Turkija neskubėdama renkasi draugus tarp Rytų ir Vakarų

„Lietuva nuosekliai remia Turkijos eurointegracinius siekius. Atsinaujinusios ES ir Turkijos derybos dėl narystės yra puikus įrodymas, kad abi besiderančios šalys yra pasirengusios žengti į aktyvesnių ir konstruktyvesnių derybų etapą. Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu Turkijos deryboms dėl narystės skirsime išskirtinį dėmesį”, – šią savaitę Vilniuje Turkijos prezidento Abdullah Gülo vizito metu pareiškė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičus.

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė ne tik diplomatiškai pareiškė, kad mūsų šalis Turkijai gali tapti tiltu, jungiančiu su Šiaurės Europa, bet ir neatsitiktinai pabrėžė, jog Turkija – viena regiono lyderių, labai svarbi ES ir NATO partnerė.

Tai gali būti ne vien diplomatinės mandagybės, mat nelengvi Turkijos ir Vakarų santykiai pastaraisiais metais patiria vis daugiau išbandymų, o Ankara žvalgosi ir kitų partnerių, kartu mėgindama įtvirtinti savo dominuojamą padėtį.

Ir kol kas jai sekasi, tad nesutariama, ar ambicingoji Turkija tik blefuoja, siekdama nuolaidų, ar išties pasiryžusi pasukti keliu, kuris priešingas provakarietiškai krypčiai.

2012 m. liepos mėn. per susitikimą su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu Turkijos premjeras Recepas Tayyipas Erdoganas juokais tarstelėjo: „Priimkite mus į Šanchajaus penketuką, ir mes užmiršime ES.”

Jeigu Turkijos premjeras tik pajuokavo, pasaulis šį juoką priėmė rimtai. Juolab kad tokie pareiškimai skamba vis dažniau ir rimčiau.

Sausio pabaigoje darsyk prabilęs apie Turkijos narystę Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijoje (SBO), Turkijos premjeras nusiuntė rimtą signalą ES, kad šalis pavargo nuo bevaisių derybų ir pati gali nutraukti derybas. Toks tai nutraukiamų, tai atnaujinamų derybų procesas tęsiasi jau ne vienus metus. Ir daug kam jis įgrisęs.

Šalies politologai įspėja – Turkijai įstojus į Šanchajaus bendradarbiavimo organizaciją, ne tik pasikeistų šalies užsienio politikos kryptis, bet ir būtų pažeista jėgų pusiausvyra pasaulyje.

Vietinėje spaudoje sykį pasirodžiusią sparnuotąją R.T.Erdogano frazę dar bandyta užglaistyti, o šių metų sausį Turkijos premjeras nieko neslėpė – kalbėjo atvirai, nedviprasmiškai ir nejuokaudamas.

„Jei mes įstosime į Šanchajaus bendradarbiavimo organizaciją, atsisveikinsime su ES. SBO daug geriau – ji kur kas galingesnė. Pakistanas nori įstoti, Indija taip pat. Jei SBO mūsų norės, mes visi tapsime šios organizacijos nariais”, – pareiškė R.T.Erdoganas.

Į klausimą, kodėl Turkija su ES neatsisveikina tiesiog dabar, premjeras atsakė, kad pirma reikia surasti alternatyvias narystės formas, parengti bazę. O tada esą galima ir atsisveikinti.

„Kitaip būtų rizikinga, nes ES ir Turkija nuolat bendradarbiauja”, – teigė R.T.Erdoganas.

Ir nors Turkijos premjeras garsėja tuo, kad daugiau svaidosi kiek neatsakingais pareiškimais tarptautinės politikos kontekste nei imasi realių veiksmų, jo paskelbta nauja galima užsienio politikos kryptis verčia susimąstyti ES.

Ką daryti – gal išties geriau Turkiją su 75 mln. gyventojų paleisti ir leisti šaliai įsilieti į diktatorių valdomų šalių gretas (SBO 2001 m. įkūrė Kinija, Rusija, Kazachstanas, Kirgizija, Tadžikistanas, vėliau prisijungė Uzbekistanas)?

Juolab kad premjero suformuotas naujas šalies politinis kursas sutampa su gyventojų nuomone – naujausia apklausa parodė, kad du trečdaliai turkų prarado norą tapti visateisiais ES nariais ir norėtų, kad Ankara nutrauktų jau aštuonerius metus trunkančias derybas.

Situacija atrodo dar labiau beviltiška žinant, kad Turkija į ES beldžiasi nuo 1959 m., kai Europos ekonominei bendrijai padavė paraišką dėl asociacijos susitarimo sudarymo.

2005 metais, kai buvo pradėtos derybos su ES, Turkija buvo apimta euforijos ir tikėjo, kad greitai bus priimta į Europos valstybių šeimą. Šiandien turkai sako, kad ES nėra vienintelė siekiamybė, o bendradarbiavimas su Artimųjų ir Vidurio Rytų valstybėmis yra ne mažiau svarbus.

