Kitą savaitę partijos vadovybė svarstys, kaip nubausti garbės pirmininko postą vis dar išlaikiusį politiką už pareiškimą, kad holokaustas tebuvo istorijos „detalė“, rašo „Politico“.
Iš pradžių atrodė, kad jis bus pašalintas iš partijos, kurios vairą į M.Le Pen rankas perdavė 2011 metais.
Tačiau jis geranoriškai atsisakė dalyvauti savivaldos rinkimuose kitą gruodį ir savo vietą pietinėje Prancūzijos apygardoje perdavė savo anūkei Marion Marechal-Le Pen. Dėl to atrodo, kad partija pasitenkins ir paprastu subarimu.
J.M.Le Penas jau ne pirmą kartą pritraukia dėmesio savo prieštaringais pasisakymais. Tai, matyt, yra ir jo politikos dalis – jis ne kartą yra sakęs, kad nėra tokio dalyko, kaip bloga reklama.
Balandžio pradžioje, praėjus kelioms dienoms po istorinės Nacionalinio fronto pergalės regioniniuose rinkimuose, jis pakartojo savo 1987 metais išsakytą teiginį apie holokaustą.
Po savaitės jis liaupsino nacistinį Antrojo pasaulinio karo metų Višy Prancūzijos režimą ir antisemitiniam leidiniui išsakė liūdesį dėl „baltojo pasaulio“ griuvimo.
Savaime suprantama, kad tokie pasisakymai trukdė M.Le Pen vykdomai strategijai, kuria stengiamasi sušvelninti kraštutinės dešinės partijos retoriką ir pakeisti jos įvaizdį.
Partijos lyderė viešai paprašė tėvo apleisti politinę karjerą ir pasitraukti. Tačiau net jam pasitraukus, J.M.Le Peno retorika ir toliau gyvens jo dukros lūpose.
Atidžiau pažvelgus į jos kalbas aiškėja, kad M.Le Pen toliau tęsia savo tėvo ideologijos gyvavimą – kartais net paties jo žodžiais.
Jeigu jis puolė „imigrantus“ ir „nelegalius atvykėlius“, ji abstrakčiai kalba apie „migracijos politiką“ ir Prancūzijos „patrauklumą“.
Tėvas savo diskriminacinę politiką perduoti darbus, gyvenamąsias vietas ir paramą tikriems prancūzams vadino „nacionaline pirmenybe“? Dukra tai pervadino „nacionaliniu prioritetu“ arba „socialiniu patriotizmu“.
Kaip gera redaktorė, ji moka ir ištrinti nereikalingus pasisakymus. Antisemitinių juokelių, kolonialistinės Europos ilgesio ir biologinio rasizmo liaupsių čia nebėra. Vietoj to M.Le Pen kreipiasi į „piliečius ir patriotus“, kurių odos spalva ir religija nėra svarbi.
Ji naudoja daugiau patrauklių sąvokų, kuriomis siekia pritraukti platesnį rinkėjų ratą: kuriamas „socialinis teisingumas“, kuris apgins „išnaudojamus darbininkus“ nuo „ kraštutinio liberalizmo“.
Ji taip pat kalba ir apie bažnyčios ir valdžios atskyrimą. Tačiau Nacionalinio fronto lyderės sekuliarumas pasitarnauja afrikiečių kilmės musulmonų imigrantų atskyrimui nuo valstybės.
Nors ji ir išbando naują kalbos stilių, pirminis įkvėpimo šaltinis vis tiek yra jos tėvas. Kaip ir J.M.Le Penas, ji gąsdina, kad „daugiatautės visuomenės yra pasmerktos konfliktui“, o Prancūzijos pilietybė, anot jos, yra „paveldima arba nusipelnoma“.
