„Štai taip veikia demokratija”, – pareiškė naujasis Islandijos užsienio reikalų ministras Briuselyje Bragis Sveinssonas. Su pirmuoju vizitu į Europos Komisiją išvykęs ministras išdėstė vos tris savaites dirbančios Sigmunduro Gunnlaugssono vadovaujamos vyriausybės poziciją.
„Mes esame Europos dalis ir norime stiprinti santykius, bet kitais būdais”, – spaudos konferencijoje pabrėžė B.Sveinssonas. Daugelis žurnalistų tarpusavyje juokais šnabždėjosi, kad ore buvo galima pajusti tvyrantį šaltuką, kurį iš Islandijos į Briuselį atsivežė ministras. Šalia stovintis ES plėtros komisaras Štefanas Fule atrodė kone sugniuždytas – jam tai buvo tarsi asmeninis pralaimėjimas.
„Man asmeniškai buvo nelengva išgirsti Islandijos sprendimą. Bet aš esu profesionalas ir be jokių klausimų gerbsiu piliečių išrinkto atstovo poziciją”, – pareiškė komisaras.
Jis taip pat pabrėžė, kad procesą esą būtina užbaigti – net jei Islandija atsisako stojimo į ES, vis tiek esą būtina viską formalizuoti. Mat ką gali žinoti, jei Reikjavikas esą kada vėl apsigalvotų, būtų galima palikti langą islandams grįžti prie derybų stalo.
Buvusi socialdemokratų vyriausybė kalbas dėl galimos narystės ES pradėjo 2010-aisiais, praėjus 2 metams po Islandijai smogusios krizės, kuri baigėsi šalies bankų sektoriaus bankrotu.
Tiesa, islandai greitai pamiršo į krizę juos įstūmusių politikų klaidas ir per praėjusius rinkimus balandžio mėnesį vėl išrinko centro dešiniųjų partijas, kurioms patikėta formuoti vyriausybę.
Jos mandatas stiprus, o pozicija dėl Europos Sąjungos atspindi islandų lūkesčius – prieš kelerius metus ES šalininkų buvo daugiau nei trečdalis, o dabar pritariančių narystei Bendrijoje liko tik 25 proc.
Briuselio spaudimas Pietų Europos valstybėms, veiksmai prieš Kiprą, regis, įbaugino islandus, kad su jų maža šalimi ES pasielgs negarbingai.
Be to, patys ES pareigūnai pripažįsta, kad ir be ES narystės Islandija suderino nemažai įstatymų su ES teise ir su Reikjaviku kartais lengviau šnekėtis nei su kai kuriomis Bendrijos narėmis.