Svarbiausia vaizduotė: vokiečiai moko gyventi neteršiant gamtos

Rodos, ekologinio gyvenimo pavyzdžiais vokiečiai turėtų tik didžiuotis: rūšiuojamos šiukšlės, tara grąžinama į parduotuves, o tai, kas netinka perdirbti ar atiduoti į kompostą, sudeginama.

Bet išmetamų šiukšlių kiekiu vokietis pralenkia vidutinį europietį – kiekvienas kasmet išmeta apie 614 kilogramų šlamšto.

Nors Vokietijos gyventojai ir taip kone pavyzdingai rūšiuoja šiukšles, kai kurie vokiečiai nutarė dar labiau pasistengti.

Šalyje populiarėja parduotuvės, kuriose prekės parduodamos be pakuočių, o menininkai šiukšles prikelia naujam gyvenimui.

Vakariniame Hamburgo rajone prieš didelę maisto prekių parduotuvę prieš kelias savaites duris atvėrė nedidelė jos konkurentė.

Parduotuvė „Stückgut“ atidarymo dieną buvo sausakimša. Parduotuvės savininkai skubėjo atsakinėti į žurnalistų klausimus ir aptarnauti sugužėjusių pirkėjų.

Vėliau jie prisipažino, kad tokio susidomėjimo tikrai nesitikėjo.

Bet neįprastą parduotuvę įkūrusi komanda džiūgavo. Mat toks ir buvo jų tikslas – įrodyti, kad prekes galima įsigyti be pakuočių.

Tai kol kas vienintelė tokia parduotuvė šiame Vokietijos didmiestyje, pardavinėjanti prekes tiktaitiems, kurie atsineša savo tarą. Visoje šalyje tokių parduotuvių – apie 30.

Visko po nedaug ir tai, kas svarbiausia kasdieniams poreikiams patenkinti, – tokiu principu vadovaudamiesi parduotuvės „Stückgut“ šeimininkai atrinko prekes.

Šiek tiek daržovių ir vaisių. Čia nerasi egzotiškų gėrimų – parduodami tik pagaminti šiame regione, todėl įsigyti galima tik obuolių ir kriaušių sulčių.

Čia pirkėjams siūlomos ir tokios birios ar skystos prekės kaip actas, aliejus, džiovinti vaisiai, šokoladas, grūdiniai produktai, sausi pusryčiai.

„Vis dėlto labiausiai jie džiaugiasi galėdami įsigyti higienos priemonių be pakuotės: skalbimo miltelių, indų ploviklio, šampūno ar net dantų pastos“, – pasakoja viena parduotuvės savininkių Sonja Schelbach.

Kokią žmonės atsineš tarą, savininkams nesvarbu. Bet jei kas nors pamirš talpyklą pasiimti iš namų, ją galimą įsigyti vietoje.

Žinoma, ne plastikinį indelį – tik stiklinį indą arba drobinį maišelį. Kitokių pakavimo variantų parduotuvė nesiūlo.

Turtų susikrauti S.Schelbach ir jos bendražygiai nesitiki. O ir su didžiosiomis maisto prekių parduotuvėmis varžytis jiems nepavyks. Tai kodėl jie tai daro?

„Mūsų komandai užkliūva masinis visų prekių pakavimas.

Grįžti namo, iškrauni pirkinius ir žiūrėk, šiukšlių dėžė pilna vien pakuočių, – pasipiktinusi pasakojo S.Schelbach. – Kito pasirinkimo netgi nėra. O juk būtent taip kaupiasi šiukšlės, taip išnaudojami daugybė energijos. Pakuotes reikia pagaminti, transportuoti, kai šios atsiduria šiukšlių dėžėje, reikia jas išvežti, o tuomet – sunaikinti.“

Pašnekovė sutinka, kad visiškai pakuočių atsisakyti neįmanoma. Tačiau jei pavyks tokiu judėjimu sumažinti jų kiekį, bus didelis laimėjimas.

Kas žino, gal ir didieji maisto prekių tinklai pradės lygiuotis į šios iniciatyvos šalininkus.

Kol pakuočių atsisakiusios parduotuvės dar tik ruošėsi atverti duris, kitame Hamburgo gale atsirado projektas, kviečiantis atkreipti dėmesį į didžiulius šiukšlių kiekius.

31 metų Sonke Rosenkranzas ilgai ieškojo idėjos savo naujam verslui. Jam buvo svarbu, kad ši idėja būtų naudinga ir kitiems.

