„Ar J.L.Melenchonas yra nemokša? Klausimas gali nuskambėti šiek tiek brutaliai, bet pareikšdamas, kad „nacius nugalėjo gatvė“ jis jau buvo pamiršęs paminėti sąjungininkų kariuomenės išsilaipinimą, Stalingrado mūšį ir dar keletą „smulkmenų“, kurios vis dėlto pareikalavo didelių aukų. „Nepalaužtos Prancūzijos“ lyderis žygiuoja toliau. Grandioziškai“, – rašo F.Came.
Savaitraščio „Le 1 hebdo“ spalio 18 d. numeryje galima skaityti tokius J.L.Melenchono žodžius: „Ką galėtų reikšti europinė tauta? Aš nesijaučiu turėdamas ką nors bendra su Baltijos šalimis. Jos – pasaulio kraštas, net senovės romėnai iki ten nebuvo nukakę! Didžioji Europos matrica yra buvusios Romos imperijos sienos. (...) Ir turėtume broliais laikyti tolimus lietuvius, vien todėl, kad jie krikščionys! Tai ne mano istorijos dalis“.
Į tai F.Came atsako: „Atleiskite, bet šis pareiškimas yra globaliai kvailas. Dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, teigiama, jog Lietuva sunkiai gali priklausyti Europai, nes yra krikščioniška. Tačiau ji yra mažiausiai Europoje „krikščioniška“ tauta. Istoriškai tai buvo paskutinė pagonybės šalis Europoje; lietuviai pasikrikštijo tik 1387 metais, prabėgus maždaug 900 metų nuo to laiko, kai Kristui atsidavė Prancūzija.“
Pasak „Liberation“ korespondento, žiūrint iš geografijos taško, yra dar blogiau. Lietuva ne tik yra Europoje, ji yra pati jos širdis: geografinis mūsų žemyno centras nutolęs 25 kilometrus nuo Vilniaus. Pažvelgus per istorinę ir kultūrinę prizmę, lygiai tas pats. XVI amžiuje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo didžiausia Europos šalis, didesnė už Karolio Didžiojo imperiją.
Anot jo, neigti, kad Lietuva priklauso Europai, reiškia pamiršti mus siejančius ryšius, užmarštin paskandinti poetą Adomą Mickevičių, kuris Paryžiuje turi savo statulą, Romainą Gary, Oskarą Milašių, kuris gyveno Prancūzijoje ir palaidotas Fontenblo miesto kapinėse. Ir dar daug kitų asmenybių: „Tai yra lygiai tas pats, kad sakyti, jog kompozitorius Fredericas Chopinas nebuvo europietis – Lietuva ir Lenkija iki XVIII a. pabaigos buvo susivienijusios. Tai prilygsta Europos nuskurdinimui ir mūsų pačių menkinimui. Vien iš mužikiškumo?“
Žinoma, kaip rašo korespondentas, daugeliui, kurie save laiko kairiaisiais, neįmanoma būti rasistais išeivių iš Magribo šalių atžvilgiu. Tuo geriau. Tačiau kai kurie atsiima, būdami rasistais prieš rytų europiečius, juos nepagrįstai laikydami pernelyg dievobaimingais, girtuokliais ir antisemitais, kaip kad arabai kitų nepagrįstai išvadinami „vagimis“. Tačiau tai yra lygiai toks pat rasizmas.
„Norėčiau paliesti dar vieną klausimą. Kai skaitome, kad „Lietuva yra pasaulio kraštas, nes net romėnai iki ten nebuvo nusigavę“, galima tiesiog mirti iš juoko.
Jeigu seksime šia doktrina, tuomet Egiptas yra labai aiškiai europinis. Nes romėnai ten buvo ir ilgai gyveno. O Vokietija nėra europinė, nes romėnai toli gražu nebuvo visos jos užėmę“, – rašė F.Came.
AFP/„Scanpix“ nuotr.
Jis siūlo prisiminti Varuso legionų žudynes, kai šie norėjo pernelyg arti kišti nosis prie germanų: „Bretanė taip pat nepriklauso Europai, dėl to mažo galų kaimelio, kuris vis dar priešinasi užkariautojams (turima omenyje Prancūzijoje labai populiarų komiksų serialą apie Asteriksą, galų kaimelio herojų, kuris sėkmingai priešinasi romėnams – Red.). Kitaip tariant, tvirtinti, kad Egiptas su savo piramidėmis yra labiau europinis nei Vokietija arba Asteriksas, man atrodo pernelyg drąsi tezė.“
Mintis, kad Europa yra gimusi iš „Romėnų imperijos matricos“ jam taip pat atrodo beprotiška: „Kad J.L.Melenchonas jaučiasi artimas Cezariui arba Neronui, tai jo problema. Bet tai negali būti mūsų europinės civilizacijos pagrindas. Neturi toks būti. Bent jau kai esi kairiųjų pažiūrų.“
Beje, pasak korespondento, rašytojas Albertas Camus tai gana išsamiai priminė savo kalboje per Viduržemio jūros kultūros namų atidarymą Alžė mieste, Alžyre 1937 metais. Atėnai – taip. Roma ir romėnai – ne.
AFP/„Scanpix“ nuotr.
„Žinoma, sakė „Maro“ autorius, Benito Musolinis pirmiausia save kildina iš romėnų, „tos kopijuotojų tautos be jokios fantazijos“, kuri tesugebėjo sugalvoti, kaip jai stigusį artistiškumą ir gyvenimo meną pakeisti militarizmo genijumi.
Taigi, ta romėniška tvarka, kuri išrado pirmus žiaurius spektaklius (gladiatorių kautynės ir pan. – Red.) ir pirmus karo nusikaltimus (Cezariui paliepus, Prancūzijos Buržo mieste buvo išžudyta 30 tūkst. moterų, vaikų ir senų žmonių), buvo pirmiausia ta, kuri „primeta galią ir nealsuoja protu“.
Ta Viduržemio jūra, apie kurią mes svajojame, yra „tiesiog Romos neigimas“, – rašė F.Came.