Balandžio 19 d. Briuselyje pasirašytas susitarimas tarp Serbijos ir Kosovo, ko gero, ne veltui laikomas istoriniu.
Štefanas Füle – Europos komisaras, atsakingas už ES plėtrą ir kaimynystės politiką, paskelbė, kad atsiveria kelias Europos Komisijai pradėti derybas dėl Serbijos prisijungimo prie ES ir derybas su Kosovu dėl ES asociacijos ir stabilumo susitarimo.
Serbijos ir Kosovo susitarimas dar neišsprendžia Kosovo statuso klausimo, bet sudaro galimybę Kosovui perimti šiaurinių teritorijų, kuriose didžiąją dalį sudaro serbai, kontrolę.
Žingsnis pripažinimo link?
Iki šiol, nepaisant paskelbtos Kosovo nepriklausomybės, kurios Belgradas oficialiai nepripažįsta, regione veikė finansavimą iš Serbijos gaunančios valdžios institucijos.
Remiantis naujuoju susitarimu, toliau galės egzistuoti serbų dominuojama municipalitetų asociacija, serbų dominuojamas apeliacinis teismas, bet visa tai jau veiks ne pagal Serbijos, o pagal Kosovo įstatymus.
Serbų finansuojami daliniai dalyvaus užtikrinant tvarką šiauriniuose Kosovo regionuose, bet tik kartu su Kosovo policijos padaliniais.
Kosovo albanai šį susitarimą vertina kaip Belgrado žingsnį Kosovo nepriklausomybės pripažinimo link, nors Serbijos politikai tai neigia.
Kaltina interesų išdavyste
Pasipiktinimą šiuo susitarimu iki šiol garsiausiai reiškia būtent Kosovo serbai. Belgrade vyko ne viena juos palakanti demonstracija. Nenuostabu, mat nacionalistinėms nuotaikoms Serbijoje vis dar neužgesus susitarimas vadinamas ir serbų interesų išdavyste.
Ar Serbija galutinai atsisakys Kosovo? Tokius gandus kurstyti dabar ypač lengva. Įtakinga Serbijos stačiatikių bažnyčia ir jos Švenčiausiasis Sinodas balandžio 23 d. pareiškė, kad šis susitarimas reiškia visuotinį visų Serbijos institucijų išvedimą iš savo provincijos Šiaurės Kosove mainais į ribotą serbų autonomiją šiose žemėse.
Tai, Bažnyčios nuomone, yra Serbijos savižudybė, kurią atlieka šalies vyriausybė, pati išpjaudama Serbijos širdį – Kosovą.
Švenčiausiasis Sinodas reiškia įsitikinimą, kad tokį žingsnį Serbijos vadovybė žengė spaudžiama ES.
Bažnyčios hierarchai prognozuoja tolesnius įvykius: iš Serbijos bus pareikalauta netrukdyti Kosovui tapti NATO nariu ir pripažinti Kosovo nepriklausomybę. Ar pagrįsti tokie bauginimai? Ir taip, ir ne.
Laipsniškas spaudimas
Reikalavimas Belgradui nesikišti į Šiaurės Kosovo reikalus ir pozicija dėl Kosovo nepriklausomybės buvo suformuluota dar prieš dvejus metus, kai ES parodė pirmuosius ženklus, kad yra pasiruošusi įvardinti Serbiją kaip ES kandidatę.
Tarptautinės krizių sprendimo grupės direktorė Europos reikalams, žinoma Vidurio ir Rytų Europos klausimų ekspertė Sabina Fraser pažymėjo, jog nebūtina reikalauti iš Serbijos, kad ši dar iki derybų su ES pradžios pripažintų Kosovą kaip nepriklausomą valstybę.
Esą užtenka išspręsti techninius klausimus, kurie apsunkina Kosovo gyvenimą.
Viena tokių problemų – Serbijos jurisdikcija ir kišimasis į Kosovo šiaurinės dalies reikalus.
