Britų ministras pirmininkas Davidas Cameronas, kuris savo šalyje susiduria su raginimais išstoti iš 28 valstybių bloko, nepaisydamas ES įpročio dėl konsensusų surengė
įnirtingą kampaniją už tai, kad J.-C.Junckeris negautų šio
posto, ir argumentavo tuo, kad šis 59 metų Briuselio biurokratijos
veteranas yra federalistas, norintis plėsti ES galias.
Patvirtinimą dėl jo paskyrimo „Twitter“ paskelbė Europos
Vadovų Tarybos pirmininkas Hermanas Van Rompuy.
„Sprendimas padarytas. Europos Taryba siūlo Jeaną-Claude’ą
Junckerį naujuoju Europos Komisijos pirmininku“, – parašė jis.
Centro dešinės J.-C.Junckeris dabar Europos Parlamente turi
laimėti liepos 16 dienai numatytą patvirtinimo balsavimą dėl jo
politinės darbotvarkės.
Pasak vieno britų pareigūno, už šią kandidatūrą balsavo 26
lyderiai, o du buvo prieš – Didžiosios Britanijos premjeras
D.Cameronas ir Vengrijos ministras pirmininkas Victoras Orbanas.
J.-C.Junckeris yra Europos Sąjungos (ES) valdžios koridorių
veteranas ir itin pragmatiškas veikėjas, nevengiantis išgerti ir
pasižymintis santūriu humoro jausmu. Kad ir kokios virtų aistros,
šis plieno pramonės darbininko sūnus tapo vienu įtakingiausių
veikėjų Europoje.
Po 19 metų trukusio vadovavimo Liuksemburgo vyriausybei jis
pasižymėjo Briuselyje per euro zonos skolų krizę, vadovaudamas
eurą įsivedusių valstybių finansų ministrų forumui aštuonerius
metus iki 2013-ųjų.
Šis 59 metų politikas padėjo išlaviruoti vieningosios ES
valiutos bloką per jo vos nepražudžiusią skolų krizę, imdamasis
pagrindinio derybininko vaidmens debatuose dėl ryžtingų taupymo
programų, kurias turėjo vykdyti Graikija, Airija, Portugalija ir
Kipras manais į Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ir ES finansinės
pagalbos paketus.
Tačiau jis taip pat palaikė pastangas sutelkti didesnį dėmesį
į augimą, kai krizė sušvelnėjo 2012 metų pabaigoje.
J.-C.Junckeris taip pat pelnė pripažinimą dėl savo gebėjimo
sutaikyti dviejų didžiausių ES ekonomikų – Prancūzijos ir
Vokietijos – pozicijas, kurios neretai smarkiai skiriasi.
„Kai noriu kalbėti prancūziškai, galvoju vokiškai; kai noriu
kalbėti vokiškai, galvoju prancūziškai – rezultatas toks, kad
manęs visiškai neįmanoma suprasti“, – kartą juokavo jis.
Vienas Europos pareigūnas taip pat yra atkreipęs dėmesį į
J.-C.Junckerio kitas „dvi lemtingas ydas – jis turi nuomonę ir
nebijo ja dalytis“.
J.-C.Junckerio kandidatūrą į Europos Komisijos postą iškėlė
centro dešinioji Europos liaudies partija, turinti daugiausiai vietų
naujos sudėties Europos Parlamente.
Tačiau galiojanti skyrimo sistema nepatinka D.Cameronui, kuris
baiminasi, kad J.-C.Junckeris vargu ar palaikys reformas, galinčias
įtikinti britus rinkėjus balsuoti už Jungtinės Karalystės
pasilikimą Europos Sąjungoje per referendumą, kurį premjeras
žadėjo surengti iki 2017 metų, jeigu išliktų valdžioje per
ateinančius visuotinius rinkimus.
J.-C.Junckeris gimė 1954 metais, kai Europa dar nebuvo atsigavusi
po Antrojo pasaulinio karo, kuriame kovėsi jo tėvas, prievarta
paimtas į nacistinės Vokietijos armiją.
Politiko tėvas, patyręs metalo pramonės darbininkas ir
profsąjungos narys, padarė įtaką savo sūnui.
J.-C.Junckeris neabejingas žemiškiems malonumams – tabako
dūmui ir geram konjakui, taip pat yra prisiekęs dešiniosios
stovyklos šalininkas.
Tačiau likdamas ištikimas pragmatiško veikėjo įvaizdžiui,
jis įtariai vertina idėją, kad laisvosios rinkos ekonomika gali
išspręsti bet kokias problemas.
„Junckeris – didžiausias socialistas iš krikščionių
demokratų“, – kartą apie savo ilgametį politinį priešininką
pasakė ilgametis Žaliųjų partijos lyderis Danielis Cohnas-Benditas
(Danielis Konas-Benditas).
Tačiau turbūt didžiausiu jo politinio lankstumo išbandymu
taptų darbas su Didžiosios Britanijos vyriausybę po dėmesio centre
atsidūrusio kivirčo.