Naujausi duomenys rodo, kad daugiausiai darbuotojų turinčioje ES institucijoje Europos Komisijoje nuolatos dirba 302 lietuviai. Dar 217 tautiečiai su šia institucija turi laikinas darbo sutartis. Beveik pusė nuolatinių lietuvių darbuotojų - moterys. Už darbuotojų atranką atsakingos Europos Personalo Atrankos Tarnybos (EPSO) direktoriaus patarėja Agnė Martikonienė teigė, kad nors ES institucijose dirbančių lietuvių procentas yra pakankamas, kitiems tautiečiams durų į ES tai neužveria. Didesnė bėda - trūksta gerai įsidarbinimo egzaminams pasiruošusių tautiečių.
Apklausos rodo, kad ketvirtadalis Lietuvos valstybės tarnautojų norėtų išvykti dirbti į kitas šalis. Didžioji jų dalis rinktųsi ES institucijas.
Toks pasirinkimas nestebina, nes į ES tarnybą priimami visų 27 šalių narių piliečiai, o darbo sąlygos kartais nė iš tolo neprimena to, kas siūloma namuose.
Žemiausio rango ES institucijų darbuotojų atlyginimai prasideda nuo poros tūkstančių eurų (beveik 7 tūkst. litų), bet gali siekti kur kas daugiau. Be to, papildomos išmokos gaunamos už vaikus, persikraustymą iš vienos šalies į kitą. Tai prideda ir papildomų atostogų dienų, kurių šiaip ES institucijų tarnautojai turi apie 28.
„Priklausomai nuo atstumo tarp darbo vietos ir deklaruotos vietos, mano atveju, tarp Vilniaus ir Briuselio, darbuotojas gauna papildomas laisvas dienas kelionei. Man atrodo, kad kelionės laikai buvo apskaičiuotas be galo senais laikais. Kaip sakė mano kolega prancūzas – iki Paryžiaus per dvi dienas ant arklio galima nujoti ir grįžti. Ateityje šis dalykas gali būti panaikintas“, - lrytas.lt pasakojo A. Martikonienė.
Prasidėjus krizei, Europos Komisija vis aktyviau ėmė siūlyti naikinti dalį darbuotojų turimų privilegijų. Be to, vis dažniau ieškoma ne nuolatinių, o laikinų darbuotojų. Nepaisant to, neramiu ekonominiu metu ES tarnyba daugeliui europiečių išlieka geriausia užuovėja. Kai kurie 300 darbuotojų ieškantys konkursai sulaukia 50 tūkst. kandidatų.
- Kokius pagrindinius reikalavimus reikia atitikti, norint įsidarbinti ES institucijose? - portalas lrytas.lt paklausė A. Martikonienės.
- Laikantys EPSO konkursus, turi turėti ES pilietybę, mokėti dvi ES kalbas. Vadinasi, mokant lietuvių, reikia mokėti dar vieną - prancūzų, anglų arba vokiečių, nes antras atrankos etapas vyksta šiomis kalbomis.
- Lingvistiniams konkursams reikia trijų kalbų. Administratoriaus pareigybei reikia aukštojo mokslo diplomo, bet yra daug asistento kategorijos darbų, kuriems aukštasis išsilavinimas nebūtinas. Pavyzdžiui, sekretoriams, projektų vadovams. Kandidatams netaikomas joks amžiaus apribojimas, bet reikia jau būti įgijus vidurinį išsilavinimą. Atkreipiame dėmesį, kad ES institucijose pensinis amžius yra 65 metai, bet jei tokio amžiaus žmogus kandidatuoja, mes neturime jokios teisės jo neegzaminuoti ar nepriimti.
- Kokius egzaminus reikia įveikti, norint patekti į ES tarnybą?
- Yra keli EPSO atrankos etapai. Didžiausia dalis kandidatų atsijojama pirmajame etape, kur reikia parodyti skirtingus sugebėjimus. Čia pateikiami žodinės ir skaitmeninės logikos, abstraktūs uždaviniai. Nenorėčiau gąsdinti, kai tai neeilinių gabumų žmonėms.