Derybos su ES yra tokios lėtos, kad atrodo, jog nedaug bus pasistūmėta ir iki 2023 m. – datos, kurią Turkija įvardijo kaip ultimatumą ES.

Šiandien Turkija iš 35 derybų su ES skyrių yra uždariusi tiktai vieną, kuriame kalbama apie mokslą ir mokslinius tyrimus. Dėl kitų 13 skyrių vyksta derybos, 17 skyrių yra užblokuoti Kipro, Nyderlandų ir Prancūzijos, o dėl 4 skyrių derybos net nepradėtos.

Beje, pati Turkija nesutinka pradėti derybų dėl Konkurencijos ir viešųjų pirkimų skyriaus siekdama apsaugoti savo rinką.

Didžiausi Turkijos narystės ES priešininkai gyvena Prancūzijoje, Vokietijoje ir Nyderlanduose – šalyse, kur turkų imigrantų bendruomenės yra didžiausios Europoje.

Airija savo pirmininkavimo ES pusmetį pradėjo džiugia žinia Turkijai – 2013 m. vasario mėn. Prancūzija sutiko atblokuoti 22 skyrių, kalbantį apie regioninę politiką. Turkai mano, kad ES rodo per mažai geranoriškumo ir kad toks derybų vilkinimas nebeteikia jokių vilčių, o tik sukelia apmaudą ir nusivylimą.

„Turkija šiandien jaučiasi stipri, politikai pradėjo svajoti apie lyderystę regione. Todėl taip stengtis dėl narystės ES daugeliui atrodo neverta. Dauguma žmonių neįžiūri teigiamų procesų derybose su ES, jie jaučiasi pažeminti”, – teigia politologas Ali Kiličius.

Tačiau jis taip pat pripažįsta, kad derybos su ES, kad ir užsitęsusios ir galbūt be ateities, šaliai yra vis tiek naudingos, nes sukuria prielaidas siekti reformų, tobulinti įstatymų bazę.

Prieš aštuonerius metus, kai Turkija pradėjo derybas, narystę ES palaikė net 70 proc. šalies gyventojų. Šiandien jų yra tik 30 proc. 14,5 proc. Turkijos gyventojų mano, kad Turkijai reikėtų siekti narystės kitoje tarptautinėje organizacijoje.

Neatsitiktinai taip pasikeitė turkų nuomonė Turkijos premjero valdymo laikotarpiu. R.T.Erdoganas šalį valdo jau antrąją kadenciją.

Per jo valdymo dešimtmetį Turkija sustiprėjo ekonomiškai, o premjero ir valdančiosios Teisingumo ir plėtros partijos (AKP) reitingai išlieka aukšti.

Tačiau per šį dešimtmetį Turkija taip pat stipriai susiskaldė. Dalis turkų sako, kad R.T.Erdogano politika prieštarauja Turkijos Respublikos įkūrėjo Mustafos Kemalio Atatürko numatytiems pasaulietinės Turkijos principams.

Turkai baiminasi, kad islamas dideliu greičiu skverbiasi į jų gyvenimą, ir sako, jog sekuliarūs piliečiai šalyje gali greitai tapti mažuma.

Vis dėlto pats R.T.Erdoganas yra vienas populiariausių šalies politikų, su juo turkai sieja geresnio gyvenimo viltis.

Atrodo, kad R.T.Erdoganas, kurio antroji premjero kadencija baigiasi 2013 m., dar ilgai ruošiasi valdyti ir šį kartą nusitaikė į prezidento postą, kuris dabar priklauso A.Gülui. Ir čia jis, regis, neatsitiktinai mato galimybę – premjeras nori daugiau galių prezidento institucijai.

Laikas pokyčiams palankus, nes kaip tik dabar Turkija rengia naujos Konstitucijos projektą. R.T.Erdogano elektoratas – iš kaimų į miestus persikėlę gyventi turkai, smulkiojo verslo atstovai.

Jie turi gausias šeimas, paiso musulmoniško aprangos kodo, yra pamaldūs ir konservatyvūs. Premjeras kalba jiems suprantama kalba, žada geresnį gyvenimą ir, svarbiausia, tuos pažadus vykdo.

R.T.Erdoganas yra geriausias pavyzdys savo tautiečiams: turi keturis vaikus, jo žmona ir dukterys viešumoje visada dengia galvą. Turkai premjerą vertina už suvaldytą ekonominę krizę, subalansuotą užsienio ir vidaus politiką.

Be to, R.T.Erdogano valdoma Turkija jaučiasi stipri ir šiandien labiau nei Europos ilgisi buvusios Osmanų imperijos galybės.

