„Norėčiau šiandien jums pasakyti, kad nusprendžiau
nebesiekti šio posto“, – sakė jis reporteriams prezidentūros
rūmuose Berlyne.
„Esu dėkingas, kad laikausi gerai“, – sakė jis po kalbų
apie jo sveikatos problemas.
Populiarus J.Gauckas, kuris didele dalimi reprezentaciniame
valstybės vadovo poste dirba nuo 2012 metų, sakė: „Tuo pačiu
metu suprantu, kad gyvenimo fazė nuo 77-erių iki 82-ejų skiriasi
nuo tos, kurią išgyvenu dabar. Negaliu užtikrinti, kad turėsiu
tiek pat energijos ir gyvybingumo kitai penkerių metų kadencijai.“
J.Gauckas, charizmatiškas protestantų pastorius, išgarsėjo
kaip žmogaus teisių gynėjas komunistinėje Rytų Vokietijoje ir
suvaidino svarbų vaidmenį judėjime, kuris padėjo 1989 metais
nuversti Berlyno sieną.
Jo sprendimas nesiekti antros kadencijos komplikuoja politinę
lygtį kanclerei, kuri žmogų į šį postą turės rasti tokiu metu,
kai prasideda kampanija prieš visuotinius rinkimus, turinčius
įvykti 2017 metų rugsėjį.
„Įpėdinio paieškos pradės visuotinių rinkimų kampaniją
iki rinkimų likus daugiau kaip 15-kai mėnesių – tai konfliktas,
kurio kanclerė mieliau būtų išvengusi“, – rašė interneto
naujienų svetainė „Spiegel Online“.
Parlamentas J.Gaucko įpėdinį rinktų 2017 metų vasarį. Kaip
galimus kandidatus konservatoriai mini finansų ministrą Wolfgangą
Schaeuble, parlamento pirmininką Norbertą
Lammertą ir parlamentarę iš Bavarijos Gerdą
Hasselfeldt, artimą kanclerės Angelos Merkel
sąjungininkę, kuri būtų pirmoji Vokietijos prezidentė moteris.
Įsipareigojimas dėl istorinio susitaikymo
J.Gauckas, kuris gimė 1940 metais šalies šiaurės rytuose
esančiame Rostoko mieste, išgyveno nacių ir komunistų diktatūras,
per kurias išsiugdė stiprų teisingumo jausmą ir tvirtą
įsipareigojimą dėl istorinio susitaikymo, kurie žymėjo jo
kadenciją valstybės vadovo poste.
J.Gaucko tėvas, Hitlerio karinio jūrų laivyno kapitonas, 1951
metais buvo areštuotas, rusų kariniame tribunole nuteistas kalėti
25 metus ir išsiųstas į Gulago stovyklą Sibire.
Po ketverių metų jis grįžo namo invalidas ir šaltas
autoritariškas tėvas.
Kai neįstojo studijuoti vokiečių kalbos ir taip žlugo jo
svajonė tapti žurnalistu, J.Gauckas ėmė studijuoti teologiją,
1965 metais prisijungė prie Liuteronų Bažnyčios, o 1967 metais
buvo įšventintas į pastorius.
Kartą interviu jis sakė: „Būdamas devynerių žinojau, kad
socializmas yra neteisinga sistema.“ Sakykla jis naudojosi tam, kad
kalbėtų apie žmogaus teises ir laisvę.
Kai prasidėjo pirmieji protestai, kurie galiausiai nuvedė prie
Berlyno sienos griuvimo 1989 metais, J.Gauckas tapo demokratinių
reformų reikalavusio opozicijos judėjimo „Naujasis forumas“
atstovu Rostoke.
O kai Vokietija 1990 metų spalį susivienijo, šiam vyrui, kuri
anksčiau atidžiai sekė slaptoji policija „Štazi“, buvo pavesta
atverti jos archyvus – milijonus bylų.
Ten jis dirbo iki 2000 metų ir pelnė pagarbą už tiesos bei
susitaikymo derinimą.
Keturis vaikus turintis J.Gauckas 2012 metais pakeitė Christianą
Wulffą, kurį kandidatu į prezidentus iškėlė
A.Merkel ir kuris, įsivėlęs į skandalą, galiausiai buvo
priverstas pasitraukti iš prezidento posto dėl prokuroro tyrimo.