Europa tai nacijų mozaika, kuriuos sujungė į valstybes karalių ir imperatorių valdžia. Tačiau senieji tautiniai ar net gentiniai instinktai niekur nedingo. Kai tik regioninė Europos sąjungos politika susilpnino nacionalinių valstybių kontrolę įvairiuose tautiniuose rajonuose ir paaiškėjo: tautinė savimonė niekur nedingo ir paaiškejo: kiekvienoje Europos valstybėje gyvena tauta svajojanti apie nepriklausomą vaklstybę. O politiniai lyderiai pasiruošusių šį fenomeną išnaudoti.
Mano patirtis rodo, kad politikoje niekas šiaip sau nenutinka. Įvykiai yra kuriami ir jais naudojamasi. Kartais įvykio dar nėra, bet geras politikas jau užuodžia kur link viskas krypsta ir pats kuria įvykius. Taip statomas politinis spektaklis! Siūlau tai, ką šiandien stebime Katalonijoje ir greitai matysime kitose Europos valstybėse vertinti pasitelkus šias tiesas.
Šiandieninė Europos Sąjunga su savo pusės milijardo vartotojų rinka, tai labai rimtas konkurentas jos geopolitiniams priešininkams: JAV, Kinijai, Rusijai. Ar leisti ES tapti Jungtinėmis Europos Valstijomis, federaline valstybe, Europos imperija?
Štai klausimas, į kurį, manau, ieško atsakymo minėtų valstybių politinis elitas ir jų strategai.. Ir jeigu būsima Europos Imperija ar net šiandieninė jos versija, kelia nerimą jos priešams, tai kur turi būti padėti politinio dinamito užtaisai norint padaryti jai galą? Ką tik Prancūzijos Prezidento E. Macrono kalba, kupina napoleoniškos ambicijos ir užmojo, nubrėžė tokios valstybės kontūrus ir manau privertė Europos priešus patikėti tokia galimybe!
Geriausias būdas sustabdyti šiuos europinės integracinius procesus yra priversti ES valstybes kapstytis , neišsprendžiamose vidaus problemose. Kaip sakė imperatorius Bonapartas: „Didelė jėga miršta nuo nevirškinamo“. Nacionalinis klausimas ir separatizmas yra blogiausiai virškinami valstybiniuose skrandžiuose iš man žinomų politinių problemų! Dabar mes tai matome Ispanijoje, kuri jau paspringo Katalonijos nepriklausomybe.
Aš negalėčiau įrodyti, kad Rusija, Kinija ar JAV stimuliavo katalonų separatizmą ar nacionalizmą. Tačiau neabejoju, kad ne vienas politinį pasjansą dėliojantis vyrukas sapnuoja, kaip išnaudos šią ilgai lauktą galimybę. Kita vertus, po to, kai Barselonoje keli šimtai karštų pietiečių gavo į kailį nuo titulinės tautos atstovų, atsirado dar vienas niuansas. Žinau iš asmeninės patirties: šiandien Katalonijos lyderiai jau pasiruošę susidėti su pačiu velniu, kad tik laimėtų. Ir jeigu dar vakar jie nebuvo nei vienam iš velnių davę net piršto, tai šiandien jie nebijos duoti visą ranką. Todėl situacija aštrės ir keisis greitai.
Tačiau nacionalizmas ir separatizmas gali atititikti ir federalinės Europos interesus. Jungtinės Europos Valstijos negali gimti tol, kol išlieka stiprios ES sudarančios nacionalinės valstybės. Joms susilpninti skirta ES regionų politika. Tai, kas vyksta šiandien Katalonijoje, tai dviašmenis kalavijas: šie įvykiai silpnina Ispaniją ir gali būti panaudoti ir gilesnei Europos integracijai. Gali būti, šiandien mes stebime naujos Jungtinės Europos Valstijos gimimą.
Po sukrečiančių valstybinio teroro prieš vis dar savo valstybės piliečius vaizdų, pasklidusių internete, Ispanijos vyriausybė susilauks stipraus tarptautinio spaudimo. Gali būti, ES vadovybė pripažins referendumą teisėtu ir Ispanijos vyriausybės veiksmus pažeidžiančiais žmogaus teises. Į žaidimą įsijungs žmogaus teisių ir kiti europiniai teismai… Atsiskyrimo nuo Ispanijos šalininkų gretos išaugs labiau, nei būtų galėję jas išauginti katalonų vadai. Tai paskatins kitų Europos valstybių tautinių mažumų lyderių viltis… Nepriklausomybių paradas tęsis. Štai labai netolimos prognozės.
„Nacionalinis klausimas” tai toks universalus ir patogus instrumentas, kurį artimiausioje ateityje naudos tiek Jungtinių Europos Valstijų priešininkai, tiek ir šio politinio darinio šalininkai. Trokštamam politiniam procesui sukurti bus naudojami net ir tokie , anchronistiniai veiksmai, kaip tie kuriuos šiandien Barselonoje panaudojo Ispanijos vyriausybė. Juk tai praeito šimtmečio mada šaudyti į demonstracijas.
Šiandien, matydamas, kaip vienos iš svarbiausių Europos valstybių vyriausybė nesugeba atskirti jėgos panaudojimo nuo smurto, kai metų metais ignoravusi politinį dialogą tarp centrinės valstybės valdžios ir maištingos provincijos vadovų ir taip sukūrusi krizę, kurios galėjo nebūti, kai prieš savo valstybės piliečius taikai einačius atlikti standartinės demokratinės balsavimo procedūros, vyriausybė panaudoja vidaus kariuomenę, aš vėl ir vėl užduodu sau klausimą: kas tai? Kvailystė ar provokacija?