Premjeras dažnai pabrėžia, kad Turkija yra regiono lyderė, o turkai – garbingi seldžiukų palikuonys (turkai seldžiukai 1453 m. užėmė Konstantinopolį ir pavadino jį Stambulu).

Praeityje aktyviai dalyvavęs islamistinių partijų veikloje R.T.Erdoganas į valdžios olimpą užkopė su modernia partijos programa, kuri deklaravo ekonominį šalies stabilumą ir vakarietišką šalies orientaciją.

Atsiribojusi nuo politinio islamo Teisingumo ir plėtros partijos programa buvo raktas į sėkmę. Karinių perversmų ir ekonominio chaoso išvarginti turkai 2002 m. rinkimuose atidavė 34 proc. balsų už AKP.

2007 m. už R.T.Erdogano partiją balsavo jau 46,6 proc. rinkėjų. Nors Turkijos premjeras įvaldė modernios valstybės vadovo retoriką, dažnai būna sunku nuslėpti, kad vakarietiškos vertybės jam ne prie širdies.

R.T.Erdoganas mėgsta kartoti „mes”, „mūsų vertybės”, „mūsų civilizacija”, brėždamas aiškią liniją tarp Rytų ir Vakarų kultūrų.

Ne veltui R.T.Erdoganui dažnai prikišama, kad valdančioji Teisingumo ir plėtros partija turi slaptą programą, kurios ilgalaikis tikslas – laipsniškas šalies islamizavimas.

Pats premjeras AKP prilygina vakarietiškajai Krikščionių demokratų partijai, kuriai būdingas nacionalinių vertybių, taip pat ir religingumo puoselėjimas.

Net 97 proc. Turkijos gyventojų yra musulmonai. Kai šalis 1923 m. skilo, naujos valstybės modernusis vadovas M.K.Atatürkas Turkiją stipriai stumtelėjo į Vakarų kultūros pusę.

Religingi, konservatyvūs turkai, nepasiruošę tokiam šuoliui, liko valstybės gyvenimo užribyje. Šiandien daugelis sako, kad veržlusis premjeras ir jo partijos bendražygiai – M.K.Atatürko politikos oponentų anūkai, kurie atėjo atstovauti kitai, konservatyviajai Turkijos daliai.

Nors R.T.Erdogano valdymo laikotarpiu šalyje buvo įvykdyta daug reformų, priartinusių Turkiją prie ES teisinės bazės, daugelis jų suskaldė šalies visuomenę.

Siekiant užtikrinti visų lygias teises į aukštąjį išsilavinimą, nuo 2010 metų rugsėjo Turkijos aukštosiose mokyklose nebegalioja draudimas dengti galvas.

Premjero sutuoktinė Emine Erdogan dengti galvą pradėjo paklusdama vyresniojo brolio reikalavimui sulaukusi 15 metų. Netrukus ji nutraukė mokslus aukštesniojoje dailės mokykloje, nors aistringai domėjosi dizainu ir mada.

Turkijoje stiprėja diskusija dėl šalies konstitucijoje numatyto draudimo dengti galvas valstybinėse institucijose ir viešojo sektoriaus įstaigose. Valstybės tarnautojų profesinė sąjunga jau surinko 11 mln. parašų, reikalaujančių moterims leisti valstybinėse įstaigose dengti galvas.

„Jei valdžia suteikė teisę studentėms dengti galvas universitetuose, natūralu, kad bus išsireikalauta leisti dengti galvas ir profesinėje sferoje. Praėjo laikai, kai dengiančios galvas moterys buvo nepageidaujamos net privačiame sektoriuje”, – sako garsi turkų sociologė Zeynep Banu.

Draudimo dengti galvas aukštosiose mokyklose ir valstybinėse institucijose panaikinimas buvo vienas svarbiausių AKP rinkimų pažadų 2007 m. rinkimų kampanijoje.

2008 m. šalies parlamentas draudimą ryšėti skareles universitetuose panaikino, tačiau įsikišus kariškiams ir opozicinėms partijoms valdančiosios Teisingumo ir plėtros partijos byla dėl sukeltos grėsmės Turkijos valstybės pasaulietiškumo principams atsidūrė Konstituciniame teisme.

Tada AKP nuo uždarymo išgelbėjo vienintelis Konstitucinio teismo teisėjo balsas. Po 2010 m. laimėto referendumo, kuriame Turkijos piliečiai pasisakė už kariškių valdžios apribojimą, AKP vis dėlto savo duotą pažadą rinkėjams įvykdė.

Draudimas dengti galvas aukštojo mokslo įstaigose formaliai buvo panaikintas Aukštojo mokslo tarybos įsakymu. Nors šis sprendimas prieštarauja Konstitucijai, universitetų rektoriai nedrįsta imtis veiksmų prieš studentes, dengiančias galvas.

