Austrijos prezidento rinkimai, kuriuos vos 0,6 proc. skirtumu pralaimėjo nacionalistinės „Laisvės partijos“ kandidatas Norbertas Hoferis, dar kartą atkreipė dėmesį į kai kur Europoje augantį kraštutinių dešiniųjų politinių jėgų populiarumą.
Bet klaidinga teigti, kad šios politinės partijos stiprėja visame žemyne: kai kuriose valstybėse radikalių politinių jėgų populiarumas išliko stabilus ar net sumažėjo.
O Pietų Europoje, kur prisiminimai apie fašizmą ir diktatūrą vis dar gyvi, rinkėjai nelinkę flirtuoti su dešiniojo sparno ekstremizmu, bet vis palankiau žiūri į kraštutinius kairiuosius.
Kai kurios stiprėjančios kraštutinės dešinės partijos naujos, kitos – seniau susikūrusios, tačiau dabar patiriančios politinio populiarumo lūžį.
Daugumai kraštutinės dešinės partijų rūpi panašūs klausimai – imigracija, santykiai su Europos Sąjunga, politikos ir verslo elito padėtis, bet jų ideologijos šaknys skiriasi: vienos partijos išpažįsta neofašistines idėjas, kitos – ultrakonservatyvias katalikiškas vertybes, nacionalizmą ar nepritaria taupymo politikai.
Tačiau vienas dalykas Europos politikoje yra aiškus: tradicinės Senojo žemyno partijos traukiasi.
Daugybėje valstybių centro kairieji socialdemokratai ir centro dešinieji krikščionys demokratai, kurie žemyno politikoje dominavo daugiau nei 60 metų, praranda savo populiarumą.
Antai Ispanija kitą mėnesį turės iš naujo rengti rinkimus: mat per gruodžio mėnesį vykusį balsavimą dvi centristinės partijos gavo mažesnę nei anksčiau rinkėjų paramos dalį ir nebuvo susitarta dėl valdančiosios koalicijos.
O šį mėnesį Austrijoje pirmą kartą nuo 1945 m. dėl prezidento kėdės varžėsi kandidatai, nepriklausantys nė vienai iš dviejų didžiųjų partijų, mat Austrijos socialdemokratų partijos (SPO) ir centro dešiniosios Austrijos liaudies partijos (OVP) kandidatai pirmame ture patyrė triuškinamą pralaimėjimą.
Prognozuojama, kad trys Nyderlandų tradicinės partijos per kitąmet vyksiančius rinkimus gali kartu sudėjus surinkti tik 40 proc. Anksčiau tokį rezultatą pasiekdavo kuri nors viena iš jų.
Net ir Vokietijoje, kur po Antrojo pasaulinio karo įsivyravo politinis stabilumas ir dominavo 2 partijos – Vokietijos krikščionių demokratų sąjunga ir Vokietijos socialdemokratų partija, dabar auga liberalų, žaliųjų ir populistinės, priešiškai migrantų atžvilgiu nusiteikusios partijos „Alternatyva Vokietijai“ palaikymas.
Todėl pastaruoju metu verta kalbėti ne tiktai apie kraštutinių dešiniųjų politinių jėgų iškilimą kai kuriose Europos valstybėse, bet ir apie nepasitikėjimą, nusivylimą ir net visišką senųjų, tradiciškai dominavusių politinių partijų atmetimą. („The Guardian“, LR)
