Nežinodami, ką šie šaltakraujai ir slidūs padarai sode veikia, žmonėsi neretai juos baido arba netgi bando naikinti. Visai be reikalo.
Varlės yra tikros sodininkų bei daržininkų pagalbininkės. Jos gaudo vabalų vikšrus, uodus, muses. Visa tai – jų maistas.
Gamtininkai sako, kad varlės kūnas visą laiką kampu pakeltas į viršų todėl, kad taip lengviau ilgu liežuviu pagauti praskrendančius uodus, muses ir kitus vabzdžius.
Rupūžės kūnas labiau prigludęs prie žemės, o liežuvis ne toks ilgas todėl, kad jos vabzdžius ir vikšrus renka nuo žemės paviršiaus. Rupūžės aktyvios tik naktį. Dieną jos tupi pasislėpusios vėsesnėse ir drėgnesnėse vietose.
Soduose gyvena žolinės varlės. Jų nugara ruda ar pilkšva, pilvelis gelsvas arba baltas. Jos visą vasarą išbūna sausumoje.
Mokslininkai yra apskaičiavę, kad viena varlė ar rupūžė per vasarą suėda 1300 uodų, musių, kitokių vabzdžių ir jų lervų.
Tai kas, kad šie sodų sanitarai nelabai malonūs mūsų akiai, o dar labiau rankai. Jie nusipelno rūpestingos globos.
Rupūžės nešokinėja kaip varlės. Jos vaikšto neskubėdamos, tarsi apmąstydamos kiekvieną savo žingsnį.
Rupūžės, ypač senos, lengvai prijaukinamos. Pradėtos maitinti, jos lengvai atsimena „valgyklą“ ir netgi tuo pačiu laiku ateina papietauti.