Nuo naujųjų mokslo metų Turkijos švietimo ministro įsakymu panaikinamos privalomos uniformos pradinėse ir vidurinėse mokyklose, o per Korano studijų pamokas mergaitėms bus leista dengti galvas.

Nors švietimo ministras teigia, kad priimdama tokį įstatymą Turkija seka išsivysčiusių šalių pavyzdžiu, daugelis įžvelgia siekį liberalizuoti galvos apdangalų nešiojimą mokyklose.

„Jei mergaitėms skarelės bus užrištos nuo ankstyvo amžiaus, jos ir vėliau save suvoks kaip islamo kultūros dalį. Skarelė šiuo atveju – tam tikro gyvenimo būdo deklaravimas”, – sako sociologė. Ji vadina tai pirmu rimtu žingsniu į šalies islamizavimą.

Baiminamasi, kad procesas nesustos, o mokslo įstaigose greitai bus leista dėvėti čadras – visą veidą arba kūną dengiančius apdarus, paliekančius tik plyšelį akims. Sekuliariajai turkų visuomenės daliai galvos apdangalas – politinis simbolis, deklaruojantis nusisukimą nuo Vakarų. Manoma, kad šiuo metu Turkijoje galvas dengia apie 60–70 proc. moterų.

Kaip sako politologai, Turkija Artimųjų Rytų regiono šalims labiausiai patraukli dėl savo vakarietiškos orientacijos.

Būdama NATO narė, siekdama narystės ES ir turėdama vidinių konfliktų draskomus kaimynus Turkija ateityje gali tapti rimtu tarptautiniu žaidėju, kurio pagrindinis privalumas bus Rytų ir Vakarų mentaliteto pažinimas.

„Tačiau kad tai pasiektų, Turkijai ir toliau teks laikytis vakarietiškos politinės orientacijos, be to, atnaujinti armiją, o stabiliai augančią ekonomiką paversti klestinčia”, – sako garsus Turkijos žurnalistas Mehmetas A.Birandas.

Nukrypti iš vakarietiško kelio Turkijai neleis ir JAV, todėl tikėtina, jog JAV ragins ES rodyti daugiau geranoriškumo Turkijos atžvilgiu, kad Artimuosiuose Rytuose būtų išlaikytas demokratinių jėgų pusiausvyra. O tai reikš, kad ES privalės daryti nuolaidas vis labiau į islamizmą linkstančiai šaliai.

Siekiančiai lyderystės regione Turkijai buvo nelengva pripažinti, kad 2012 m. lapkričio mėn. per kruviną konfliktą tarp Izraelio ir Palestinos regiono taikdario vaidmuo atiteko ne jai, o Egiptui.

Kaip teigia Artimųjų Rytų ekspertai, taika buvo pasiekta „JAV ir Egipto dueto” pastangomis, o Turkijos vaidmuo buvo blankokas. Tačiau niekas nedrįstų paneigti, kad Turkija savarankiškai ir drąsiai ėmėsi regiono lyderės vaidmens sprendžiant Sirijos krizę.

Remiama Kataro ir Saudo Arabijos Turkija pirmoji pripažino opozicinę Sirijos nacionalinę koaliciją ir viena pirmųjų išsakė paramą sunitų dominuojamai Laisvajai Sirijos sukilėlių armijai.

Tiesa, dėl užsitęsusio konflikto Turkijai tenka patirti ir nemalonumų – ji iki šiol nežino, ką daryti su šimtais tūkstančių karo pabėgėlių, užplūdusių pasienio teritorijas.

Tiesa, pastaruoju metu Turkija sulaukė ir gerų žinių. Neseniai paliaubas paskelbė su Turkija kovoję kurdai. Turkijos ir kurdų karas pareikalavo mažiausiai 40 tūkst. gyvybių, tačiau Turkijos aviacijos antskrydžių palaužti kurdų sukilėliai sutiko derėtis.

Dar daugiau pasitenkinimo Turkija sulaukė iš Izraelio. Prieš 5 metus vienu svarbiausių Turkijos sąjungininkų laikytas Izraelis nemažai prisidėjo modernizuodamas turkų ginkluotąsias pajėgas.

Tačiau Ankaros ir Tel Avivo santykiai, ypač dėl R.T.Erdogano, pamažu prastėjo, kol pasiekė dugną 2010 metais, kai Izraelio kariai šturmavo iš Turkijos į Gazą plaukiantį aktyvistų laivą. Šturmo metu žuvo 9 turkai.

Izraelis ilgai nesutiko atsiprašyti Turkijos dėl šio incidento – atsiprašymas Artimuosiuose Rytuose dažnai vertinamas kaip silpnumo ir nusižeminimo ženklas. Tačiau spaudžiamas JAV Izraelio premjeras B.Netanyahu Turkijai praėjusią savaitę ištarė „atsiprašau”.