Valdančiosios Teisės ir teisingumo partijos (TTP) lyderis Jaroslawas Kaczynskis, dažnai pavadinamas neoficialiu Lenkijos vadovu, paragino vyriausybę siekti reparacijų iš Vokietijos už Antrojo pasaulinio karo metais padarytas skriaudas.
O netrukus po to TTP paprašė Seimo analizių centro, kad pateiktų išsamią informaciją – kiek Vokietija yra skolinga ir kokios egzistuoja teisinės galimybės išsireikalauti kompensaciją.
Tą pačią dieną Vokietijos vyriausybės atstovė spaudai Ulrike Demmer pareiškė, kad Berlynas jaučia moralinę ir finansinę atsakomybę už karo metu padarytas skriaudas, tačiau reparacijų Lenkijai problemą laiko jau anksčiau galutinai išspręsta.
Vokietijos diplomatai Varšuvos dienraščiui „Rzeczpospolita“ pareiškė manantys, kad reparacijų klausimą J.Kaczynskis kelia vien dėl vidaus politikos žaidimų.
Bando nukreipti dėmesį?
Spėjama, jog J.Kaczynskis dirbtiniu konfliktu su Berlynu norėtų nukreipti dėmesį nuo per šalį nuvilnijusių prieš vyriausybę nukreiptų demonstracijų ir pateisinti vis gilėjančią krizę santykiuose su Briuseliu.
O apžvalgininkai priminė, kad 1953 m. sutartimi su Berlynu Varšuva pripažino gavusi reparacijas ir tolesnių pretenzijų išsižadėjo.
Nepaisant istorinių faktų, gynybos ministras Antonis Macierewiczius pareiškė, jog Lenkija niekada neišsižadėjo reparacijų, nes 1953 metais buvo Maskvos kolonija, o ne savarankiška valstybė.
Susiję straipsniai
Ministras neteisingais pavadino teiginius, kad Berlynas jau atsiskaitė už padarytą žalą.
2003 m. tuometis Varšuvos meras Lechas Kaczynskis, TTP lyderio brolis dvynys, paskelbė apskaičiavęs, kad Vokietija vien Lenkijos sostinei pridarė 43,5 mlrd. JAV dolerių (36,9 mlrd. eurų) žalos.
Maskvos šitaip nepuola
Dienraščio „Gazeta Wyborcza“ redaktorius Jaroslawas Kurskis atkreipė dėmesį, kad nors TTP nuolat pabrėžia priešiškumą Rusijai, iš šios šalies nereikalauja reparacijų už karo skriaudas.
1939 metais nacistinei Vokietijai įsiveržus į Lenkiją, iš priešingos pusės šalį ėmė niokoti Kremliaus kariai, bet TTP finansines pretenzijas reiškia tik Berlynui.
J.Kurskis tvirtina, kad TTP populiarumą J.Kaczynskis siekia įtvirtinti tautiečius gąsdindamas išsigalvotais priešais ir žadėdamas jiems duoti principingą atkirtį.
O pastaruoju metu ėmė neigiamai atsiliepti apie Vokietiją. Teigia, kad Berlynas neva yra uzurpavęs valdžią ES ir siekia diktuoti Varšuvai, o visi Briuselio priekaištai Lenkijai dėl tariamo demokratijos naikinimo esą yra prasimanymai.
Anot žurnalo „Newsweek“, tokiais kaltinimais Berlynui J.Kaczynskis nori nukreipti dėmesį nuo TTP savivalės ir ruošia dirvą galimiems pasiaiškinimams dėl gresiančių ES baudų.
Baudos esą būtų pateisinamos ne vyriausybės nusižengimais ES normoms, bet Berlyno siekiu keršyti Lenkijai už reparacijų reikalavimą.
Žurnalas spėja, kad TTP gali ryžtis net ir šalies išvedimui iš ES, nes taip niekas nesutrukdytų J.Kaczynskiui valdyti šalį.
Pasitraukimą iš ES J.Kaczynskis esą motyvuotų siekiu išsaugoti tautinę savigarbą ir nebūti „Berlyno vasalu“.
TTP puola ir D.Tuską
TTP teigia, jog net Europos Vadovų Tarybos pirmininkas, lenkas Donaldas Tuskas vykdo Vokietijos nurodymus.
Tokia kompromitacija pavyko 2005-aisiais, kai Lenkijos prezidento rinkimų išvakarėse TTP išplatino informaciją, kad D.Tusko senelis Jozefas buvo fašistas, nes tarnavo vokiečių kariuomenėje.
TTP nutylėjo faktą, jog J.Tuskas į nacių kariuomenę buvo jėga paimtas iš koncentracijos lagerio, o vėliau pabėgo iš fronto ir įstojo į partizanus.
Melagingi kaltinimai padėjo rinkimus nedideliu skirtumu tada laimėti L.Kaczynskiui.
Pats D.Tuskas, kuris tapo liudytoju naujoje byloje dėl Smolensko katastrofos tyrimo, taip pat mano, kad Lenkijos ateitis ES nebėra aiški, o pastarojo meto įvykiai yra „įvadas į didesnius pokyčius, kai Lenkija pareikš, kad jai nebereikalinga ES“.
Tartum Pandoros skrynia
Buvęs Lenkijos premjeras bei užsienio reikalų ministras Wlodzimierzas Cimoszewiczius paragino TTP elgtis atsakingiau kalbant apie reparacijas, nes tai gali sukelti tarptautinį politinį konfliktą.
W.Cimoszewiczius pripažįsta, jog Lenkija reparacijų išsižadėjo neaiškiomis aplinkybėmis, bet visos vėlesnės vyriausybės pripažino, kad tokią problemą kelti yra nenaudinga.
Politikos apžvalgininkai priminė, kad po karo Lenkijai atiteko dalis Vokietijos teritorijos, ir, keliant reparacijų klausimą, Berlynas gali pradėti reikšti pretenzijas į senąsias žemes arba čia tautiečių paliktą turtą.
Tokios abipusės pretenzijos gali paskatinti ir kitas šalis siekti teritorijų atsiėmimo ir perdalijimo ir sukeltų didelę tarptautinę krizę.
Priminta ir tai, kad Graikija prieš dvejus metus siekė iš Vokietijos prisiteisti 280 milijardų eurų karo reparacijų, tačiau nesėkmingai.
1945 m. sovietinės Lenkijos vadovai sutiko, kad Vokietija reparacijas Varšuvai išmokėtų per Maskvą, o ši pervestų 15 procentų gaunamų įmokų.
1953 metais Varšuva pasirašė su Vokietijos Demokratine Respublika sutartį, jog reparacijas gavo ir nebeturi pretenzijų.
Tai, jog tokia pat sutartis nebuvo pasirašyti su Vokietijos Federacine Respublika, anot dalies Lenkijos teisininkų, sudaro prielaidas Varšuvai reikalauti papildomų reparacijų.
Dalis ekspertų ragina išsižadėti politinio karo su Berlynu ir todėl, kad tai yra pagrindinis Lenkijos prekybos partneris.
Konfliktas šaliai padarytų daugiau žalos nei duotų naudos.