Norint gerai pasiruošti, būtina pasitreniruoti, ypač abstrakčioms, loginėms užduotims. Pavyzdžiui, aš pati matematikos nebuvau mokiusis nuo tada, kai baigiau mokyklą. Nuėjau pas matematikos mokytoją, paprašiau kokios nors olimpiadoms ruoštis skirtos užduočių knygelės, mėnesį ją pasprendžiau. EPSO uždaviniai - ne raketų mokslas, bet kai reikia išspręst 30 užduočių per 45 minutes, tai būtina daryti greitai. Ir jei žinai, kad 0,75 yra ¾, jau turi šiokį tokį pranašumą.
- Kodėl visoms pareigybėms užimti reikia laikyti matematinio tipo užduotis? Jos daugeliui atrodo neįveikiamos.
- Vienas iš ES tarnybos patrauklumų - tai tarnyba visam gyvenimui su galimybe keisti profesiją. Jei iš pradžių įsidarbinai vertėju, bet po 5 metų nori padirbėti branduolinės energetikos srityje, teoriškai gali tai daryti. Yra tai ir praktiškai darančių žmonių. Todėl kandidatai turi atitikti tam tikrus bazinius reikalavimus, tarp kurių ir matematiniai. Kita vertus, jei darbinami ekonomistai, auditoriai, konkursai bus matematiškesni. Jei filologai, sudėtingesni bus žodiniai testai.
Tenka pastebėti, kad skaitmeninius testus prasčiau laiko moterys. Mąstome, kaip jų neprarasti per atrankas. Viena idėjų – nustatyti, kad ateityje skaitmeninius testus užtektų tik išlaikyti arba ne. Bet nebebūtų taisyklės, kad į kitą etapą praeina tik aukščiausius balus ir iš šios užduoties surinkę kandidatai.
- Kaip įsidarbinimo egzaminus sekasi laikyti lietuviams?
- Esu pažiūrėjusi, kaip lietuviai atrodo visuose etapuose: kiek jų užsiregistruoja, kiek dalyvauja pirmame egzamino etape, kiek jį praeina, kiek atsiduria rezervų sąrašuose. Deja, lietuvių sėkmės procentas nėra didelis. Susidaro įspūdis, kad mes tikrai primaudavome registracijos etape, o po pirmojo etapo atrodydavome labai tragiškai.
Pati sau aiškinu, kad lietuviai tai daro „ant durniaus“. Yra galimybė, žmonės eina, registruojasi, daro. O vėliau gal neturi motyvacijos, nes šiam konkursui jos reikia daug. Sakyčiau, lietuviai nepersistengia rengdamiesi EPSO egzaminui. Kartais net atvirai pasako „ai, užsiregistravau ant durniaus“. Ant durniaus ateini, ant durniaus ir gauni. Nelabai pažįstu žmonių, kurie įsidarbinimo į ES institucijas konkursą praeitų neįdėję normalaus pasirengimo triūso.
Rimčiausiai į egzaminą žiūri vokiečiai. Jų sėkmės procentas po pirmo etapo būna geriausias.
- Ar pasitaiko bandymų papirkinėti egzaminų kūrėjus, įsidarbinti per pažintis?
- Man niekas pinigų nėra siūlęs, nesu girdėjus, kad tokio pasiūlymo sulauktų kolegos. Kažkada kalbėta, kad savitą sistemą neva sukūrė bulgarai. Esą, kai kurie žmonės laikydavo egzaminus tik tam, kad prisimintų testų užduotis ir vėliau jas pardavinėtų. Bet tai nesąmonė, nes teste negali užsirašinėti, be to, užduočių yra pakankamai daug, tad tikimybė, kad pasitaikys ta pati, nėra didelė.
- Kurį laiką lietuviams buvo taikomos įsidarbinimo ES institucijose kvotos. Ar tokia lengvata dar egzistuoja?
- Kvotų lietuviams nebėra, nes pagal ES taisykles konkursai turi būti visoms šalims ir visų šalių piliečiai turi varžytis vienodomis sąlygomis. Kvotos buvo įvestos vykstant didžiajai plėtrai ir tapus aišku, kad natūraliai naujų šalių narių atstovų neprisirinks tiek kiek reikia ir per tokį trumpą laiką kaip norėjosi.