Anksti prabusti kartais verta. Bent jau taip teigia hamburgietis, kuriam mintis iš šiukšlių gaminti firmų logotipus kilo vos pabudus.

Tą patį rytą išėjęs nusipirkti duonos į artimiausią kepyklėlę, jis rado pirmąsias šiukšles, tinkančias logotipo gamybai. Be to, jį nustebino aplinkinių reakcija.

„Pakėlęs šiukšlę pastebėjau keistus praeivių žvilgsnius. Jų akyse mačiau nuostabą: kodėl tvarkingai apsirengęs žmogus renka šiukšles? Artrodo, kad beveik tapo norma: jei žmogus, laukiantis autobuso, numeta šiukšlę ant žemės, tai normalu, o jei ją pakelia, jį keistai nužvelgia“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo vyras.

Kartais S.Rosenkranzas girdi jo gaminamus firmų logotipus vadinant meno kūriniais. Tačiau su tuo jis nesutinka.

„Aš ne menininkas, aš – logotipų iš šiukšlių kūrėjas“, – sako hamburgietis, kol kas vienintelis visame pasaulyje siūlantis tokius produktus.

Jo projektas taip ir vadinasi – „Šiukšlės už pinigus“ („Trash for Cash“).

Iš tiesų, jaunam verslininkui tai – paranki idėja. Medžiagos, reikalingos logotipams sukurti, hamburgiečiui nieko nekainuoja – jos tiesiog mėtosi gatvėje.

„Renku šiukšles, kurios greitai nesuyra. Tai plastikas, aliuminis, šiaudeliai, kamšteliai, vienkartinių kavos puodelių dangteliai, žiebtuvėliai“, – medžiagas vardijo S.Rosenkranzas.

Kol kas verslininkas visa tai teigia besinešantis į namus. Bet šyptelėjęs skuba pridurti: „Tik nemanykite, kad mano namai dėl to panašūs į šiukšlyną. To neleistų mano sužadėtinė.“

Gatvėje surinktą turtą verslininkas kruopščiai išplauna, surūšiuoja pagal spalvas, o kai ateina užsakymas, paruoštą medžiagą panaudoja.

Prie vieno logotipo pašnekovas palinksta visai dienai. Galutinis variantas matomas po maždaug 12 valandų darbo.

Tiesa, S.Rosenkranzas gausiais užsakymais pasigirti dar negali. Tačiau jis tikisi, kad jų padaugės, mat susidomėjimas jo projektu – didelis.

Labiausiai vokietis norėtų, kad „Trash for Cash“ pavyktų sukurti darbo vietas. Tuomet jis įdarbintų jaunus pabėgėlius, kuriems susirasti darbą nėra lengva. Mat su keliais iš jų jam jau teko dirbti.

Didelių užmojų S.Rosenkranzo sąraše – ne vienas: „Jeigu į šiukšlių problematiką pavyktų atkreipti dėmesį ir tose šalyse, kur šiukšlės voliojasi ant gatvės, vienas iš tikslų būtų pasiektas. Tačiau kol kas tik ateities planai.“

Ilgą laiką rūšiavimo ir aplinkosaugos madas diktavusi Vokietija pastaruoju metu tikrai turi kur pasitempti. Dėl to kalti ir verslininkai, kurie gamtos nežalojančią produkciją keičia tokia, iš kurios galima daugiau pasipelnyti.

Vis dažniau vanduo parduodamas pigesniuose, bet perdirbti netinkančiuose plastikiniuose buteliukuose. Pokytis stebina: prieš 25 metus atsiradus depozito sistemai 90 proc. vandens butelių buvo tinkami perdirbti, o dabar tokios taros prekybos centruose – vos 30 proc. Laimei, pernai imtasi daugiau žingsnių, kad būtų sumažintas plastikinių maišelių naudojimas. Už juos prekybos centrai prašo užmokesčio, o kai kurie tinklai jų iš viso atsisakė.

Kad ir kaip viskas vyktų dabar, praeityje vokiečiai vis tiek šiukšlino kur kas daugiau. Tiems laikams atminti Vakarų Vokietijoje net iškilo paminklas, taip pat pagamintas iš šiukšlių. Ant kalnakasybos pramonės atliekų kalno Esene stovi Richardo Serros skulptūra „Plokštė Rūrui“ („Bramme für das Ruhrgebiet“) (nuotr.). Viduryje laukų iškilęs 14,5 metro aukščio kūrinys primena kadaise klestėjusią, tačiau aplinką teršusią kalnakasybos pramonę.