėse dirbtuvėse, jų dienos slinktų beprasmiškai. Dabar gi jie bendrauja, mokosi, darbuojasi. Be to, esame kaip didelė šeima, kurioje skiriama laiko ne tik darbui, bet ir bendriems pokalbiams“, – teigiė V. Bisikirskienė.
Pagėgiuose patirtis – solidesnė
Panaši situacija ir Pagėgiuose. Savivaldybei priklausančiose Neįgaliųjų draugijos patalpose įrengta skalbykla veikia ilgiau nei šešerius metus, o joje pagal darbo sutartį dirba neįgalumą turinti moteris. Tose pačiose patalpose yra įrengtas ir dušo kambarys.
Tuomet, kai praėjusiais metais aukštyn šovė elektros kainos, dalis žmonių paskaičiavo, kad namuose gariau nė nekaitinti boileryje vandens, nes daug pigiau nusiprausti „pas neįgaliuosius“.
„Tuo tarpu skalbykloje turime dvi buitines ir tris pramonines skalbimo mašinas bei galingą džiovyklę. Tai didžiulė pagalba Pagėgių savivaldybės žmonėms, kurie neturi galimybės išsiskalbti drabužių ar patalynės“, – sakė Pagėgių savivaldybės neįgaliųjų draugijos pirmininkė Loreta Stašinskienė.
Anot jos, skalbyklos paslaugomis gali naudotis bet kurie gyventojai, tačiau dauguma tai darančių – sunkiai besiverčiantys asmenys, kuriems dalį paslaugos kainos padengia savivaldybė. Pernai tokių buvo kone šešiasdešimt.
Skalbykloje dirbanti neįgalumą turinti moteris ne tik prižiūri skalbimo mašinas, bet ir į ją ateinantiems žmonėms padeda sudėti skalbinius, parinkti tinkamą programą. Be to, paslaugos teikiamos ir Pagėgių vaikų darželiui, tad skalbiniai ir išdžiovinami, ir išlyginami.
„Darbas bei kitoks užimtumas neįgaliųjų centrą lankantiems žmonėms suteikia galimybę mokytis bendrauti, tobulėti. Dažnas jų nušvinta gavęs užduotį ką nors atlikti ar sulaukęs prašymo padaryti veną ar kitą darbą“, – užsiminė L.Stašinskienė.
Įpratina ir prie rutinos
Nevyriausybinės organizacijos „Projektų valdymo ir mokymo centro“ vadovas Vaidotas Petronis sakė, kad neįgaliųjų integravimas galėtų būti kur kas platesnis, taip pat reiktų sparčiau perimti gerąją patirtį iš Švedijos ar Suomijos, kur tiesiog yra piliečių garbės reikalas, kaip antai, valgyti dienos pietus valgykloje, kurioje dirba neįgalieji.
Pasak V.Petronio, bet kokia veikla, kaip ir darbas socialinėse dirbtuvėse, negalią turintiesiems yra reikalinga dėl kelių priežasčių.
Viena jų – ilgą laiką nedirbęs asmuo atpranta nuo rutinos, o socialinėse dirbtuvėse pamažu priprantama prie jos, nes reikia ateiti, atlikti užduotis.
Kita – matydamas darbo rezultatus žmogaus jaučiasi psichologiškai geriau, pakyla ir jo savivertė. Paprastai ji būna žema, nes turintys neįgalumą žmonės paskęsta savo mintyse. Jie galvoja, kad būdami neįgalūs yra niekam nereikalingi, tad nesiima jokios veiklos ir tesinaudoja pašalpomis.
„Veikla neįgaliųjų centruose žmones padrąsina ieškoti įsidarbinimo galimybių, nes jie supranta, kad pats savo rankomis gali atlikti darbus ir užsidirbti.
Skalbykla ar kitos veiklos sudaro galimybę žmogui, tuo pačiu ir jo šeimai, išeiti iš užburto rato. Susibūrimuose negalią tu rintys žmonės dalinasi savo patirtinti, taip ir daugiau žmonių įsitraukia į veiklą“, – sako V. Petronis.
Skandinavijos šalių patirtis
Pasak V.Petronio, Skandinavijos šalyse vyrauja socialus darbdavių bei visuomenės požiūris į neįgaliuosius, ir tai yra atsakas į daugybę metų veikusią skatimo sistemą.
„Švedijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Danijoje, Olandijoje, o kartu – ir Vakarų Europos valstybėse verslas jaučia pareigą priimti į darbą neįgalius žmones nebepaisydamas, gaus už tai finansinę paskatą ar negaus. Ten jau kitoks mentalitetas, o neįgaliesiems palankios nuostatos susiformavo per daugybę metų.
Valstybės anksčiau skatindavo savo įmones finansiškai, kad jos įdarbintų neįgaliuosius, o šiuo metu verslas jau yra socialus“, – paaiškino V.Petronis.
Psichikos negalią turintys žmonės Skandinavijoje dažniausiai dirba valymo paslaugų sektoriuje. Jame – paprasčiau, nes ten galima nesudėtingų pagalbinių darbų, kuriuos atliekant nereikia didelės fizinės jėgos bei ištvermės.
Pasak Vaidoto, gana dažnai valstybinėms įmonėms valymo paslaugas teikia būtent tos bendrovės, kuriose dirba psichikos negalią turintys žmonės. Tai – valandinis darbas, kuris atliekamas anksti rytą arba vakare, ir tai nesukelia problemų nei darbdaviams, nei paslaugos gavėjams.
„Psichikos negalia esti įvairaus sunkumo, ir daugumai žmonių ji netrukdo gyventi įprasto gyvenimo. Tačiau maždaug koks dešimtadalio tų žmonių būsena yra sunkesnė, todėl įmonėse jie dirba kartu su jiems paskirtais kuratoriais“, – kalbėjo V.Petronis.
Integracijos modelis
V.Petronis socialinėje srityje darbuojasi daugybę metų, kartu su kolegomis domisi, kaip neįgaliųjų įdarbinimo procesai vyksta ir Skandinavijos šalyse, ir Vakarų valstybėse.
„Kol kas Lietuvoje dar nėra tokio sunkią negalią turinčių žmonių integracijos modelio, kuris taikomas ir Vakarų, ir Skandinavijos valstybėse.
Pavyzdžiui, belgai, olandai, švedai tiems žmonėms skiria tiek dėmesio ir laiko, kiek reikia jiems išmokyti. Kartais tam prireikia poros, o kartais – ir penkerių metų. Mokoma tol, kol atsiranda motorika – kol žmogus pajėgia vienas pats atlikti tam tikrą funkciją. O tada, skiriant paramą darbdaviui, jam surandama saugi, patikima darbo vieta, atitinkanti jo galimybes bei gebėjimus“, – paaiškino V.Petronis.
Verslas yra pragmatiškas – ekonomiškai įdarbinti tokius žmones įmonėms nenaudinga. Bet kai tam skiriama valstybės arba savivaldos parama, dirbdamas neįgalus žmogus pamažu pradeda kurti pridėtinę vertę ir kartu užsidirba sau lėšų.
„Tokios įmonės turi socialaus darbdavio statusą ir yra gerbiamos visuomenės, o valstybės moka skaičiuoti. Nors į to žmogaus parengimą darbo rinkai investuojama nemažai, dirbdamas ir mokėdamas kad ir mažus mokesčius jis sugrąžina tą investiciją.
Pas mus gi tokie neįgalūs žmonės, jei nepavyksta greitai išlavinti jų įgūdžių, vis dar nustumiami į visuomenės užribį“, – užsiminė Vaidotas.
Ieško nekvalifikuoto darbo
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, Lietuvoje yra 220 tūkst. negalią turinčių žmonių, o kasmet neįgalumas nustatomas daugiau kaip 20 tūkst. gyventojų.
Darbingo amžiaus žmonių su negalia mūsų šalyje gyvena apie 150 tūkst.
2023 m. sausio 1 d. Užimtumo tarnyboje bedarbiais buvo registruota 11,1 tūkst. riboto darbingumo žmonių. Tai – 2,3 tūkst. mažiau nei prieš metus.
Apie 56 proc. negalią turinčių žmonių dažniausiai ieško nekvalifikuoto darbo, nors 45 proc. turi profesinį pasirengimą, o beveik trečdalis – ilgalaikiai bedarbiai.