Tokia pozicija netrukus įsivyravo ir tarp įtakingiausių ES valstybių. Bent jau kol kas. Mat neabejojama, kad atleidusi vadeles ES vėliau spaus ir toliau.
Lėmė prezidentų kaita?
Įdomiausia, kad realiai derybos tarp ES ir Serbijos pajudėjo dabar, kai šalį valdo nacionalistas, buvęs kraštutinės Radikalų partijos vadovas Tomislavas Nikoličius, o ne tada, kai jai vadovavo provakarietišku laikytas prezidentas Borisas Tadičius.
Jo valdymo metu 2011 m. buvo panaikinta, atrodė, pati svarbiausia kliūtis Serbijai suartėti su Vakarais ir pradėti derybas su ES – buvo suimtas buvęs Serbijos karinių pajėgų vadovas generolas Radko Mladičius.
Ir artėjant prezidento rinkimams ES netgi buvo linkusi daryti žingsnius, kurie turėtų suteikti paramos B.Tadičiui. Antai 2012 m. kovą, likus porai mėnesių iki šių rinkimų, ES įvardijo Serbiją kaip kandidatę.
O ir gyventojų apklausos rodė, kad vis didesnė dalis Serbijos gyventojų palaiko suartėjimą su Europos Sąjunga. Bet prezidento rinkimus vos kelių procentų skirtumu laimėjo T.Nikoličius.
Niekam ne paslaptis, kad jis yra artimas Rusijai, nusiteikęs prieš NATO, prieš JAV ir, žinoma, prieš Kosovo nepriklausomybę. Tačiau T.Nikoličius stebėtinai tvirtai reiškė norą suartėti su ES.
Ir nors pirmas T.Nikoličiaus vizitas buvo į Maskvą, Londono politikos ir ekonomikos mokyklos profesorius Spyros Ekonomidis įsitikinęs, kad šis politikas yra nusiteikęs siekti Serbijos narystės būtent ES.
Be to, spėjama, kad T.Nikoličius ne tik sieks įgyvendinti ilgalaikę integracijos į ES strategiją, bet ir nori atsisakyti anksčiau skelbto strateginio aljanso su Rusija.
Vakarams patinka ir tai, kad Serbijos vadovas pats paliko antrą pagal svarbą poziciją radikalioje „Didžiosios Serbijos” partijoje, kurios vadovas Vojislavas Šešelis, partinis ideologas, dabar laukia Hagos tarptautinio teismo už nusikaltimus Kroatijoje.Tai ne šiaip nacionalistas, o pragmatiškas serbų nacionalistas. O tokie, kaip žinoma, siekia naudos iš kelių pusių.
Antai praėjusį rugsėjį T.Nikoličius darsyk apsilankė Maskvoje. Mainais į gautus kreditus Serbijos biudžeto skylėms lopyti T.Nikoličius sutarė, kad per jo vadovaujamą šalį eis Rusijos dujotiekis „Pietų srautas”. Panašiai T.Nikoličius elgiasi ir Serbijoje.
T.Nikoličiaus politinis partneris, vyriausybės vadovas yra socialistų lyderis Ivica Dačičius.
Jį vicepremjeru kitados paskyrė B.Tadičius, tačiau dabartinis Serbijos lyderis pasinaudojo savo tikslais.
Likimo ironija, kad būtent premjerui I.Dačičiui parlamentas patikėjo pradėti derybas su Kosovo premjeru Hashimu Thaçi, kurios atvedė prie minėto balandžio 19 d. susitarimo.
I.Dačičius tapo vienu pagrindinių kritikos taikinių serbams, nepritariantiems šiam susitarimui. Liūdniausia I.Dačičiui tai, kad jis kilęs iš Kosovo, todėl šis jo žingsnis, kaip išdavystė, vertinamas ypač rūsčiai. O T.Nikoličiaus įvaizdis nenukentėjo.
