Labiausiai nerimą kelia keturios apraiškos: didėjantis pilietinių laisvių varžymas kaip valstybių atsakas į teroristines grėsmes; dažnėjantys ksenofobija persisunkę debatai apie mažumas bei migrantus Europoje; politizuotų bylų naudojimas politinių oponentų ar verslo konkurentų diskreditavimui; populistinių ekstremistų partijų gausėjimas bei jų įtakos augimas viešajai politikai.
Šie nerimą keliantys reiškiniai vyksta ne kur kitur, ne kokioje besivystančioje pasaulio valstybėje už tūstančių kilometrų, o pačioje Europos Sąjungoje, jos valstybių narių teritorijose. Praėjusių metų Žmogaus teisių organizacija „Human Rights Watch“ (HRW) „World Report“ (2012) ataskaita byloja, kad daugelis ES šalių ir toliau vengia atsakomybės ginti pagrindines žmogaus teises ir stokoja politinės valios kovoje su rimtais pažeidimais.
Ataskaita formuluoja skandalingą ir iki šiol negirdėtą išvadą: mažėjanti pagarba žmogaus teisėms, silpnas reagavimas į jau įvykusius pažeidimus, augančių ekstremistinių partijų įtaka, - visa tai veda į krizę, kuri verčia skubiai veikti.
Kitas šios situacijos padarinys - tai kai kurių pasaulio vyriausybių sėkmingas žaidimas, kuomet naudojant drebančios, bet žmogaus teisių gynėjos švyturiu save pristatančios ES paveikslą, siekiama pateisinti savo pačių prievartos politiką arba atsikirsti į ES kritiką. Ir man tas paveikslas atrodo įtikinamas, geriausiu atveju - primena patarlę „juokiasi puodas, kad katilas juodas“, blogiausiu - byloja apie mūsų pačių veidmainystę.
Tais pačiais nuogąstavimais Europos Taryboje neseniai pasidalino ir Thomas Hammarbergas, Europos žmogaus teisių komisaras, pabrėždamas, kad netrukus Europos patikimumas taps itin trapus, jei savo kieme nesiimsime tvarkos.
Ir nors ES konstatuoja žmogaus teisių apsaugos svarbą, pavyzdžiui, Arabų pavasario judėjimuose, Rusijoje arba Irane ji beveik visada lieka abejinga šios problemos aktualumui savo viduje. Apie tai byloja ir visai netolimoje praeityje ES viduje pasigirdę raginimai apriboti laisvą judėjimą, iš dalies sukelti Prancūzijos ir Italijos ginčų dėl pabėgėlių iš Tuniso.
Vadinamoji romų tema taip pat šiandien kaip niekad aštri Europoje. Antai Prancūzijoje, 2012 m. rugpjūtį, šiauriniame Lilio mieste policija vėl iškeldino iš savo susikurtų stovyklų apie 240 žmonių, nepaisant naujojo prezidento Francois Hollande'o pažado nutraukti šią praktiką. Deja, tokie reiškiniai neapsiriboja viena šalimi.
2011 m. balandį Vengrijos Raudonasis Kryžius evakavo per 277 romus po to, kai jiems priešiškai nusiteikusi grupė pagrasino netoliese įkurdinti karinių pratybų stovyklą. Rasistiniai ir ksenofobiški išpuoliai romų, migrantų, pabėgėlių ir prieglobsčio siekėjų atžvilgiu tampa vis didesne problema ir keliose kitose ES šalyse, įskaitant Graikiją bei Italiją.
Kitas pavyzdys, vis dažniau dėl nesąžiningo elgesio su asmenimis pelnytos kritikos susilaukiančios ir, pasirodo, ne taip jau retai įvairiose ES šalyse taikomos, antiteroristinės priemonės; beveik niekam iki šiol negirdėta, Policijos arešto taisyklių reforma Prancūzijoje paliko teisę apklausti įtariamuosius dėl teroristinių grėsmių be advokato dalyvavimo iki 72 valandų.
Ispanijoje galioja liūdnai pagarsėjęs vadinamasis „incommunicado“ areštas, kuomet sulaikytam asmeniui gali būti atimta teisė susitikti su advokatu ar net gydytoju iki 13 dienų. Pastaruoju metu į dienos šviesą iškyla vis daugiau ir daugiau ES piliečių liudijimų apie kankinimus ir apklausas, naudojamus kaip priemonę norimoms išpažintims gauti. Tokie atvejai dažnai likdavo neišaiškinti, teismų sistemos nenubausdavo tikrųjų kaltininkų.
Tuo pačiu metu mažai arba nieko nėra padaryta, siekiant atsakomybės tų ES vyriausybių, kurios bendrininkavo su JAV, atliekant slaptus sulaikymus ir kankinimus. 2011 metais matėme, kaip šį tyrimą nutraukė mūsų pačių Lietuvos Vyriausybė.
Ne ką tepasistūmėjo panašus tyrimas Lenkijoje. Rumunijos valdžia dar kartą paskelbė paneigimus, nepaisant akivaizdžių įrodymų, kad Bukarešto centre egzistavo slaptas JAV sulaikymų štabas. Iki pat šių dienų mes nežinome visos tiesos apie Europos bendrininkavimo su JAV mastus šių nusikaltimų kontekste prezidento George'o Busho administracijos veiklos metu. Tačiau viena klastingiausių problemų iš visos šios puokštės turbūt yra politinės manipuliacijos nacionalinėmis teisingumo sistemomis.
Paimkime plačiai nuskambėjusį ir aštriai kritikuotą žiniasklaidos įstatymą Vengrijoje, kuris iš esmės pakerta laisvo žodžio galimybę, - pataisos, priimtos 2012 m. kovo mėnesį, neišspręstomis paliko pagrindines problemas, įskaitant didelius ir neaiškius žiniasklaidos priemonių apribojimus bei galimybę už pažeidimus bausti didžiulėmis baudomis, o reguliuotojo galias sukoncentruojant vyriausybės paskirtų pareigūnų rankose. Tai atviras manipuliavimo žiniasklaida atvejis, kai valdžia faktiškai gali iškreipti informaciją savo tikslams.
Baigiant, nenoromis tenka konstatuoti, jog norint pateikti visą žmogaus teisių pažeidimų ES viduje sąrašą vien šio straipsnio nepakaktų; jų nepavyktų sutalpinti ir į tuziną panašios apimties straipsnių.
Akivaizdu, kad ES kelia aukštus reikalavimus sau ir kitiems, ir tai suprantama. Vis dėlto jeigu ES nori išlaikyti savo patikimumą kaip politinė žaidėja, politinė retorika dėl žmogaus teisių apsaugos turi būti pagrįsta konkrečiais veiksmais pačios ES teritorijoje.
Ir jei ES lyderiai neranda daugiau drąsos priversti valstybes nares atsakyti už pačios ES rėmuose susikurtų taisyklių laužymą, tuomet Europos žmogaus teisių krizė pasmerkta tęstis.