Tad pirmuosius tris - keturis metus laikytasi pereinamojo laikotarpio, kurio metu buvo leidžiama konkursus daryti atskiroms šalims. Žinoma, tai buvo didelis palengvinimas, nes lietuviai turėjo konkuruoti su lietuviais, čekai su čekais ir pan. Dabar likę tik lingvistiniai konkursai, kurių vienas iš reikalavimų yra kalba, tad aišku, kad į lietuvių vertėjų raštu, žodžiu, teisininkų lingvistų konkursus dauguma aplikuojančių yra lietuviai. Kitais atvejais lietuviai turi konkuruoti su kandidatais iš 26 šalių. Atrankos kartais būna milžiniškos - į 300 vietų 50 tūkst. kandidatų.
- Ar praėjus 9 metams po narystės ES institucijose dirba pakankamai lietuvių?
- Dirbančiųjų procentas turi atitikti Lietuvos ir ES gyventojų santykį. Tad į normas pataikome, nesame nei labai atsilikę, nei peršokę savo kvotų.
Žinoma, daugiausiai čia dirba belgų, nes veikia vietos faktorius. Antri pagal skaitlingumą yra italai. Toliau eitų lenkai ir rumunai. Be to, vis dar jaučiame krizės padarinius – norinčių dirbti ES institucijose nemažėja. Labai aktyvūs Pietų Europos gyventojai.
- Ar yra buvę atvejų, kad lietuvių reikia, bet jų nėra?
- Didžiausios buvo pirmosios įsidarbinimo bangos. Vėliau jos atslūgo. Kita vertus, vykstant konkursams į bendrąsias specialybes, pavyzdžiui, Europos viešąjį administravimą, teisę, ekonomiką, tos srities specialistai neretai pasirengę tarptautinei karjerai.
Kiek kitaip su techniškesnėmis specialybėmis. Pavyzdžiui, dabar dar vyksta konkursas lietuvių kalbos korektoriams ir į jį tikrai nebuvo antplūdžio. Sakyčiau todėl, kad tai yra labiau techninė specialybė. Jos atstovai nebūtinai moka užsienio kalbą, kad ja galėtų laikytų egzaminus, be to, jie gali net nenorėti dalyvauti tarptautiniame konkurse, išvažiuoti ir kurti tarptautinę karjerą.
- ES institucijos yra vertinamos kaip „šilta vietelė“ su geru atlyginimu, puikiomis socialinėmis garantijomis. Be to, čia kalbama apie atleidimo negalimybę. Ar tiesa, kad net ir tinginį ar simuliantą atleisti yra labai sunku?
- Taip, pastovusis kontraktas yra tam tikra problema, nes žmogui praradus darbinę motyvaciją, atleisti jį sunku, tad darbdaviui reikia stotis ant galvos ir sugalvoti, kaip jį motyvuoti.
Manau, tai problema ir pačiam žmogui, nes yra žmonių, nepatenkintų tuo, ką čia daro, tačiau priimti sprendimą atsisakyti neblogų sąlygų yra sunku. Jei juos kas išmestų, jie turbūt kitur save realizuotų kur kas geriau, bet patys išeiti nedrįsta, nenorėdami prarasti tam tikro stabilumo. Kita vertus, tai valstybės tarnyba ir žmonės čia turi turėti garantijas, kad nebus išmesti pasikeitus politiniams vėjams. Viešojo sektoriaus efektyvumas turi būti užtikrintas.
Tačiau yra vadinamieji laikini kontraktai. Galima įžvelgti tendenciją, kad ES mažėja pastovios tarnybos postų ir vis dažniau priimami žmonės su laikinosiomis sutartimis.
- Į kokius klausimus patartumėte sau atsakyti prieš mėginant ieškoti darbo ES institucijose?
- Galvodami apie karjerą ES institucijose žmonės pirmiausiai turi savęs paklausti, ar jie supranta, kad ateina dirbti valstybės tarnybai. Tai reiškia, kad būsi sraigteliu mašinoje. Reikia norėti juo būti, reikia turėti ambicijų ateityje tapti tokiu sraigteliu, kuris ilgainiui imtų ką nors sukti. Be to, tai tarptautinė valstybės tarnyba.
Jau paprastoje sprendimai priimami lėtai, tarptautiniu lygiu viskas vyksta dar lėčiau, sudėtingiau. Žmogus turi atsakyti sau į klausimą, ar jis išvis nori tarptautinės karjeros, nes tai dažniausiai reikš gyvenimą ne namuose, ne savoje šalyje. Žmogus taip pat turi turėti savą Europos suvokimą.
