Mėgėjiškame sode entuziastui ganėtinai keblu pažinti visus kopūstinių daržovių kenkėjus, tuo labiau įsiminti, kuo kurį ir kada naikinti.
Buvo laikas, kai jokių cheminių preparatų mūsų senoliai kopūstams gelbėti nežinojo, nes tokių nė nebuvo. O puikiausių kopūstų visai žiemai užsiaugindavo.
Vėliau įsigalėjo įvairūs cheminiai preparatai, bet jų neišsigando kopūstus puolantys kenkėjai ir ligos. Kaip puolė, taip ir tebepuola.
Yra tokių vabalėlių, kurie per vasarą daugiau nei dešimt kartų padeda kiaušinėlius, iš jų išsirita nauji, užauga, vėl padeda kiaušinėlius, vėl išsirita ir... vis maitinasi jaunų ar jau gūžes sukančių kopūstų lapais.
Laimė, šalia chemijos agronominių knygų autoriai vis nepamiršdavo nurodyti ir liaudiškas kovos už kopūsto gūžės sveikatą priemonių. Jos ir šiandien gali būti labai parankios daržininkui mėgėjui.
Senolių patirtis sako, kad per vasarą visas kopūstines daržoves (gūžines, žiedines, Briuselio kopūstus, brokolius, kaliaropes) reikia nepatingėti bent kartą per savaitę apdulkinti per smulkų sietelį medžio pelenais. Pakaitomis kas antrą savaitę – purkšti pelenų antpilu. Jis pagaminamas į kibirą vandens įpylus stiklinę pelenų ir kitą dieną nukošus.
Trečias vaistas – tarp kopūstų prikaišioti pomidorų ar salierų daigų, kurie savo kvapu atbaido kopūstines muses.
Kopūstus nuo nelaimių neblogai saugo žalių bulvienojų, pomidorų lapų, ramunėlių arba česnakų ištraukos, kurios gaminamos panašiai kaip iš pelenų.
Žinomas ir toks būdas – kopūstų lysvėje ant pagaliukų užmaunami baltų kiaušinių lukštai. Vėjas juos judina, kopūstiniams drugeliams atrodo, kad lysvėje vietos nebėra, ir jie skrenda kitur.
Kopūstines daržoves puola spragės, kopūstiniai stiebiniai paslėptastraubliai, pavasarinės kopūstinės musės, kopūstiniais baltukai, ropiniai baltukai, kopūstinės kandys, kopūstiniai pelėdgalviai, kopūstiniai amarai.
Visiems jiems nepatinka pelenai, bulvienojų, salierų, česnakų, tabako ir pomidorų lapų kvapas.
