Kaip rašo nepriklausoma Briuselio naujienų svetainė
„Euobserver“, nors vieniems tokie principai gali atrodyti kaip
kraštutinė libertarinė fantazija, kiti juos laiko naujausios
Europos šalies – Liberlando Laisvosios Respublikos – steigiamuoju
pagrindu.
Visa tai buvo sumanyta kaip pokštas, turintis sukelti didelį
atgarsį.
Čekų libertaras aktyvistas Vitas Jedlička,
euroskeptiškos Laisvųjų piliečių partijos narys, daug metų
įtikinėjo savo šalį sumažinti mokesčius ir sumažinti
vyriausybės vaidmenį. Vis dėlto 31 metų ekonomisto pastangos
nebuvo itin sėkmingos, todėl jis nusprendė atlikti neįprastą
žingsnį.
Balandžio 13 dieną V.Jedlička kartu su draugais išvyko į
Gornia Sigą – vietovę palei Dunojaus upę – ir iškėlė ten
vėliavą, skelbdamas naujos Liberlando mikrovalstybės įkūrimą.
Naujosios šalies šūkis – „Gyventi ir leisti gyventi“.
Atrodo absurdiška? – Galbūt, bet ta negyvenama teritorija tarp
Serbijos ir Kroatijos, kurią nusižiūrėjo V.Jedličkos grupė, yra
ypatinga.
Serbija savo sieną brėžia išilgai Dunojaus upės, o Kroatija
– pagal savivaldybių kadastrines ribas, todėl į Liberlando
teritoriją faktiškai nepretenduoja nei viena iš tų šalių.
Pasak kai kurių teisinių šaltinių, tokia teritorijas gali
būti laikoma terra nullius („niekam nepriklausanti žemė“),
kurią teoriškai galima pasisavinti ją užimant. V.Jedličkos
komanda atliko tyrimą ir nustatė, kad toks statusas taikytinas
Gornia Sigos teritorijai, kurios plotas – apie 7 kv. km, ir kad ji
yra tinkamiausia vieta iškelti Liberlando vėliavą.
Virtualios valstybės vadovas
Liberlando entuziastams viskas klojosi kaip iš pypkės:
neįprastos valstybės kūrėjų pastangos patraukė žiniasklaidos
dėmesį visame pasaulyje.
Per pastarąsias dvi savaites „prezidentas“ V.Jedlička davė
daugiau negu 50 interviu didiesiems žiniasklaidos kanalams. Šiuo
metu Liberlando laikinieji lyderiai stengiasi užmegzti ryšių su
potencialiais investuotojais, libertarinės pakraipos idėjų
kalvėmis ir individualiais donorais.
Ši idėja taip pat sulaukė didžiulio susidomėjimo internete:
socialiniuose tinkluose ir libertarų tinklalapiuose skambėjo
liaupsės naujai mikrovalstybei, o apie 300 tūkst. žmonių
pareiškė norintys tapti naujos šalies piliečiais – iš jų 20
tūkst. egiptiečių, 65 tūkst. turkų ir tūkstančiai Serbijos,
Kroatijos bei kitų to regiono šalių gyventojų.
Liberlando „imigracijos biuras“, kurį užplūdusių
elektroninių laiškų, telefono skambučių ir internetu pateiktų
prašymų skaičius pranoko drąsiausias prognozes, ko gera, yra
vienintelė tokio pobūdžio institucija Balkanuose, susidurianti su
unikaliu, net jeigu tik virtualiu iššūkiu – imigracija, kuri yra
daug didesnė už emigraciją.
Interneto sensacija tapęs Liberlandas neilgai trukus susidūrė
su pirmosiomis kliūtimis į tikrą valstybingumą. Kaip paskelbė
„prezidentas“ V.Jedlička, gegužės 1-oji turėjo tapti
Liberlando įkūrimo šventine diena, o pirmiems 100 naujakurių,
pasiekusių naujosios šalies krantus, žadėta suteikti garbės
pilietybę.
