1975-ųjų balsavimas, per kurį britai pritarė tolesnei šalies
narystei tuometinėje Europos ekonominėje bendrijoje (EEB), turi daug
panašumų su dabar vykstančia aštria ir įtempta polemika.
Iš to referendumo politikai taip pat galėtų šio to pasimokyti
prieš ketvirtadienį įvyksiantį balsavimą dėl tolesnės šalies
narystės Europos Sąjungoje, bent jau to, kad plebiscitas gali
neišspręsti problemos visiems laikams.
Leiboristų ministras pirmininkas Haroldas Wilsonas 1975 metų birželio 5 dieną sušaukė referendumą
siekdamas nuraminti euroskeptiškąjį savo susiskaldžiusios partijos
sparną ir ragino britus pasisakyti už pasilikimą EEB po to, kai
Londonui pavyko užsitikrinti tam tikrų nuolaidų iš Briuselio.
Šįkart referendumą sušaukė konservatorių ministras
pirmininkas Davidas Cameronas, kuris žengė šį
žingsnį siekdamas įveikti gilų susiskaldymą savo partijoje. Jis
ragina britus balsuoti už tolesnę narystę Europos Sąjungoje
peržiūrėtomis sąlygomis.
Timas Bale'as, Karalienės Marijos universiteto
Londone profesorius, sako, kad 1975-ųjų referendumas jį išmokė,
kad plebiscitas negarantuoja ginčijamo klausimo išsprendimo.
„Jis neišspręs Europos klausimo kartą ir visiems laikams“,
– rašė T.Bale'as tinklaraštyje.
„Kas žino, galbūt demokratijoje toks nesibaigiantis
neapibrėžtumas nebūtinai yra blogas dalykas?“ – rašė jis.
H.Wilsonui pavyko užsitikrinti 67 proc. rinkėjų palaikymą
pasilikimui EEB, į kurią Britanija buvo įstojusi prieš dvejus
metus. Toks referendumo rezultatas dabar itin nudžiugintų
D.Cameroną.
Pasitraukimo iš ES šalininkų stovykla per pastarojo meto
apklausas keliais procentais pirmavo, bet naujausios apklausos rodo,
kad padidėjus paramai pasilikimui Bendrijoje balsai dabar pasiskirsto
po lygiai. Tokią tendenciją, kaip manoma, galėjo lemti praėjusią
savaitę šalį sukrėtęs parlamentarės Jo Cox nužudymas.
1975-aisiais H.Wilsono Leiboristų partijos kairysis sparnas
ragino pasitraukti iš EEB. Tarp pasitraukimo šalininkų buvo ir
dabartinis partijos lyderis Jeremy Corbynas,
kuris šįsyk pasisako už tolesnę šalies narystę Bendrijoje.
M.Thatcher, neseniai stojusi prie opozicijoje buvusios
Konservatorių partijos vairo, uoliai agitavo britus balsuoti už
pasilikimą EEB, tvirtindama, kad šalis yra „neatskiriama“
Europos dalis.
Užėmusi ministrės pirmininkės postą, ji tapo konservatorių
euroskeptikų didvyre dėl savo kalbų, kuriose buvo juntamas
priešiškumas Briuseliui.
„Balsavome ne už tai“
Daug vyresnio amžiaus britų, pasisakančių už pasitraukimą
iš ES, tvirtina, kad šių dienų ES nėra tas pats subjektas, kaip
EEB, už narystę kurioje jie balsavo 1975 metais.
„Kai balsavome už narystę Europos ekonominėje bendrijoje,
balsavome ne už tai, ką turime dabar“, – naujienų agentūrai
AFP sakė 62 metų Lynn Everett, Birmingamo mieste
prekiaujanti futbolo suvenyrais.
„Balsavau „už“. Tai buvo visiškai kas kita. Jei šįsyk
nepasitrauksime, visiems laikams baigsiu su politika“, – sakė ji.
Per keturis dešimtmečius Briuselio vaidmuo smarkiai pasikeitė,
ekonominę sąjungą sudariusioms šalims susisaisčius tvirtesniais
politiniais ryšiais, nors Jungtinė Karalystė bendrosios valiutos – euro –
neįsivedė.
EEB įsteigė šešios valstybės, o 1975-aisiais jos narių
skaičius jau buvo išaugęs iki devynių. Dabartinė ES vienija 28
valstybes, o kitos dar tik siekia narystės bloke.
Šaltojo karo pabaiga 1991-aisiais ir pakilusi Geležinė uždanga
atvėrė kelią Rytų Europos šalims, tokioms, kaip Lenkija ir
Vengrija, 2004 metais tapti Bendrijos narėmis.
Laisvo ES piliečių judėjimo principas leido tūkstančiams
rytų europiečių vykti į Jungtinę Karalystę ieškotis darbo ir dirbti čia
be darbo leidimo.
Šiuo metu Britanijoje gyvena daugiau nei 3 mln. žmonių,
gimusių kitose ES narėse, ir migracija yra vienas iš labiausiai
kontraversiškų klausimų per dabartinę referendumo kampaniją.
D.Cameronas tvirtina, kad dirbantys ir mokesčius mokantys ES
migrantai duoda naudos šalies ekonomikai.
Tačiau jis pažadėjo, kad kai kurie migrantai nebegaus
socialinių pašalpų pagal peržiūrėtas Britanijos narystės
Bendrijoje sąlygas.
Esant tokiai sudėtingai ir besikeičiančiai situacijai, kalbama,
kad dabartiniam premjerui teko sunkesnis uždavinys nei H.Wilsonui
1975-aisiais.
„Daugeliu požiūriu per šį balsavimą dėl ES narystės ant
kortos pastatyta kur kas daugiau nei 1975-aisiais“, –
tinklaraštyje rašė Ekseterio universiteto politikos mokslų
dėstytojas Davidas Thackeras.
„Įtikinti rinkėjus pritarti peržiūrėjimo sąlygoms taip pat
gali būti sunkiau“, – rašė jis.