Dar neseniai rašiau, kad mūsų klimato sąlygomis galima užauginti plunksnalapį lekėčių su valgomais riešutėliais. Maniau, kad ieškant naujos genties floros atstovų su valgomais vaisiais ir pakeliantį didelius šalčius – rezervai išsemti.
Mūsų augalų esamų genčių viduje naujų rūšių dar galima rasti kituose kraštuose, kurios tiktų ir mūsų regionui, bet visiškai atrasti naują gentį tikrai nesitikėjau. Ir tas augalas yra penkialapė (pekiaskiautė) akebija – šokoladinis vijoklis.
Tai tolimas magnolijų giminaitis iš neįprastai skambančios lardzibaliečių šeimos, kurioje viena gentis. Įvairūs autoriai teigia, kad gentyje yra 2 rūšys, o kiti, kad net 5 rūšys.
Penkialapė akebija paplitusi Centrinėje Kinijoje, Korėjoje, Japonijoje. Tai vijoklis liana, savo tėvynėje užaugantis iki 10–12 m aukščio, pas mus – iki 5–7 m.
Tai puošni, sudėtiniais ovaliais lapais pusiau visžalė liana. Sparčiai augantys ūgliai yra violetinės spalvos, vėliau rudi. Žiedai šokoladiškai purpuriniai, kabantys kekėmis, kvapnūs, vaisiai iki 8 cm ilgio, prinoksta spalyje.
Vaisiaus minkštime daug juodų sėklyčių, geriausiai dauginti atlankomis.
Mėgsta nuo vėjų apsaugotą vietą, pakelia dalinį pavėsį. Dirvožemiui nereikli, tinka silpnai rūgšti arba neutrali žemė, ištverminga šalčiams.
Vaisiai valgomi kaip desertas, kvepia avietėmis. Priėjus prie akebijos, pasijaučia švelnus šokolado kvapas. Iš jaunų džiovintų ūglių gaunama arbata. Manau, akebija turėtų sudominti ne vieną sodininką, ne tik kolekcionierius.