Tačiau šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Serbijos ir
Kroatijos pasieniečiai, siekiantys išvengti neteisėto sienų
kirtimo, neleido potencialiems liberlandiečiams patekti į tą
teritoriją. Renginys buvo perkeltas į vieną restoraną Serbijoje,
kur apie 30 dalyvių buvo išduoti dokumentai prie alaus bokalo.
Tačiau V.Jedličkos komanda atrodo nusiteiksianti tartis su
Kroatijos ir Serbijos vyriausybėmis dėl taikaus sugyvenimo.
Per savo pirmąją „diplomatinę misiją“ V.Jedlička mėgino
susitikti su Kroatijos prezidente Kolinda Grabar-Kitarovič, bet buvo
informuotas, kad ji išvykusi į užsienį. Pasak vietos šaltinių,
abi šalys mikrovalstybės įkūrimą laiko pokštu, bet serbai
Liberlandą vertina palankiau negu kroatai.
Garbės konsulatas
Gegužės 3 dieną Serbija, kurioje įsikūrė Liberlando
„vyriausybė tremtyje“, leido jai atidaryti „garbės
konsulatą“. Tuo tarpu Kroatijos pasieniečiai budriai patruliavo
Dunojuje ir niekam neleido pasiekti Liberlando teritorijos vieninteliu
dulkėtu sausumos keliu.
Nors nebuvo jokių ženklų, kad V.Jedličkai pavyko pasistūmėti
į priekį įtikinėjant Kroatijos valdžią leisti jam pasiekti
Liberlando teritoriją, jam labiau sekėsi užmegzti ryšius su vietos
gyventojais. Vietos barų savininkai itin palankiai vertino galimybę
pritraukti naujų nepriklausomybės siekiančių klientų.
Nenuostabu, kad teisės ekspertai ir apžvalgininkai gesino
viltis, jog tokia mikrovalstybė gali iš tikrųjų atsirasti,
netikėtas palaikymas Liberlando idėjai verčia spėlioti, kad
galbūt šis drąsus užmojis turi šiokių tokių galimybių.
Dabartinė valstybių pripažinimo praktika apjungia du
požiūrius į valstybingumą.
Pagal konstitucinę teoriją, Liberlandas galėtų tapti
tarptautinės teisės subjektu, jeigu jį pripažintų kitos
suverenios valstybės.
Tuo tarpu deklaracinė teorija numato keturis kriterijus, kuriuos
turėtų tenkinti suvereni valstybė: ji privalo turėti vyriausybę,
apibrėžtą teritoriją, nuolatinių gyventojų ir galimybę
užmegzti santykius su kitomis valstybėmis.
Panašu, kad V.Jedličkos komanda yra pasirinkusi antrąjį
scenarijų. V.Jedličkos meistriškas viešųjų ryšių triukas
pateikti Liberlandą kaip taikų ir iš esmės niekam nekenkiantį
projektą, neabejotinai didina šio sumanymo perspektyvas.
Net jeigu Liberlandas taptų pirmąja mikrovalstybe,
užsitikrinusia tam tikrą faktinį pripažinimą, ko nepavyko
padaryti kitiems panašiems projektams, tokiems kaip „Zelando
Kunigaikštystė“ ir „Minervos Respublika“, valstybės kūrimo
iššūkiai nesibaigtų įveikus pirmąsias kliūtis.
Reikėtų nutiesti kelius, pastatyti tiltus ir įrengti
kanalizaciją, pastatyti namų gyventojams ir suformuoti teisėsaugos
pajėgas. Tokie uždaviniai būtų sunkiai įvykdomi vyriausybei,
finansuojamai tik iš savanoriškų mokesčių.
Preliminari konstitucija, užtikrinanti teisę nevaržomai kirsti
sienas, atrodo sunkiai suderinama su esminiais saugumo reikalavimais.
Be to, būsimieji liberlandiečiai turėtų susirūpinti dėl
problemų, susijusių su „mokesčių rojais“ – sukčiavimo,
pinigų plovimo ir terorizmo – bei kruopščiai apgalvoti
prevencinius mechanizmus.
Valia sukurti tokį darinį buvo pareikšta. Belieka palaukti ir
įsitikinti, ar bus rasta galimybė tai padaryti.