Serbija ir NATO
T.Nikoličiaus žongliravimas savo šalyje ir tarptautinėje arenoje kol kas išties pasiteisina. Mat jis sugeba daugiau naudos išpešti ten, kur, regis, neįmanoma. Pavyzdžiui, iš Serbijos santykių su Aljansu bei Rusija.
„B.Tadičiaus laikais Serbija pajudėjo ne tik narystės ES, bet ir NATO link. Ir visa tai nepaisant 1999 m. NATO pajėgomis įvykdyto Serbijos bombardavimo, kuris truko 78 dienas”, – teigia Briuselyje įsikūrusio įtakingo Europos politikos studijų centro ekspertas Michaelas Emersonas.
Nenuostabu, kad 2011 m. Serbijos noru suartėti su NATO susirūpino Maskva.
Rusijos ambasadorius Serbijoje iškart po premjero Vladimiro Putino vizito į Belgradą pareiškė, kad jei Serbija įstotų į NATO ir juo labiau suteiktų galimybę JAV išdėstyti raketas savo teritorijoje, tai sudarytų grėsmę Rusijos saugumo interesams.
Dabartinė Serbijos valdžia šiuo klausimu užėmė kitokią – pragmatišką poziciją.
Šių metų balandžio 12 d. Serbijai buvo suteiktas stebėtojo statusas Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijoje, kurioje dalyvauja NVS narės.
Tą patį mėnesį Serbijos premjerui I.Dačičiui apsilankius Maskvoje buvo pasirašytas dviejų valstybių susitarimas dėl karinio bendradarbiavimo.
Maskva sutiko suteikti Belgradui dar pusės milijardo dolerių paskolą, o Rusijos generolai jau svajoja apie Rusijos karines bazes Serbijoje.
ES spaudimas davė vaisių
Rusija yra viena iš nedaugelio Serbijos rėmėjų dėl Kosovo nepripažinimo. Bet jos įtaka vis dėlto nėra lemiama.
Tiek Rusija, tiek Belgradas toliau tvirtina, kad Kosovo nepriklausomybė nepriimtina. Kosovo nepriklausomybės klausimas esą yra ne ES, o Jungtinių Tautų kompetencija. Vis dėlto žodžiai yra viena, o veiksmai – kas kita.
Mat pateikdamas ES plėtros strategiją Serbijos žiniai Briuselis vis dėlto įrašė punktą, kuriame kalbama apie Kosovo vientisumo principą. O tai reiškia Kosovo kaip valstybės pripažinimą.
Tad atrodo, jog ES spaudimas davė vaisių ir, kad ir kiek oficialiai spyriotųsi Belgradas, serbai, regis, tiesiog bando atitolinti tai, kas neišvengiama, ir patys tai puikiai supranta.
Vargu ar būtų galima tikėtis, kad dėję tiek pastangų ES pareigūnai atsisakytų siekių prispausti Serbiją pripažinti Kosovo nepriklausomybę. Dabar klausimas ne ar, o kada tai įvyks.
Briuselyje įsikūrusio Europos politikos studijų centro ekspertas Erwanas Fouere nubrėžė galimą tolesnę įvykių eigą ES santykiuose su Belgradu.
„EK parengs raportą, kuriuo remdamasi Europos Vadovų Taryba spręs, ką daryti su Serbija ir Kosovu.
Nors Serbija yra toliau pažengusi įgyvendinant ES normas nei Kosovas, tik Belgrado politika Kosovo klausimu lems, ar ES nuspręs birželio mėnesį pradėti derybas su Serbija.
Vienintelis dalykas, dėl ko Serbija gali kaltinti save, – kad pasidavė nacionalizmo nuotaikoms ir idėjai sukurti Didžiąją Serbiją.
Norėtųsi tikėti, kad tai yra rimta pamoka kitoms valstybėms, kurios gali puoselėti planus išsiplėsti į teritorijas už savo valstybės ribų, norėdamos priglausti visus tautiečius”, – teigė ekspertas.